Ukraina ims milijonines paskolas, o Lietuva garantuos jų grąžinimą?

Lietuvos seimas užsimojo teikti garantijas Ukrainos paskoloms

Lietuvos valdžia siekia dar labiau stiprinti finansinę paramą Ukrainai, tik šį kartą tam pasitelkdama naują būdą – įstatymų pakeitimus, kurie užkraus Ukrainos verslų paskolas ant Lietuvos valstybės pečių. Spalio 30 dieną Seimo Biudžeto ir finansų komitetas (BFK) svarstė Valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2, 3, 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, kuris leistų Lietuvos valstybei teikti garantijas Ukrainos imamoms paskoloms.

Šis įstatymo pakeitimo projektas buvo sėkmingai patvirtintas ir pateiktas seimo balsavimui^[1]. O spalio 5 dieną parlamentarai beveik vieningai pritarė siūlomiems pakeitimams. Tai dar vienas pavyzdys, kaip nueinantis seimas paskubomis priima įvairius sprendimus.

Kaip rašoma aiškinamajame rašte, įstatymo projekto tikslai yra tokie^[2]:

„1) siekiant plėtoti garantijų finansines priemones vystomojo bendradarbiavimo srityje, garantijų institucijai (UAB ILTE) reikia suteikti galimybę teikti garantijas ne tik Lietuvoje ir ES registruotiems subjektams;

2) atsižvelgiant į tai, kad Rusijos Federacijos vykdoma atvira karinė agresija prieš Ukrainą turi reikšmingą neigiamą poveikį Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, ir pabrėžiant pastaraisiais metais ypač padidėjusį poreikį imtis būtinų ir neatidėliotinų priemonių Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui stiprinti, siekiama sudaryti galimybes užtikrinti investicijų į Lietuvos Respublikoje kuriamą gynybos ir saugumo pramonę finansavimą, suteikiant valstybės garantijas dėl šiam tikslui teikiamų paskolų arba išleidžiamų ne nuosavybės vertybinių popierių;

3) nustatyti išimtį, kad valstybės garantuojamos garantijų institucijos, kurios vykdo joms įstatymu pavestas funkcijas, neturėtų prievolės gauti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos arba centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo, kai šis valdytojas administruoja Finansų ministerijos perduotas perskolinamas paskolas, valstybės garantijas ir kitus turtinius įsipareigojimus, rašytinio leidimo atlikti Valstybės skolos įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje nurodytus veiksmus, nes tokie veiksmai atliekami arba vykdant joms įstatymais ir Vyriausybės nutarimais pavestas funkcijas, arba įstatymų ir Vyriausybės nutarimų pagrindu.“

Kitaip tariant, pakeitus įstatymą Lietuva galės teikti garantijas ne tik Lietuvos ir ES subjektams, bet ir Ukrainos subjektams. Tai atvertų galimybes platesniam finansinių garantijų naudojimui projektams, kurie gali prisidėti prie Ukrainos ekonominės padėties stiprinimo ir ilgalaikės atkūrimo strategijos.

Be to, garantijų institucijos galės vykdyti savo veiklą net nesuderinius veiksmų su Finansų ministerija. Nors taip bus sumažintas biurokratinių procedūrų skaičius, tačiau kartu padidės rizika, jog valstybės teikiamas garantijas gaus tinkamai nepatikrinti subjektai.

Galima spėti, jog tokiais pakeitimais Lietuvos valdžia nori parodyti tvirtą politinę paramą Ukrainai. Taip pat veikiausiai siekiama sudaryti palankesnes sąlygas Lietuvos įmonėms bendradarbiauti su Ukraina, kuriant ilgalaikę ekonominę ir strateginę partnerystę. Tačiau kiek tai kainuos Lietuvai, kurios valstybės skola ir taip nuolat auga?

