- Lietuvos vaikai ir paaugliai negali pasigirti savo emocine sveikata
- Moksleiviai ir ekspertai vieningi: reikia sistemos pokyčių
- Rugsėjį minimas Ženevos Vaikų teisių deklaracijos šimtmetis
Lietuvos vaikai ir paaugliai negali pasigirti savo emocine sveikata
Lietuvos vaikai savo emocinę sveikatą vertina kiek daugiau nei 6 balais iš 10. Tai rodo Lietuvos paauglių nuo 14 iki 18 metų apklausa[1]. Remiantis šios apklausos duomenimis, Lietuvos vaikų ir jaunuolių vidutinis savijautos balas, jų pačių vertinimu, siekia vos 6,2 balo iš 10-ies.
Apklausa rodo, kad vaikai labiausiai pasigenda saugumo mokykloje bei internete, jie taip pat norėtų daugiau dėmesio skirti praktinių įgūdžių ir emocinės savijautos ugdymui bei pageidautų sulaukti kiek mažiau bausmių mokykloje.
Daugiau kaip pusė arba net 66 proc. apklausoje dalyvavusių vaikų norėtų, kad mokykloje būtų užduodama mažiau namų darbų. 52 proc. respondentų nori didesnės laisvės rinktis, kokius dalykus mokytis, o 36 proc. pageidautų daugiau praktinio ir įgūdžių mokymosi: kaip valdyti pinigus, kaip kurti santykius ir dirbti su kitais bei kaip rūpintis savo emocine sveikata.
Paprašyti įvertinti paskutinių 30 dienų savijautą, didžioji dalis jaunimo ją vertino gana vidutiniškai. Geriausiai savijautą vertino vaikinai, kiek prasčiau – merginos. Prasčiausiai save vertino LGBT bendruomenei save priskiriantys ir skurde gyvenantys vaikai. Jų savivertės balas identiškas – 4,7 balo.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad vaikams ir jaunuoliams rūpi ir platesnės, pasaulinės problemos. Apklausos respondentai mini tokius jų nerimą didinančius veiksnius: studijas, profesines galimybes ateityje, neramumus šalyje, klimato pokyčius. Bendras respondentų nerimo lygis yra kiek didesnis nei vidutinis ir siekia 5,9 balo.
Savo ruožtu 2023 m. atliktoje kitoje apklausoje, 7 iš 10 mažamečius vaikus auginančių asmenų teigė, kad emocinė sveikata yra vienas svarbiausių vaiko poreikių, tačiau tik kas trečias arba 32 proc. teigė darantys pakankamai, kad užtikrintų gerą savo vaikų emocinę sveikatą[2].
59 proc. šios apklausos respondentų nuomone, per mažai dėmesio vaikų gerai emocinei sveikatai užtikrinti skiriama ir ikimokyklinėse bei mokyklinėse ugdymo įstaigose. Kiek daugiau nei kas trečias respondentas nurodė manantis, jog ir pats tam skiria per mažai dėmesio.
Vertindami to priežastis beveik 4 iš 10 respondentų nurodė, kad jiems trūksta informacijos, ką ir kaip reikėtų daryti, 41 proc. stinga kantrybės, o net 56 proc. trūksta laiko savo vaikų gerai emocinei sveikatai užtikrinti.
74 proc. respondentų sakė savo vaikų gerą emocinę sveikatą užtikrinantys stengdamiesi atpažinti ir priimti skirtingas vaiko emocijas, daugiau nei du trečdaliai nurodė skatinantys vaiką kalbėti apie patiriamus jausmus, o daugiau nei kas antras stengiasi praleisti kuo daugiau laiko kartu su vaiku.
Moksleiviai ir ekspertai vieningi: reikia sistemos pokyčių
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ veiklos ir kokybės direktorė Laura Milčienė teigia, kad viena iš problemų, lemiančių prastą vaikų ir paauglių emocinę būklę, yra tai, kad emocinės sveikatos problemos vis dar yra stigmatizuojamos, o vaikams trūksta gebėjimo, žinojimo, kaip tvarkytis su sudėtingomis savo emocijomis[3].
Ji taip pat pažymi, kad vienas pagrindinių lūkesčių iš jaunų žmonių – kad pagalba būtų prieinama be tėvų ir globėjų sutikimo, kad būtų anonimiška, kad būtų galima kreiptis savarankiškai. L. Milčienės teigimu, ne mažiau svarbu ir stiprinti vaikų atsparumą, padėti jiems įveikti kylančius iššūkius.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Rytis Komičius teigia pastebintis, kad mokykla yra visai kitokia nei, pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų: vaikai yra laisvesni, jie gali įvardinti savo emociją, gali pasakyti, kad jaučiasi blogai, kad reikia pagalbos ir t.t.
Vis dėlto, jis pažymi, kad jo vadovaujamoje gimnazijoje vaikams pagalbos nestinga: yra du psichologai, kurie dirba pilnu krūviu, yra specialieji pedagogai, mokytojų padėjėjai, socializacijos mokytojai.
