5-6 procentai nuo BVP gynybai – skambūs pareiškimai, o kas toliau?
„Sutarėme, kad 2026–2030 m. laikotarpiu gynybai kasmet skirsime nuo 5 iki 6 procentų BVP“, – taip paskelbė prezidentas Gitanas Nausėda po prieš kelias dienas įvykusio Valstybės gynybos tarybos posėdžio. Siekiama, kad per minimą laikotarpį būtų išlaikytas 5,5 proc. BVP finansavimo lygis.
„Atgrasymas yra geriausias kelias į taiką“, – tikino šalies vadovas.
Tikino, tikino, tik dalies politikų, visuomenininkų bei kariškių jis neįtikino. Savo pastebėjimais apie minėtus planus su portalu 77.lt pasidalino buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Valdas Tutkus.
Tokio milžiniško finansavimo poreikis kelia daug kIausimų
Pasak kariškio, kalbant apie finansavimą, reikėtų pradėti ne nuo to, kiek kas reikalauja, o nuo kariuomenei keliamų užduočių.
„Užduotis nustato ne kariai, o politikai. Jie formuoja paketą ir tai lemią sumas, – patikslino jis. – Kažkaip neteko girdėti, kad kas nors kalbėtų apie pajėgumus. Nuolat visur minimi procentai, bet pirma būtina įvertinti valstybės pajėgumus ir tada pagal juos koreguoti užduotys.“
V. Tutkaus nuomone, dabartinė Lietuvos politinė vadovybė tiesiog stengiasi, kad ją pargirtų.
„JAV prezidentas Donaldas Trampas dar nespėjo pasakyti, kiek reikėtų skirti gynybai, o mūsų politikai jau suskubo pareikšti, kad atiduos apie 6 proc., kas sudaro 25 proc. biudžeto, – toliau situaciją analizavo buvęs kariuomenės vadas. – Dar paklausiau G. Nausėdos kalbų ir pašiurpau. Yra valstybės rezervas, kuris yra neliečiamas, nes užtikrina valstybės gyvybingumą. O kai kalbama apie indėlius, tai yra privati nuosavybė ir kalbėti apie jų nusavinimą be žmonių pritarimo primena tai, kur jau buvome. Buvo TSRS valstybinės obligacijos, kurias privaloma tvarka teko visiems pirkti. Dabar lyg ir bandoma prie to grįžti, nors tokie sprendimai turi būti tik savanoriški. Negalim būti net diskusijos apie privalomą lėšų nusavinimą.“
Iš karo Ukrainoje nesimokome? Pasigendama dėmesio naujosioms technologijoms
Taip pat V. Tutkui užkliuvo, kad nuolat kalbama tik apie diviziją, tačiau pamirštama priešlėktuvinė gynyba ir laivynas.
„Ukrainoje vyksta karas, kuris yra ne toks, kaip Afganistane ar Antrasis pasaulinis, o mūsų vadovybė iš jo nesimoko. Pamokos turėtų nukreipti į naujus metodus, technologijas ir ginkluotę, bet neteko girdėti, kad ta linkme būtų dirbama.
TSRS prie generalinio štabo veikė centrai, kuriuose dirbo įvairių sričių profesionalai. Jie analizavo karų istoriją, jų vystymąsį ir gaudavo visą informaciją iš pasaulyje vykstančių konfliktų. Tai buvo „išmoktos pamokos“, skirtos kariuomenės vystymui. Na taip, gal kažką panašaus mūsų kariuomenė irgi turi, bet, kaip sakiau, neteko apie tai girdėti, – palyginimą pateikė V. Tutkus. – Kalbant apie tankus, reikia jų ar ne – diskutuotinas klausimas, bet atsakymus turėtų teikti mokslinių tyrimų centras, išmanantis apie perspektyvią ginkluotę, techniką ir taktiką.“
Skeptiškai kariškis vertino ir vienos divizijos idėją.
„Žiūrėkime plačiau – darant prielaidą, kad ginsimės vieni, viena divizija nesužaidžia, nes reikėtų bent 5 divizijų. Kita vertus, mes visko nežinome ir neturime žinoti, nes, neabejoju, kad yra neviešinami NATO planai, bet savo indėlį turime įnešti. Gal tokie pajėgumai Lietuvai yra sutarti. NATO pateikia, ko norėtų ir kaip jiems atrodo, o mes turime savo argumentus ir kariuomenę vystome iš savo pozicijos. Manau, kad bendram dalyvavimui Lietuvos gynybome, mūsų indėlis galėtų siekti diviziją. Juolab kad neteisinga galvoti, jog mus gins vokiečiai ar JAV. Tuo pirmiausia turime rūpintys patys“, – pabrėžė pašnekovas.
Laimi tas, kas viešpatauja ore
Visgi, pasak kariškio, visai laisvi planavime nesame ir veiksmus, bet kokiu atveju, privalu bus derinti su NATO.
