Vandens telkinių tarša ir nuolatinis jos didėjimas – „gyva“ problema
Vanduo – tai gyvybė, užtikrinanti gyvenimo ciklo vyksmą bei nenutrūkstamą eigą. Visame pasaulyje esantys vandens telkiniai yra įvairių vandens gyvūnų bei augalų buveinė, sudaranti ekosistemą, kuri alsuoja gyvybe bei natūraliu gamtos ritmu.
Visgi pasaulyje vykstantys nenumaldomi klimato pokyčiai bei pramonės didėjimas neigiamai veikia vandens telkinių sudėtį ir tokiu būdu kenkia ten esančiai gyvybei. Mat būdamas itin pralaidus chemijai ir įvairioms šiukšlėms vanduo tarsi „traukia“ į save blogybes, na, o kiekvieno iš mūsų neapdairūs veiksmai aplinkos taršą tik dar labiau padidina.
Kaip žinia, sudarydami didžiąją dalį Žemės paviršiaus ežerai, vandenynai bei upės yra kone svarbiausi ištekliai pasaulyje. Tačiau didelį nerimą kelia mums būtino gėlo vandens ekosistemų nykimas, reiškiantis pokyčius, susijusius su blogėjančia vandens kokybe bei numatomu vandens trūkumu ateityje, nes žmonių skaičiui nuolat augant, tuo pačiu auga ir išteklių, tokių kaip vanduo, poreikis[1].
Tuo tarpu Britų poeto Wystan Hugh Auden kartą pasakyti žodžiai, jog „tūkstančiai žmonių gyveno be meilės, o ne vienas be vandens“ turėtų smigti tiesiai į širdį, nes turime pripažinti, kad stengiamės akivaizdžiai per mažai, jog išsaugoti mus gėrybėmis aprūpinančią Žemę.
Ne paslaptis, jog didžiausi planetos kenkėjai vis tik esame mes patys – aš ir Tu. Būdami intelektualiausia gyvybe grandinėje, mes vis tik negebame (arba nenorime) atitinkamai atsidėkoti gamtai už jos dosnumą bei prisidėti prie to, kuo galime didžiuotis, išsaugojimo.
Pateisindami save, jog bent sėkmingai pasiekiame šiukšlių konteinerį ar palygindami save su kaimynu, kuris, mūsų akimis, yra žymiai abejingesnis taršos temai, demonstratyviai nusisukame ir spardome šiukšles toliau… Tačiau ar tikrai užtenka mūsų pastangų, kurias dedame, siekdami išsaugoti Žemėje esančius išteklius? O gal visgi galime padaryti daug daugiau, kad netektų vėliau gailėtis?
Mūsų išmetamos šiukšlės vienaip ar kitaip pasiekia vandens telkinius
Jei pasaulis, kuriame gyvename, būtų neabejotinai civilizuotas, jis, matyt, turėtų atrodyti visai kitaip… Tačiau realybė yra tokia, jog viskas, ką išmetame nūdienoje, anksčiau ar vėliau įtakoja mūsų aplinką. Tiesa ta, kad šiukšlėms keliaujant į modernius perdirbimo cechus dalis iš jų įgauna kitą pavidalą ir grįžta antriniam naudojimui, ir tai yra itin pagirtina. Tačiau Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, kiekvienais metais Lietuvoje išmetama net per 5 mln. tonų atliekų, iš kurių perdirbama tik iki 26 proc. ir ta dalis, deja, vis tik yra daug mažesnė, nei norėtųsi, nes didindami šiukšlių perdirbimo mastus, mes paraleliai didiname ir jų suvartojimą.
