Sutrikusi kalbos raida – viena iš tarpstančių pandemijos pasekmių
Socialinė sąveika pirmaisiais gyvenimo mėnesiais yra labai svarbi kūdikiams, jog pastarieji išmoktų bendrauti ir ugdytųsi kalbos įgūdžius. Fizinis kontaktas, prisilietimai, šypsena bei pirmieji pokalbiai akis į akį – tai visokeriopi ramsčiai, kuriais formuojame socialinio pasaulio supratimą kaip vieną svarbiausių gyvenimo aspektų, būtinų išgyvenimui ir klestėjimui.
COVID-19 pandemijos metu daugelyje skirtingų pasaulio vietovių nustatyti socialinio bendravimo apribojimai, kaip jau žinoma, smarkiai paveikė ankstyvuosius ryšius – bendravome rečiau ir su mažiau žmonių, be kita ko, turėjome atsisakyti fizinio prisilietimo ar dalijimosi daiktais ir laiku kartu. Vaikų, gimusių pandemijos metu, atveju nesunku daryti išvadą, kad jų pirmasis bendravimas buvo toks išskirtinai ypatingas, jog tai turėjo įtakos jų raidai: pastarieji vystėsi lėčiau nei prieš tai gimę vaikai[1].
Konkrečiau, išanalizavus gebėjimą kurti glaudžius tarpusavio santykius ir užmegzti pokalbį, paaiškėjo, jog vaikai, gimę pandemijos metu, vartojo mažiau skirtingų žodžių, t. y. jų žodynas buvo siauresnis nei tų, kurie gimė prieš pandemiją. Šis kalbos stimulas kartu su apribojimais pandemijos metu reiškė, kad įtemptu laikotarpiu gimusios atžalos patyrė ribotus socialinius ryšius, taip pat ribotą bendravimo kontekstą, turėjusį įtakos jų kalbos raidai.
Stebėtis, ko gero, nederėtų: kalbinius stimulus paveikė tiek socialinių sąveikų įvairovė ir dažnumas, tiek kone nuolatinis kaukių dėvėjimas, pastarosioms trukdant vienas kitą suprasti ir apsunkinant vaizdinės informacijos gavimą mokantis kalbos. Atitinkamų aplinkybių visuma, kaip manoma, lėmė lėtesnį kalbos vystymąsi.
Jei politikuojantys asmenys eskaluotų, neva pagrindinis laimingo gyvenimo receptas yra išgyventi – bet kokiais būdais (dažnai mažai ištyrinėtais, vienakrypčiais bei žalingais netolimoje ateityje), šį pasakymą reikėtų vertinti objektyviai – platesniu mastu nei skambina be paliovos provokuojantys parsidavėliški „pavojaus“ varpai.
Pandemijos metu gimę vaikai vystosi lėčiau
Nors tikimasi, kad įprastomis sąlygomis pandemijos poveikis kalbos raidai ilgainiui galimai atsistatys, ši situacija jau dabar sukelia papildomą rizikos veiksnį pažeidžiamiausiems vaikams, t. y. tiems, kuriems dėl biologinių ar socialinių priežasčių kyla didesnė raidos sunkumų rizika. Apskritai COVID-19 krizė ypač skaudžiai palietė pažeidžiamas grupes[2].
Kadangi yra tam tikrų įrodymų, kad pandemijos metu gimę vaikai vystosi lėčiau, esame įpareigoti neužsimerkti – kuo anksčiau nustatyti rizikos atvejus. Kitaip žodžiais tariant, uždarymo laikotarpis nėra praeitis, kurią reikėtų kuo greičiau pamiršti dabar aidinčių nuožmių karų fone: šio kritinio etapo poveikis gyventojų psichikos sveikatai ir ypač vaikų raidai vis dar yra realybė.
Negana to, jog žmonėms atsirado naujų baimių – daugiausiai iš jų yra susijusios su mirtimi bei karjera – prieš beveik ketverius metus pasireiškusi COVID-19 pandemija buvo sustabdžiusi visą pasaulį, atnešdama daugybę pokyčių į kiekvieno iš mūsų gyvenimus: iš pagrindų pakitusi kasdienybė, izoliacija ir neapibrėžtumas dėl ateities, finansų bei sveikatos kėlė (ir vis dar kelia) daug streso, versdama iš gana stabiliai metų metus austų „klumpių“[3].
Tiesa ta, jog nemalonios patirtys (kaip ir džiaugsmą keliančios) nenusėda kažkur tolimo rūsio kampe esančio stiklainio dugne; prasidėjus pandemijai ir izoliacijai pagausėjo psichikos sveikatos sutrikimų, tokių kaip nerimas ir depresija. Dėl šios priežasties lietuviai (kaip ir daugelis kitų šalių gyventojų), baimindamiesi prarasti darbą, tam tikrais atvejais turėjo pasirinkti tokį, kuris nėra įdomus, bet atrodė daugiau mažiau saugus. O ką jau kalbėti apie asmenis, kurie dėl virusinės infekcijos bei menkai ištirtų skiepų pašalinių poveikių patyrė komplikacijas (apie pastarąsias, tiesa, sąmoningai diskutuojama ganėtinai mažai): jie vis dar perdėtai saugosi, bijo kitų ligų, vengia kokių nors specifinių dalykų, tarkim, didelių susibūrimų, koncertų, komandinio darbo ar pan.
Nutylima ir apie kitokio pobūdžio žalą: per ilgus karantino mėnesius pasikeitus lietuvių įpročiams vis dažniau atsipalaiduojama vartojant alkoholį ar narkotikus, taipogi apčiuopiamas pastebimai išaugęs socialinis nerimas, įtakojantis psichikos sutrikimus ar netgi savižudybes. Deja, neretai nusisukama nuo šios akivaizdžios daugialypės žalos, sparčiu tempu šienaujančios daugelį.
Daugiau klausimų nei atsakymų keliančios vakcinos guldo po gretutinių ligų traukiniu
Sumažėjęs socialinių kontaktų kiekis, nuotolinis mokymas ir užklasinių veiklų trūkumas – dažniausiai minimos priežastys, lemiančios psichinės sveikatos pablogėjimą[4]. Be abejo, egzistuoja ir kita medalio pusė: galimybė daugiau laiko praleisti namuose, gamtoje, sportuojant, užsiimant hobiu ir sumažėjęs patyčių kiekis yra veiksniai, gerinantys vaikų psichinę sveikatą. Priešingai, patikliems lietuviams, stoviniuojantiems prie „Kas dabar bus?“ traukinio, džiaugiamasi kitų šalių pabudimu.
Pavyzdžiui, Lenkijos gyventojai jau turi galimybę kreiptis dėl pandemijos metu padarytos žalos po to, kai masiškai skiepijosi vakcinomis nuo COVID-19. Nors kol kas tyrėjai nustatė, jog viena iš COVID-19 vakcinų sukėlė nepageidaujamą poveikį – venų ligą, vis dažniau atnaujinamas su šia liga susijusių bylų skaičius, kuriose prašoma kompensacijų. Kitaip tariant, pasisakančių apie akivaizdžiai sutrikusią būklę sparčiai daugėja – ogi visai paprasta: nes tylėti ilgiau nebegalima.