„Bet jau dabar turime turėti ne tik planą A, bet ir B ar net C. Vokiečių ir JAV dalyvavimas irgi prisideda prie atgrasymo, tačiau saugumo užtikrinimas yra ne tik gebėjimas gintis. Atitinkamai turi būti bendri planai, kuriuose svarbi vieta tenka oro gynybai. Beje, divizija turi turėti savo gynybos sistemą, kas neturi bendro su šalies oro gynyba, kuri turi būti modernizuota pagal esamą situaciją ir padėtį. Radijo kovo metodai, prišlėktuvinės, prieštankinės priemonės – viskas susisiję. Žiūri kaip ukrainiečiai kariauja, kaip rusai, ir mokaisi“, – aiškų pasiūlymą pateikė V. Tutkus.
Pasak kariškio, jeigu mes nuvertinsime priešą, tai skaudžiai už tai sumokėsime.
„Reikia studijuoti tikrą taktiką, o ne tai, ką mes prisigalvojame ar ką pasakoja politikai. Medžiagos yra ir ją reikia studijuoti. Partizaninis karas, diversinis karas. Hučių situacija įdomi. Nėra taip, kad jie sėdėtų apsikasę: atsirado, apšaudė, dingo. Efektyvus kovos metodas prieš didesnes pajėgas. Atskiras klausimas – iš kur jie gauna ginkluotę, bet gal ir tai kada sužinosime, – svarstė jis. – O šiaip šiai dienai situacija tokia, kad tam tikros jėgos ar finansiniai klanai eskaluoja konfliktus visur – Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose, matėme bandymas Kaukaze, neapmirštas ir mūsų regionas. Čia viskas priklauso nuo valstybės – įsivels ji ar ne. Daug kartu esu sakęs savo amžinatilsi žmonai – nė vienas eismo dalyvis nenori avarijos, nesvarbu teisus jis ar ne. Gatvėje visi normalūs žmonės bando išvengti avarijos. Čia ta pati situacija, tik rimtesnė. Mus amžiais nepagrįstai gąsdina, kad Rusija nori užkariauti Europą. Rusai tokių pajėgumų niekaip neturi, bet turi pajėgumų sunaikinti priešininkus, paaukojant ir save. Jeigu rimtas Trečiasis pasaulinis karas prasidės, mano įsitikinimu, jeigu grės sunaikinimas, Rusija tikrai panaudos branduolinį ginklą.
Tarkim, jeigu Hitleris 1944 m. būtų turėjęs branduolį ginklą, kurį taip stengėsi sukurti, jis būtų jį panaudojęs. Jeigu kils „karas iki pergalės“, jis baigsis branduoliniais smūgiais, po kurių niekam nieko nebereikės. Branduolinis ginklas yra rimtas faktorius, kuris neleidžia konfliktas išplisti. Visi suvokia, kad pasekmės bus tragiškos. Ukrainos konflikte rimti specialistai nekalba apie Rusijos sunaikinimą, nes visi suvokia, kad tokios pergalės pasiekti neįmanoma“.
V. Zelenskiui pripažįstant teritorijų praradimus, mūsų politikų kalbos apie kovą iki pergalės skamba keistai
V. Tutkaus nuomone, tik bepročiai kare gali duoti tokias užduotis, kurias vykdydami visi kariai žus, bet užduotis vis tiek nebus įvykdyta.
„Šiandien net prezidentas Volodymyras Zelenskis suvokia, kad visų prarastų teritorijų dabar neatsiims, todėl man keistai skamba kai kurių mūsų politikų pareiškimai apie kovą iki pergalės.
Kaip maža valstybė per daug sau leidžiame aiškindami kaip turi vykti derybos. Tai – stipriųjų privilegija, nes jie gali savo žodžius paremti veiksmais. Ir jeigu derybos prasidės, tai jau bus pergalė. Nes Ukraina nebus sunaikinta, o agresorius – Rusija – bus sustabdytas su palyginti minimaliais praradimais. Bus nutraukta ugnis ir nebežus žmonės. Neoficialia kalbama, kad jau žuvo milijonas, o kur dar sužeisti ir sunkiai sužeisti. Sustabdžius visą tai jau būtų pergalė, kalbos apie teritorijų atsiėmimą neturi perspektyvų, o tolesnis karas gali lemti Ukrainos žlugimą. Socialiniuose tinkluose jau kalbama apie 18-25 metų amžiaus jaunuolių mobilizaciją. Jeigu ji prasidės, kas lauks ukrainiečių tautos?“ – retoriškai teiravosi generolas-leitenantas.
Kalbant apie Lietuvą, jis dar kartą priminė, kad reikia išmokti Ukrainos pamokas.
„Nes dabar kartojame jų politinius žingsnius ir tikimės, kad NATO mus apgins. Neturime sudaryti pagrindo gynybai, nes jeigu karas ateis į mūsų kraštą, nieko neliks. Reikia elgtis taip, kad nereikėtų gintis, – pabrėžė buvęs kariuomenės vadas. – Kartvelai susitvarkė, vengrai, latviai. Beje, tie, kas teigia, kad vengrų ir slovakų premjerai Viktoras Orbanas ir Robertas Fico yra prorusiški, į jų kompaniją turėtų pridėti ir JAV prezidentą Donaldą Trampą, nes jis kalba apie taiką ir siekia taikdario rolės. Kaip jis tai spręs, ne mūsų reikalas ir ne mums jam aiškinti, bet jeigu jam pasiseks, tai bus žingsnis lyg taikos. O tai ir yra svarbiausia“, – apibendrino V. Tutkus.