Na, o faktas, jog esame žymiai labiau pažengusi valstybė, nei, pavyzdžiui, trečiosios pasaulio šalys, rodosi, nekelia išsvajotos ramybės, nes juokdamiesi iš gausiai ten į upę metamų šiukšlių, mes patys iš esmės darome tą patį, tikėdamiesi, jog viena šiukšlė didelės žalos nesukels. Mat vadovaudamiesi principu „jei atliekų nematai, reiškia jų ir nėra“, mes jas metame, užkasame, nustumiame „po tvora“ ar deginame, taip teršdami ne tik vandenį, bet ir orą, kuriuo kvėpuojame.
Visgi verta pripažinti, jog mūsų „indėlis“ nenueina veltui: Baltijos jūra patenka į labiausiai pasaulyje užterštų jūrų penketuką ir tam didelę įtaką daro padidėjusi jūros tarša šiukšlėmis, iš kurių didžiausią dalį sudaro plastikas ir tokios atliekos, kaip cigarečių nuorūkos, stiklo šukės, vatos pagaliukai, buteliai, maisto ir užkandžių pakuotės, žvejybos tinklai, plastikiniai maišeliai, putplastis, mikrodalelės ir mikropluoštas.
Ir visgi visame pasaulyje, tokie vandens telkiniai kaip ežerai, upės bei pelkės vis dažniau susiduria su kasyba, didėjančia tarša, bene nenumaldomais klimato pokyčiais bei ekosistemos nykimu dėl bandymų panaudoti milžinišką vandens kiekį ūkininkavimui bei kasdieniam žmonijos naudojimui. Dėl šių priežasčių laikui bėgant kai kurios upės, kadaise buvusios įspūdingais gamtos peizažais sumažėjo iki minimalaus dydžio ir dabar negali įvykdyti savo pagrindinės funkcijos bei įtekėti į jūrą ar vandenyną.
Nevalia pamiršti ir to, kad kartu su gėlu vandeniu masiškai nyksta ir ten esanti gyvūnija, o tai kelia didelę grėsmę ekosistemai apskritai. Remiantis kai kuriais šaltiniais, vandens grėsmių klasifikavimas apima kelias kategorijas, iš kurių pagrindinės:
- didžiulis gamtinių išteklių eksploatavimas;
- vandens užterštumas ir susiskaidymas;
- gyvūnų invazijos padidėjimas;
- žmonių skaičiaus augimas;
- nepastovus kritulių intensyvumas bei nuolatinė pramonės plėtra, kuri daro didelę įtaką vandens kokybei ir optimaliam pasiskirstymui[2].
Būtent todėl labai svarbiu aspektu tampa ne tik valstybės, bet mūsų pačių bendras indėlis bandant išsaugoti gamtos resursus.
Vandens taršos šaltiniai ir galimos grėsmės sveikatai bei ekosistemai – laikas veikti
Nors gėrimui tinkamo vandens kokybe pasitiki dauguma žmonių, tačiau ežerų bei upių apsaugojimo tema šiuo metu tampa vis aktualesnė. Visgi liūdna šių dienų tiesa yra ta, jog nuolat atliekami tyrimai ir toliau rodo gana sudėtingą vandens taršos situaciją ir žmonija yra betarpiškai su tuo susijusi[3].
Ne paslaptis ir tai, kad stipriai užterštas geriamasis vanduo gali susargdinti ir duomenys rodo, jog kasmet nuo jo suserga apie 1 mlrd. žmonių. Ir nors faktai sako, jog skurdžiau gyvenantys žmonės turi didesnę riziką susirgti, nes dažnu atveju jų būstas yra arčiau pramoninių rajonų, tačiau iš esmės grėsmė yra iškilusi mums visiems. Mat sąmoningai žmogaus išmetamos šiukšlės, tokios kaip plastikas, patekusios į vandenį užteršia visą mitybos grandinę – per vandenį užteršia žuvis, o po to, jas vartojančius paukščius bei kitus žinduolius ir galiausiai patenka ant mūsų stalo.
