Darbas iš namų – šiuolaikinis prioritetas
Jei šiais laikais esate kaip daugelis žmonių, pirmas dalykas, kurį atliksite atsimerkę ryte, greičiausiai peržvelgsite el. laiškus.
Tiesą sakant, nūdienos pasaulis, ko gero, daugeliui iš mūsų atrodo maždaug taip: darbas yra „kišenėje“, keliauja su mumis per atostogas, sėdi romantiškos vakarienės metu ir kartu su vaikais palydi į žaidimų aikštelę. Galiausiai net jeigu el. laiškų tikrinimas nėra kasdienis dalykas ir jūs, tarkime, dirbate statybose, slaugos ar kitoje „toliau už biuro“ esančioje srityje, dar nereiškia, jog nesistengsite būti „popamokiniu“ medijų aktyvistu.
Ir iš tiesų, užklupus COVID-19 pandemijai, neišvengėme tendencingo darbuotojų „iš namų“ augimo. Tačiau įdomiausia tai, jog nuotoliniu būdu dirbantys asmenys, kaip paaiškėjo, vidutiniškai dirba daugiau valandų nei esantys biure[1].
Nepaisant šios aplinkybės ir plačiai paplitusio jausmo, kad darbas niekada nesibaigs, dauguma žmonių vis tik nenori grįžti į griežtesnę priešpandeminę situaciją, kai viršininkai tikėjosi, jog jų komanda biure budės griežtai – nuo 9 iki 5 val.
Kitaip tariant, didesnė darbo sąlygų laisvė ir lankstumas daugeliui žmonių padeda žongliruoti įvairiais gyvenimo vaidmenimis. (Kas gi nevertina galimybės dirbti iš namų laukiant santechniko ar po pietų išleisdami vaikus į būrelius?)
Gebėkite nustatyti ribas tarp asmeninio gyvenimo ir socialinių vaidmenų
Kai klausydamasis darbo susirinkimo gali nesunkiai išplauti indus ar išskalbti drabužius, tai, kas yra darbas ir kas privatu, gali lengvai susimaišyti, o kartais tapti mažų mažiausiai neatsiejama.
Knygos „Perdegimo draugija“ ir „Lankstumo paradoksas“ puikiai tai iliustruoja, atspindėdamos didėjančios atsakomybės jausmą, paradoksaliai skatinantį manyti, jog turime vis daugiau begalinių pareigų[2]. Visgi nauja realybė bei kintančios technologinės tendencijos skatina sukurti tvirtas ribas tarp darbo ir privačių sričių – kad ir kaip tai būtų nerealu – atrandant pusiausvyrą.
Akivaizdu, jog psichologiniai poreikiai (apie tai, kokie jie yra kalbėsime netrukus) yra žmogaus gerovės ir pasitenkinimo pagrindas. Kita vertus, nustebti turbūt nederėtų, mat kai kurie tyrimai rodo, kad asmenys, kurių poreikiai yra patenkinti, yra produktyvesni ir kūrybingesni darbe.
Šiaip ar taip, gera žinia ta, jog nei darbas, nei laisvalaikis neturi patenkinti visų psichologinių poreikių, – tapatintis su kažkuriuo iš jų yra klaidinga. Vietoj to rekomenduojama fokusuotis į visumą, nes kiekvienas vaidmuo gyvenime (pavyzdžiui, patyrusio statybininko, mylinčio vyro, rūpestingo sūnaus ar atsidavusio Raudonojo kryžiaus savanorio) yra ne ką mažiau svarbus kasdienybės orkestre.
Būtent pastarųjų derinimas ir poreikių tenkinimas lemia tai, ką vadiname „gyvenimo srities harmonija“ – kiekvieno iš mūsų gyvenimo simfonija.