Politikai tvirtina, jog neigiamų pasekmių nebus, bet net nežino, kiek kainuos nauja parama Ukrainai

Įdomu tai, jog aiškinamaje rašte teigiama, kad „Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma“. Tačiau tuo pačiu patvirtinama, jog visgi Lietuvos valstybė įsipareigoja prisiimti atsakomybę už įsipareigojimų nevykdančius subjektus ir skirti tam lėšas. Bet kol kas net neaišku, kiek tų lėšų gali prireikti:

„Realus lėšų poreikis gali kilti tik tada, kai jau bus vykdoma garantijų teikimo veikla (formuojami atidėjiniai) ar pagal suteiktas garantijas įvyks garantiniai įvykiai. Tokiu atveju valstybė turėtų skirti finansavimą UAB ILTE įsipareigojimams pagal garantijas, suteiktas vykdant vystomąjį bendradarbiavimą, vykdyti. Garantijos vystomojo bendradarbiavimo srityje būtų teikiamos UAB ILTE laikantis nustatyto bendro garantijų limito. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu prognozuoti išlaidų garantijų vystomojo bendradarbiavimo srityje teikimo veiklai finansuoti nėra galimybės, nes tai priklauso nuo daugelio aspektų, pvz., garantijos tipo, šalies rizikos, pasikeitusių geopolitinių ir ekonominių sąlygų, garantijos sąlygų, numatytos didžiausios garantijos vertės ir pan.“

Tad iš esmės galima suabejoti, ar šis įstatymo projektas iš tiesų atitinka Lietuvos interesus. Tokios garantijos gali būti rizikingos Lietuvos mokesčių mokėtojams, nes jos apima finansinę atsakomybę už kitos šalies paskolas. Kas prisiims atsakomybę, jei šios paskolos taps nemokios? Lietuvos valstybė savo garantijomis prisiimtų finansinę riziką už kitos šalies įsipareigojimus, kas yra tiesiogiai susiję su galimu mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu.

Iš UAB ILTE dosnią paramą gavo buvęs Germano verslo partneris ir finansų viceministrės sūnus

Būtina paminėti ir kitą svarbų aspektą – šiame įstatyme minimą UAB ILTE. 77lt. primena, jog valstybės įsteigtai finansų įstaigai ILTE jau spėjo kristi tamsus šešėlis dėl galimų interesų konfliktų, susijusių su Finansų viceministrės Rūtos Bilkštytės sūnumi Gabrieliu Eriku Bilkščiu, kuris gavo beveik milijoninę ILTE paramą.

Kaip skelbia „Delfi“, R. Bilkštytės sūnus Gabrielius Bilkštys yra buvęs Vilhelmo Germano verslo partneris,^[3] kuris šiuo metu yra sulaikytas dėl jam pareikštų itin rimtų kaltinimų. Prieš dešimtmetį G. Bilkštys vadovavo šiuo metu likviduotam IT startuoliui „Roterdam group“, kurio akcininku buvo ir „Foxpay“ skandale figūruojantis V. Germanas. Tiesa, G. Bilkštys teigė galiausiai pats nukentėjęs nuo V. Germano ir šiuo metu ryšių nebepalaiko.

Tačiau G. Bilkštys sėkmingai džiaugiasi gausiomis valstybinėmis lėšomis ir dėl to jau yra kilę rimtų klausimų.

Kaip teigia „Delfi“, jis į savo įmonę UAB „Amlyze“ per kelis fondus iš Finansų ministerijos žinioje esančios ILTE gavo beveik 884,3 tūkst. eurų vertės investicijų. Į „Amlyze“ investavo valstybės lėšas naudojantis rizikos kapitalo fondas „Coinvest Capital“, kurio nuosavybė priklauso ILTE, taip pat investavo „Practica Venture Capital III“.

Taigi, nuostolingai dirbanti bendrovė gavo dosnią paramą iš Finansų ministerijai pavaldžios finansų įstaigos. O Finansų ministerijos viceministrė yra to paties G. Bilkščio mama.

