Daugelis iš mūsų iki 90 proc. savo gyvenimo praleis pastatuose
„Savaitgalį vyksiu į kaimą atsijungti“, – tokiomis ar panašiomis frazėmis pastaruoju metu žarstosi vis didesnė dalis miesto triukšme gyvenančių žmonių, norėdami pabrėžti visapusiškus buvimo gamtoje privalumus; taip iš esmės atrodo ir šiuolaikinė „atsiskyrimo“ nuo pernelyg užimtų aplinkinių formulė, pabrėžianti siekiamybę bent kelias dienas per mėnesį praleisti atokiau niekuomet nesibaigiančios didmiesčio suirutės.
Šiaip ar taip, juk visi žinome, kad tai veikia – pora dienų, skirtų kaimo poilsiui ir grįžtame pasikrovę baterijas[1].
Taip, žmonių koncentracijai miestuose augant greičiau nei norėtųsi, šiuo metu daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose. Dėl šios priežasties skaičiuojama, jog iki 2050 m. septyni iš dešimties pasaulio gyventojų gyvens didelėse savivaldybėse, didžiąją dalį gyvenimo praleisdami dangoraižiuose ar kitokio tipo daugiaaukščiuose pastatuose[2].
Kita vertus, ko gero, nevertėtų nusiminti, kadangi gyvenimas mieste turi ne tik trūkumų, bet ir savų privalumų: nors nerimastinga ir bene nuolatos skubanti aplinka kelia nemenką pavojų psichinei sveikatai, kitiems tai yra vienas iš būdų būti veiklios ir tarpusavyje be pertrūkio komunikuojančios visuomenės dalimi.
Nuotaikos sutrikimai, nerimas ir depresija yra iki 56 proc. dažnesni mieste
„Bėgimas“ link gamtos nuramina migdolinį kūną, esantį smegenyse, dėl ko keičiasi mūsų suvokimas, stiprėja nervų sistema ir atsparumas (sąmoningas dėmesingumas) stresinėms situacijoms. Galiausiai aišku viena: esant išties įtemptoms situacijoms, migdolinis kūnas labiau suaktyvėja miesto gyventojams nei kaimo vietovių.
Gyvenant tokiais konkurencingais, perdėm intensyviais ir sunkiai nuspėjamais laikais, ko gero, kiekvienam iš mūsų derėtų žinoti, kad migdolinis kūnas yra nervų sistemos sritis, atsakinga už emocijų ir jausmų kontrolę. Tai logiška, nes pastaroji, galima sakyti, yra „privilegijuotoje“ padėtyje, leidžiančioje užmegzti ryšius su daugybe skirtingų smegenų dalių.
Viena iš šių sričių yra priekinė skiltis, kuri paaiškina, kodėl migdolinis kūnas dalyvauja slopinant tam tikrą elgesį ir priimant sprendimus.
Migdolinis kūnas taipogi dalyvauja atliekant kitas veiklas, tokias kaip mūsų valgymo kontrolė (ji atsakinga už sotumo jausmą), baimės bei streso valdymas, prisiminimų struktūrizavimas, seksualinio elgesio reguliavimas ir agresijos kontrolė.
Baimės esmė, kaip žinia, yra išgyvenimas, o ši smegenų dalis padeda mums išgyventi išvengiant pavojingų situacijų, nes ji nuolat peržiūri mūsų pojūčių teikiamą informaciją, akimirksniu nustatydama, kas gali turėti įtakos išlikimui (nesvarbu, ar tai tikra, ar ne).
Tuo tarpu nustačius grėsmę, ji sukuria atsaką, kuris atitolina mus nuo rizikos, ir mūsų išgyvenimo tikimybė didėja.
Streso valdymas – pagrindinis buvimo miške privalumas
Norėdami išvengti nerimo ir streso, pasauliečiai neretai griebiasi vaistų, tačiau – dabar įsidėmėkite – mokslas pagaliau siūlo ir kitą pigesnį bei paprastesnį variantą: kontaktą su gamta.
Pavyzdžiui, neseniai atliktas tyrimas parodė, kad pakartotinis natūralios aplinkos poveikis teigiamai veikia migdolinio kūno aktyvumą, todėl tie asmenys, kurie dažnai bendrauja su gamta, stresinių situacijų metu nepalyginamai mažiau aktyvuoja migdolinį kūną[3].
Įdomu ir tai, jog daugelis kitų tyrimų padarė tą pačią išvadą, patvirtindami, kad kontaktas su gamta iš tikrųjų didina mūsų laimės jausmą ir mažina psichinę kančią bei neigiamas emocijas[4].
Ši veikla, be kita ko, suteikia daugiau galimybių valdyti kasdienes užduotis, pagerindama vadinamosios „darbinės atminties“, leidžiančios laikinai saugoti informaciją smegenyse, gebėjimus.
Negana to, prie to turime pridėti ir pažinimo funkcijų – dėmesio, atminties, orientacijos – tobulėjimą tiek suaugusiems, tiek vaikams, taip pat turinčių naudos vaizduotės, kūrybiškumo ir mokymosi rezultatams.
Dar vienas išvykimo į kaimą (gamtos link) privalumas – tai veikla, kurią galima užsiimti net ir vienam, mat asmenys, kurie vaikšto vieni gamtoje, mažiau linkę į depresiją ir stresą.
Visgi kaip ir bet kuris veiksmingas gydymas, kontaktas su gamta reikalauja tinkamos „dozės“. Šiuo atveju turime bent pusvalandį per savaitę praleisti gamtoje, kad pajustume naudą psichinei sveikatai, jog galiausiai pastebimai sumažintume žalingą miesto gyvenimo poveikį (savo ruožtu, tai potencialiai veikia kaip prevencinė priemonė nuo kai kurių psichikos sutrikimų išsivystymo).
Žaliųjų oazių poreikis auga
Galimybę reguliariai išvažiuoti iš miesto ieškant medžių ir švaraus oro, deja, turi ne visi, nors toks poreikis palaipsniui auga.
Šia prasme mes turime priešą – masinį ir nekontroliuojamą miestų augimą, ypač kai urbanistinis planavimas neapima didelių žaliųjų plotų. Juolab kad net ir įtraukus tokias teritorijas, yra ganėtinai mažai naudos, jei jos yra dekoratyvinės.
Ir iš tiesų, natūralių žaliųjų erdvių mieste įtaka psichikos sveikatai buvo tyrimų objektas jau ne vienerius metus.
Daugelis mokslininkų atkreipia dėmesį į būtinybę įtraukti tam tikrus gamtos elementus į miesto projektus, atsižvelgdami į jų teikiamą naudą mūsų psichikai. Tačiau kol laukiame, kol mūsų miestai taps ekologiškesni, nelieka kito pasirinkimo, kaip tik labiau rūpintis savimi mūsų pačių labui – juk nenorime supykdyti savo migdolinio kūno.