Tuo tarpu stipriai užterštas vanduo gali pažeisti ir tam tikrų gyvūnų rūšių nervų sistemą, tokiu būdu sumažindamas jų galimybę apskritai išgyventi[4]. Aišku, nereikėtų pamiršti ir to, jog vandens telkinius taip pat smarkiai teršia naftos produktai iš perdirbimo gamyklų bei nuotekų valymo įrenginių, taip pat žemės ūkio sektorius bei radioaktyviosios atliekos, kurias sustabdyti ar bent sumažinti yra labai sudėtinga, nes jos gali išlikti aplinkoje netgi kelis tūkstančius metų.
Mokslininkai teigia, jog norint efektyviai sustabdyti vandens taršos grėsmių įtaką būtina parengti naują ekosistemų įvairovės nutarimą, kuriame visame pasaulyje esančių vandens telkinių atkūrimui bei apsaugai būtų skiriama tiek pat dėmesio, kiek yra skiriama ir, pavyzdžiui, miškų apsaugai. Ir nors didžioji dalis upių bei ežerų jau kone pasikeitė negrįžtamai, visgi mažiau išsivysčiusiose vietovėse dar įmanoma išsaugoti nemažą dalį telkinių, jeigu bus imtasi itin greitų veiksmų, užtikrinančių vandenyje vykstančių neigiamų procesų pristabdymą.
Tiriamieji šaltiniai taip pat teigia, jog „tik trečdalis didžiųjų pasaulio upių išlieka laisvai tekančios (neužtvenktos); pelkės nuo 1900 m. pasaulyje sumažėjo beveik 70 proc., o upės, kuriose žuvų populiacijos išvengė rimtos žalos dėl žmogaus veiklos dabar tesudaro tik 14 proc. pasaulio upių“[5]. Būtent dėl šių priežasčių planuojant užtvankas yra labai svarbu atsižvelgti į visą ekosistemų vertę, žuvininkystę ir upių „sveikatą“, turint omenyje tai, jog upių apsauga yra ganėtinai pigi investicija, teikiantį didelę naudą.
Verta paminėti ir tai, kad tam tikros šalys, stengdamosi išsaugoti sparčiu tempu nykstančią ekosistemą, suteikė specifines gamtos teises vandens telkiniams, prisiimdamos dar didesnę atsakomybę už organizuoto plano saugant išteklius sudarymą.
Kai kurie šaltiniai teigia, jog šie (2021) metai gali būti vandens telkinių „eros“ metai, nes dar didesnė dalis gamtosaugininkų yra suinteresuoti gamtos resursų išsaugojimu su tikslu iki 2030 metų padidinti apsaugą net 30 proc. vandens telkinių, kuriuose gyvena 10 proc. įvairių rūšių gyvūnų, iš kurių net trečdalį sudaro stuburiniai.
Nevalia pamiršti ir to fakto, jog pajungdamas įvairius visuomenės sluoksnius ir priversdamas masiškai suklusti visuomenę, prekybos centras „Lidl“ jau kurį laiką skelbia „Banginio dydžio dėkui“ plastiko mažinimo kampaniją, kurios pagrindinis tikslas – priminti apie plastiko gamtai daromą žalą, taip paskatinant pirkėjus rinktis gamtai draugiškesnes alternatyvas, kurios į aplinką patenkantį plastiko kiekį kasmet leis sumažinti virš 100 tonų.
Taigi, norint valdyti ir „reabilituoti“ vandens telkinius būtinas koncentruotas požiūris, integruotas į visas ekosistemos funkcijas ir nukreiptas į platų telkinių kontekstą. Na, o likusiai daliai žmonijos derėtų suvokti, jog tokie kasdieniai veiksmai, kaip sąmoningai sumažintas plastiko vartojimas, rūšiuojami cheminiai valikliai, tinkamai prižiūrimas automobilis ir jame esantys skysčiai bei vengimas naudoti pesticidus gali stipriai prisidėti prie mums ir gyvūnijai gyvybiškai svarbios ekosistemos išsaugojimo.