Tačiau R. Komičius tikina, kad dabartinė sistema jauną žmogų iš tiesų įdeda į rėmus: vaikai patiria daug įtampos, streso ir tai tiesiogiai koreliuoja su psichinės sveikatos rodikliais. Be to, jo teigimu yra bandoma ieškoti įvairių, neatkreipiant pakankamai dėmesio į paties vaiko poreikius.
R. Komičius akcentuoja ir tai, kad reikia stiprinti ir mokytojus, kad jie žinotų ką daryti ir kaip kalbėti su vaiku, nes kartais mokytojas yra tas pirmasis į kurį kreipiamasi pagalbos: vaikas pasirenka mokytoją kuriuo pasitiki, bet pats pedagogas nežino ką pasakyti.
Direktoriaus teigimu, reikėtų daugiau kalbėtis ir apie pagarbą vienas kitam, su tėvų bendruomenės įsitraukimu, nes mokyklos yra nutolusios, tapusios paslaugų tiekėjais, nors tai yra bendruomenės, kur vieni kitus pažįsta, mato išskirtinius vaikus, kitokius darbuotojus, o tai ugdo visus tam tikro pakantumo.
Savo ruožtu Lietuvos moksleivių sąjungos veiklos programos ir tarptautinių reikalų koordinatorius Rokas Damulis, pats šiuo metu būdamas dvyliktoje klasėje savo emocinę sveikatą vertina gana aukštai, bet kalbant apie kitus, pažymi, kad situacija iš tikrųjų labai skirtinga.
„Kiek teko stebėti, emocinė sveikata labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai, vienas gali vertinti labai žemai, kitas – labai aukštai“, – teigia jis.
R. Damulio teigimu, problema yra ta, kad viskas palikta ant vaiko asmeninio sugebėjimo susitvarkyti su emocija. Nors mokyklose yra psichologai, dažnu atveju jų stinga.
Kalbant apie problemos sprendimo būdus, R. Damulis mano, kad pirmiausia reikėtų efektyvesnio karjeros konsultavimo, nes tai gali daryti didelę įtaką moksleiviui, jo ateičiai ir dabarčiai. Jis taip pat akcentuoja, kad pati sistema kelia milžinišką stresą moksleiviams.
„Reikia pasiekti, kad moksleivis norėtų būti mokykloje, kad ji būtų naudinga, kad jis jaustųsi saugiai“, – teigia jis.
Rugsėjį minimas Ženevos Vaikų teisių deklaracijos šimtmetis
Diskusijos apie vaikų ir paauglių gerovę dabar suaktyvėjo ne be priežasties. Šį mėnesį sueina šimtas metų, kai buvo paskelbta Ženevos Vaikų teisių deklaraciją. Ja įtvirtintos pagrindinės vaiko teisės, o dokumentas galioja net 193 pasaulio šalyse[4].
Tai yra pagrindinis tarptautinis dokumentas, kuriame išvardintos visos vaikų teisės – pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės.
Paprastai tariant, tai tarptautinis pasaulio valstybių susitarimas, ko reikia vaikams, kad jie augtų sveiki ir laimingi, būtų saugūs, galėtų aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, o prireikus – gautų visą reikalingą pagalbą.
Dokumente teigiama, kad visi pasaulio vaikai turi vienodas teises, kurios priklauso jiems nepriklausomai nuo to, kur vaikas gyvena, ką jis veikia, kuo tiki, kokios tautybės ar rasės jis yra, ką veikia jo tėvai ar globėjai, ar nuo kokių nors kitų aplinkybių.
Dokumentas gina teisę gauti išsimokslinimą, teisę žinoti savo tėvus ir bendrauti su jais, teisę būti apgintam nuo bet kokio pobūdžio smurto, teisę gyventi pilnavertį gyvenimą, teisę turėti savo nuomonę, teisę turėti asmeninį gyvenimą, neliečiamybę ir laisvę, teisę vartoti gimtąją kalbą ir naudotis savo kultūra ir kt.
Dokumentas užtikrina, kad atsižvelgiant į tai, kad vaikas auga ir vystosi, jo apsaugai ir priežiūrai būtų skiriamas ypatingas dėmesys, o valstybės turi skirti visus savo turimus išteklius tam, kad būtų užtikrinta vaikystės apsauga, tinkamos sąlygos vaikų gerovei.
Tai yra tarsi gairės valstybėms, ką konkrečiai jos turi padaryti, kad užtikrintų tinkamas sąlygas vaikams gyventi ir augti. Kartu, dokumentu pripažįstama ir šeimos svarba vaiko gyvenime. Nurodoma, kad valstybės privalo gerbti tėvus, kitus vaiku besirūpinančius asmenis ir jų teises, taip pat tėvų pasirinkimą vienaip ar kitaip auklėti vaiką, jei tai nepažeidžia geriausių vaiko interesų.