Negana to, Finansų viceministės interesų deklaracijoje nebuvo nurodyta jokių ryšių su sūnumi. Dėl šių faktų deklaracija jau buvo aptarta seimo Antikorupcijos komisijoje ir galiausiai ją analizuos net ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK).

Tiesa, pats G. Bilkštys kratosi bet kokių kaltinimų ir tvirtina, kad niekada neprašė mamos pagalbos pritraukiant investicijas ar kitais darbiniais klausimais. Jis taip pat teigia, kad ILTE tiesiogiai nėra investavusi į jo valdomą įmonę. Tačiau ši istorija išties verčia suabejoti ILTE skaidrumu ir tuo, kas gali vykti, kai ji pradės kuruoti net ir Ukrainos paskolas.

Už valstybės garantijas Ukrainos paskoloms balsavo 68 parlamentarai

Vakar seimūnai beveik vienbalsiai pritarė teisės aktų pakeitimams, taip siekdami suteikti Lietuvos valstybės garantijas ne tik Lietuvos ir Europos Sąjungoje registruotiems subjektams, bet ir Ukrainos subjektams, padėdami jų finansiniams poreikiams. Kažkam gali atrodyti, kad naujai išrinkti seimo nariai pakeis susidariusią situaciją ir neleis įsigalioti tokiems pakeitimams, tačiau realybė rodo ką kita. Juk daug už tokį projektą balsavusių politikų sėkmingai priklausys ir naujojo seimo sudėčiai.

Už Valstybės skolos įstatymo pakeitimo projektą balsavo net 68 seimo nariai^[4]:

• Virgilijus Alekna
• Vilija Aleknaitė Abramikienė
• Arvydas Anušauskas
• Dalia Asanavičiūtė
• Audronius Ažubalis
• Andrius Bagdonas
• Vytautas Bakas
• Zigmantas Balčytis
• Rasa Budbergytė
• Valentinas Bukauskas
• Algirdas Butkevičius
• Antanas Čepononis
• Viktorija Čmilytė-Nielsen
• Ewelina Dobrowolska
• Justas Džiugelis
• Aistė Gedvilienė
• Eugenijus Gentvilas
• Jonas Gudauskas
• Irena Haase
• Angelė Jakavonytė
• Liudas Jonaitis
• Sergejus Jovaiša
• Vytautas Juozapaitis
• Ričardas Juška
• Vytautas Kernagis
• Andrius Kupčinskas
• Orinta Leiputė
• Silva Lengvinienė
• Arminas Lydeka
• Mindaugas Lingė
• Raimundas Lopata
• Matas Maldeikis
• Antanas Matulas
• Andrius Mazuronis
• Kęstutis Mažeika
• Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė
• Andrius Navickas
• Kęstutis Navickas
• Monika Navickienė
• Monika Ošmianskienė
• Ieva Pakarklytė
• Andrius Palionis
• Žygimantas Pavilionis
• Audrius Petrošius
• Liuda Pociūnienė
• Arvydas Pocius
• Viktoras Pranckietis
• Edmundas Pupinis
• Valdas Rakutis
• Edita Rudelienė
• Lukas Savickas
• Jurgita Sejonienė
• Vilius Semeška
• Algirdas Sysas
• Matas Skamarakas
• Mindaugas Skritulskas
• Linas Slušnys
• Kazys Starkevičius
• Algirdas Stončaitis
• Algis Strelčiūnas
• Rimantė Šalaševičiūtė
• Ingrida Šimonytė
• Jurgita Šiugždinienė
• Justinas Urbanavičius
• Romualdas Vaitkus
• Arūnas Valinskas
• Kęstutis Vilkauskas
• Artūras Žukauskas

Jei žiūrėsime į frakcijų lentelę, šį projektą vieningai palaikė konservatoriai, liberalai ir laisviečiai. Taip pat už įstatymo projektą sėkmingai balsavo dauguma posėdyje buvusių socialdemokratų ir „Vardan Lietuvos“ atstovų. Tad tikėtis, jog atėjus naujai išrinktiems parlamentarams kažkas smarkiai pasikeis, vargu ar galima, nes daugumą sudarys beveik tos pačios politinės partijos.