Taip, daugelis žmonių turi natūralų polinkį sutelkti dėmesį į tam tikrus vaidmenis, keisdami juos priklausomai nuo gyvenimo etapo (tarkime, 20 metų amžiaus asmens dėmesys dažnai sutelkiamas į darbo vaidmenį, kol jauni tėvai tapatinasi su nauju „amplua“). Tokiu atveju tol, kol psichologiniai poreikiai yra tam tikru mastu patenkinti atliekant bet kurį iš vaidmenų, viskas yra gerai.
Pavyzdžiui, jei dirbate gana nuobodų darbą, suteikiantį mažai galimybių jaustis kompetentingam, meistriškumo poreikį galite kompensuoti užsiimdami sudėtingesniu pomėgiu. Panašiai, jeigu asmeniniame gyvenime trūksta socialinių ryšių, galbūt galėsite patenkinti šį poreikį per darbą.
Tai parodo, jog skirtingi vaidmenys papildo vienas kitą, praturtindami kito vaidmens patirtį, o tai dar labiau prisideda prie holistinio požiūrio į gyvenimą.
Gyvenimas neapsiriboja balzganomis biuro sienomis
Kartais gali būti sunku nustoti galvoti apie darbą pasibaigus darbo valandoms.
Jei pastebite, kad galvoje nuolat kyla minčių apie neatliktas užduotis, galite pabandyti sukurti „perėjimo“ ritualą, leisiantį lengviau pereiti nuo darbo mąstysenos prie laisvalaikio.
Šiuo atveju paprastas veiksmas, kurį kartojate kasdien – pavyzdžiui, kitos dienos darbų sąrašo sudarymas, kavos puodelio išplovimas ar persirengimas grįžus namo – padės pažymėti darbo dienos pabaigą ir laisvalaikio pradžią, kurią privalote įsisavinti.
Ši strategija, anot kai kurių tyrimų, iš tiesų ženkliai sumažina vidutinį kasdienį nerimo laiką nuo 25 iki 37 minučių[3]. Žinoma, pasakymas „išmok atsipalaiduoti“ gali skambėti kaip neįmanoma misija, bet, laimei, yra daug būdų nuraminti kūną ir protą: skaityti laikraštį kavinėje, pasidaryti masažą, pasivaikščioti miške, klausytis muzikos ar susirangyti prie vyno taurės ant sofos – tai, kas atpalaiduoja, yra labai asmeniška ir individualu.
Reikškite savo poreikius garsiai
Individualūs poreikiai, kaip žinia, nevyksta atskirai nuo socialinio konteksto. Dėl šios priežasties jūs galite galvoti: „laisva popietė skambėtų tiesiog puikiai, bet ką aš darysiu su savo vaikais, kuriuos reikia pamaitinti ir nuvesti į futbolo treniruotes?“ arba „kas atliks kitas mano darbo užduotis, jeigu aš pasinersiu į naują darbo projektą?“
Vertėtų įsidėmėti, jog pareigų yra šimtai, ir jos niekuomet nesibaigs. Tačiau ir šioje srityje galite būti kūrybingi.
Pavyzdžiui, vaikai gali turėti galimybę kokybiškai praleisti laiką su savo seneliais ar mėgstamu dėde, taip sukurdami visiems visapusiškai naudingą situaciją. Tuo tarpu jei patiriate spaudimą darbe ir, švelniai tariant, jaučiatės pervargęs, pokalbis su komanda padės išsiaiškinti, kaip būtų galima paskirstyti įvairias užduotis taip, kad tai būtų naudinga visiems: kol nauja darbotvarkė, tarkime, suteiks jums taip reikalingo laiko daryti tai, kas yra žymiai prasmingiau profesiniam tobulėjimui, kiti tenkinsis galimybe tobulinti savo kompetenciją.
Įsidėmėkite: atviros diskusijos apie skirtingus kiekvieno žmogaus vaidmenis ir poreikius padės sukurti aplinką, kuri ne tik patenkins jūsų psichologinius poreikius, bet ir jūsų šeimos draugų ar kolegų. Tiesiog įtraukite kitus į savo poreikiais pagrįstą kūrybos kelionę – abipusis bendradarbiavimas yra tai, ko reikia visiems.
