V. Putinas Rusijoje uždraudė GMO

Maisto produktus, kuriuose yra GMO Rusija uždraudė dar 2016 m.

Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) jau ne vienerius metus yra aštrių diskusijų objektas. Kai GMO produktai vis dažniau atsiranda daugelio maisto produktų sudėtyse, pradedama kalbėti ir apie galimą šios technologijos žalą žmogaus sveikatai. Tačiau ne visos pasaulio valstybės susiduria su šia problema. Pavyzdžiui, Rusija GMO uždraudė prieš septynerius metus.

Dar 2016 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įstatymą, draudžiantį GMO ir jų gamybą Rusijoje, išskyrus mokslinius tyrimus^[1].

Šiuo įstatymu oficialiai uždrausta įvežti į Rusijos teritoriją GMO, skirtus išleisti į aplinką, taip pat, ir GMO produktus.

Įstatymas įpareigoja GMO produktų importuotojus privalomai viešai registruotis, o už draudimų pažeidimus gali būti skiriamos didelės baudos; šias baudas turi teisę skirti federalinių ir vietos agentūrų, atsakingų už su GMO susijusios veiklos stebėseną, pareigūnai.

Galbūt netikėta, tačiau šis įstatymas sulaukė didelio visuomenės palaikymo, nors Rusijos mokslo bendruomenė jam ir priešinosi.

Aleksandras Pančinas, biologas-kompiuterologas teigė, kad prieš GMO pasisakantys aktyvistai sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, per Rusijos televiziją rodoma daug pseudo-dokumentinių filmų, kuriuose teigiama, kad GMO sukelia įvairias ligas^[2].

„Galbūt iš dalies taip manoma dėl to, kad GMO atkeliauja iš Vakarų, o jie yra mūsų priešai“, – sako jis.

Dar svarstant šį įstatymo projektą, 2014 m. Rusijos ministru pirmininku buvęs Dmitrijus Medvedevas nurodė sukurti nacionalinę genetiškai modifikuotų organizmų tyrimų bazę, kuri teiktų valdžios institucijoms ekspertinę informaciją ir sudarytų sąlygas tolesniems teisėkūros judesiams ir vykdomiesiems sprendimams^[3].

Tačiau D. Medvedevas tuomet taip pat perspėjo nelaikyti GMO produktų „absoliučiu blogiu“, nors ir teigė, kad vyriausybė nepritaria jų naudojimui maisto pramonėje.

Galiausiai, Rusijos parlamentinės daugumos partijos „Vieningoji Rusija“ remiama parlamento deputatų grupė parengė įstatymo projektą, kuriuo griežtai ribojamas genetiškai modifikuotų žemės ūkio produktų importas, visiškai uždraudžiama jų gamyba šalies viduje.

Tačiau abejotina, ar tai sudavė didelį smūgį su GMO technologijomis susijusioms šalims: remiantis tuomečiais duomenimis, per 2005-2015 m. laikotarpį, GMO dalis Rusijos maisto pramonėje sumažėjo nuo 12 proc. iki vos 0,01 proc., o 20155 m. šalyje buvo tik 57 registruoti maisto produktai, kurių sudėtyje yra GMO.

Lietuvoje situaciją prižiūri SAM ir GMO įstatymas

Lietuvoje Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) rengia ir derina pozicijas Europos Komisijos (EK), Europos Tarybos sprendimų ir kitų Europos Sąjungos (ES) teisės aktų projektams, dalyvauja šiuos projektus svarstant bei atstovauja Lietuvą už juos balsuojant Europos Komisijos Augalų, gyvūnų, maisto ir gyvūnų pašarų nuolatinio komiteto Genetiškai modifikuotų maisto produktų ir gyvūnų pašarų ir rizikos aplinkai skyriaus posėdžiuose.

Veiklos, susijusios su genetiškai modifikuotais mikroorganizmais ir organizmais bei genetiškai modifikuotais produktais, valstybinį valdymą ir reguliavimą, institucijų kompetencijas nustato Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas. Be to, genetiškai modifikuotą maistą ir pašarus reglamentuoja tiesiogiai taikomi Reglamentas 1829/2003 ir 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų atsekamumo ir ženklinimo^[4].

Pagal Reglamento 1829/2003 4 straipsnio reikalavimus leidimas pateikti ES rinkai produktus, kurių sudėtyje yra, kurie sudaryti ar pagaminti iš GMO suteikiamas tik tada, kai EK prašymu atlikusi tokių GMO produktų rizikos vertinimą Europos maisto saugos tarnyba pateikia moksliškai pagrįstą išvadą, kad pateikus rinkai minėtus produktus nebus padarytas poveikis žmonių ar gyvūnų sveikata arba aplinkai.

„Mūsų tikslas – kad į Lietuvos rinką būtų teikiamas tik maistas, kuris neturėtų nepageidaujamo poveikio žmonių sveikatai, kad būtų užtikrinta genetiškai modifikuotų organizmų kontrolė visuose maisto ir pašarų produktų gamybos etapuose bei nepateikimas į aplinką“, – sakoma oficialioje SAM pozicijoje šiuo klausimu.