Beje, „prieš“ balsavo vos 4 parlamentarai: Valius Ąžuolas, Aidas Gedvilas, Asta Kubilienė ir Mindaugas Puidokas. Iš jų į naująjį seimą pateko tik V. Ąžuolas ir A. Gedvilas^[5].

Taip pat 20 seimūnų nusprendė išvis neturėti aiškios nuomonės ir balsavimo metu tiesiog susilaikė, taip leisdami sėkmingai priimti įstatymo pakeitimų projektą.

Dosniai Ukrainai padedanti Lietuva neranda pakankamų lėšų savo šalies problemoms

Nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios Lietuva demonstravo solidarumą ir aktyvią paramą Ukrainai, skirdama daugybę lėšų tiek humanitarinei, tiek karinei pagalbai. Lietuvos Vyriausybė yra skyrusi rekordines sumas paramos, apimančios medicinos įrangą bei kitus gyvybiškai svarbius išteklius. Taip pat Lietuvos žmonės ir verslai savanoriškai aukojo ir tebeaukoja milijonus eurų įvairioms organizacijoms, kurios palaiko Ukrainos karius ir civilius.

Be to, Lietuvoje prieglobstį radusiems tūkstančiams ukrainiečių buvo suteiktos įvairios socialinės lengvatos: nemokamas gydymas, švietimas, lengvatos būstui ir kita socialinė parama.

Švietimo ir socialinėms paslaugoms teikti į Lietuvą atvykusiems karo pabėgėliams vien 2024 metų valstybės biudžete buvo numatyta per 127 mln. eurų. Dar 70 mln. eurų šiais metais buvo skirta Lietuvos įsipareigojimams dalyvauti ES ir tarptautiniuose formatuose bei 35 mln. eurų – susitarimui dėl gynybos priemonės Ukrainai „Europos taikos priemonė“^[6]. Ukrainai jau skyrėme pagalbos už beveik 1,5 mlrd. eurų.

Tačiau panašu, jog ir tokių dosnių sumų Lietuvos valdžiai pasirodė per mažai, nes dabar pereinama prie valstybinių garantijų paskoloms. Aukščiau paminėtos išlaidos, nors ir pateisinamos solidarumo bei moralės aspektais, sukelia didelį finansinį spaudimą Lietuvos biudžetui, o noras prisidėti prie Ukrainos paskolų, tik dar labiau padidins Lietuvos naštą.

Panašu, kad dosni parama ir toliau bus skiriama šalies sąskaita. Svarbūs vidaus klausimai, tokie kaip sveikatos apsaugos sistemos stiprinimas ar pakankamos lėšos švietimui, lieka nuošalyje, nes nuolat trūksta pakankamo finansavimo.

Lietuvos ligoninėse trūksta modernios įrangos, o gydytojai ir slaugytojai emigruoja dėl nepakankamo darbo užmokesčio. Švietimo sektoriuje taip pat trūksta išteklių – mokyklos perpildytos, trūksta mokytojų, o mokslo kokybė nuolat prastėja, nes net neskiriama pakankamai lėšų vadovėliams supirkti.

Tokie opūs klausimai, nors ir esantys tiesiogiai susiję su šalies gyventojų gerove, retai kada sulaukia reikiamo dėmesio, o kiekvienas naujas finansavimas Ukrainai kelia pagrįstus klausimus dėl nacionalinių prioritetų. Kodėl valdžia randa pinigų užsienio paramai, bet vis stringa bandydama tinkamai pagerinti savo piliečių gyvenimo sąlygas?