Kad mūsų šalyje genetiškai modifikuoti augalai nėra auginami, patvirtina GMO kontrolės rezultatai. Lietuvoje, kaip ir visoje ES, genetiškai modifikuotų kultūrų auginimas ir genetiškai modifikuotų produktų tiekimas rinkai yra griežtai kontroliuojamas.

SAM atkreipia dėmesį, kad remiantis viešosios nuomonės tyrimais, vis daugiau Lietuvos gyventojų turi neigiamą nuomonę apie GMO. 2009 m. taip manė 51 proc. lietuvių, 2010 m. – 58 proc., 2012 – 67,1 proc.

Daugelis apklaustųjų mano, kad produktai, kuriuose yra GMO, gali turėti įtakos sveikatai ir nepritaria tokių produktų pateikimui rinkai. Eurobarometro duomenimis, daugelis europiečių – 61 proc. – taip pat nepritaria genetiškai modifikuoto maisto plėtrai Europoje.

ES politika GMO atžvilgiu nėra nuosekli

Genų redagavimo ir modifikavimo mokslas, sąlyginai, yra kažkas visiškai naujo ir revoliucinio: juk jis iš tikrųjų keičia DNR, kartais įvesdamas visiškai kitos rūšies genetinę medžiagą. Būtent todėl GMO reglamentavimas yra sudėtingas klausimas, į kurį nėra paprastų atsakymų. Daugelis su tuo susijusių diskusijų dar neišspręstos, o ir keliose Europos šalyse galioja beveik tokie pat griežti įstatymai, kaip Rusijos draudimas^[5].

Pavyzdžiui, 2015 m. Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Škotija ir kelios kitos ES valstybės-narės atsisakė savo teritorijoje auginti genetiškai modifikuotus augalus. Tais pačiais metais pakito ir direktyva, dėl nuostatos ES šalies teritorijoje riboti ar drausti genetiškai modifikuotų organizmų auginimą.

Europos Parlamento (EP) sprendimu, ES valstybės narės gali pačios laisvai riboti arba drausti visų arba tam tikrų GMO auginimą dalyje savo teritorijos arba visoje teritorijoje. Tiesa, norint uždrausti GMO auginimą valstybėje narėje, veikia dviejų etapų sistema. 

Pirmuoju etapu, dar iki išduodant leidimą dėl GMO komercinio auginimo, ES valstybė narė per EK turi teikti prašymą įmonei, pateikusiai paraišką ir pranešimą dėl GMO komercinio auginimo, dėl geografinės taikymo srities apribojimo. Įmonei nesutikus išimti šalį iš geografinės taikymo srities, ji galės taikyti antrąjį etapą pasirenkant kitus teisėtus draudimo pagrindus.

Pavyzdžiui, miesto ir kaimo planavimo, socialinių ir ekonominį padarinių, siekiant išvengti netyčinio GMO atsiradimo kituose produktuose ir žemės ūkio politikos tikslų, viešosios politikos ir kt^[6].

GMO – pažangi technologija, vis dažniau sulaukianti ir kritikos

GMO arba genetiškai modifikuotas organizmas, reiškia bet kokį gyvą organizmą, kurio genetinė medžiaga buvo pakeista taikant genų inžinerijos metodus. Šie metodai leidžia mokslininkams į kito organizmo DNR įterpti tam tikrus vieno organizmo genus, todėl atsiranda pokyčių, kurie natūraliai neįvyktų taikant tradicinius veisimo metodus.

GMO galima rasti įvairiose srityse, įskaitant žemės ūkį ir biotechnologijas, tačiau GMO neretai yra laikomi ir potencialiai pavojingais. Manoma, kad GMO gali sutrikdyti natūralias ekosistemas ir biologinę įvairovę. Pavyzdžiui, genetiškai modifikuoti augalai gali susikryžminti su laukiniais giminaičiais ir sukelti nenumatytų pasekmių.

Naudojant GMO augalus, ypač tuos, kurie sukurti taip, kad gamintų insekticidus arba toleruotų herbicidus, jau atsirado atsparių kenkėjų ir piktžolių. Dėl to, ateityje dar labiau gali padidėti cheminių medžiagų naudojimas ir gali būti padaryta žala netiksliniams organizmams.

Kai kurie žmonės nerimauja ir dėl GMO vartojimo saugumo. Jie baiminasi galimo alergizuojančio ar toksiško genetiškai modifikuotų maisto produktų poveikio. O kai kurie kritikai teigia, kad dar nebuvo atlikta pakankamai ilgalaikių tyrimų, kad būtų galima galutinai nustatyti GMO saugumą. Dėl to kyla susirūpinimas dėl laikui bėgant nenumatytos rizikos žmogaus sveikatai.

Kita vertus, GMO technologija gali būti ir naudinga. GMO gali būti sukurti taip, kad augintų didesnį derlių ir padėtų išmaitinti augančią pasaulio populiaciją. Tai gali būti ypač svarbu regionuose, kuriuose jau dabar ypač trūksta maisto. Be to, manoma, kad genetinė modifikacija gali pagerinti augalų maistinę vertę, jie taip taps maistingesni vartotojams. Pavyzdžiui, vadinamieji auksiniai ryžiai buvo sukurti siekiant kovoti su vitamino A trūkumu besivystančiose šalyse.