Pažymėjimas atveria daugybę (ne)legalių kelių
Šiandien dalis net užkietėjusių miestiečių siekia išsikelti iš nedidelių butų miesto centre ir įsigyti namą, o gal ir sodybą atokiau nuo miesto triukšmo, įsikurti priemiestyje, gal net regiono kaimelyje. Vis tik, naujų žemės sklypų ir plotų naujoms nekilnojamojo turto statyboms neatsiranda, todėl daugelio gyventojų įgeidžiai taip ir lieka nepatenkinti.
Iš tiesų, susidūrus su palankia situacija, dažnas gyventojas trokštantis sodybos ar vilos gamtos apsuptyje gali atrasti itin išmoningų ir sumanių, tiesa, kartais ir nelegalių sprendimų kaip išspręsti šią vietos stokos problemą. Būtent šiuo atveju, pasitarnauti gali ūkininko pažymėjimas, kurio išdavimo mastai gana įdomiai koreliuoja su masiškomis statybomis visoje Lietuvoje, ypač gamtos apsuptyje ar net saugomose vietose.
Lietuviai visuomet garsėjo darbštumu, tačiau situacijose, kai galima apeiti įstatymus, mes tikrai galime pasižymėti ir gudrumu bei išmone. Ne vienas tautietis, turintis mažai bendro su kaimo vietovėmis ar žemės ūkiu staiga užsimoja tapti ūkininkais. Iš pirmo žvilgsnio tokia nostalgija agrarinei Lietuvai gali kelti teigiamas emocijas – juk mūsų šalis visuomet buvo garsi kaip žemdirbių, todėl grįžimas prie kultūrinių ištakų gali būti sveikintinas, ypač dabar, kai žemės ūkio sektorius sparčiai kinta, yra renovuojamas ir pritaikomas moderniems ūkininkams.
Vis tik, dažno gyventojo žvilgsnis į gražias gamtines teritorijas bei ramias kaimo gyvenvietes krypsta tiesiog savanaudiškų paskatų dėka. Dėl itin neapdairaus įstatymo ir valstybės apatijos jį keisti, asmenys, įsigiję ūkininko pažymėjimą ir besivadovaujantys nutarimu „Dėl statybų privačioje žemėje“ turi privilegiją žymiai laisviau statyti nekilnojamąjį turtą įvairiose gamtos vietose.
Iš tiesų, gana nesunkiai įgyjamas ūkininko pažymėjimas suteikia teisę be didelių problemų statyti būstą itin vaizdingos gamtos apsuptyje, o tokia praktika piktina tikruosius ūkininkus, teritorijų planuotojus ir neseniai atkreipė net Žemės ūkio ministerijos dėmesį, kuri pažadėjo pokyčius šioje srityje.
Dažnai tokia praktika turi mažai ką bendro su tikru ūkininkavimu: vos įregistravus žemės ūkio paskirties teritoriją, ypač didesnę, šios žemės sparčiai išparduodamos teoriniams ūkininkams, kurie gali džiaugtis namais vaizdingos upės pakrantėje ar miško prieigoje.
Daugelį ūkininkų ir pačių vietinių gyventojų piktina tokie veiksmai, ministerija taip pat yra griežta šiuo klausimu, tačiau iš tiesų, ši praktika aktyvi jau ne vieną dešimtmetį, o minimos permainos yra veikiau tariamos, nei realios.
Ūkininkų, kurie jokia realia ūkininkyste neužsiima, o tiesiog perperka ūkio reikmėms skirtas žemes gausėja nuo Žemės įstatymo pakeitimo. Dar praėjusiame amžiuje, Ūkininko įstatymas buvo koreguotas, nuspręsta, jog sklypas turi būti didesnis kaip vienas hektaras, o to neatitikus, buvo keliami reikalavimai, dėl pajamų iš žemdirbystės veiklos[1].
Taip pat, koreguotas Žemės įstatymas skelbė, kad privatus ūkis gali būti įregistruojamas, jeigu naudojama žemė yra ne mažesnė kaip 3 hektarai. Tačiau, dar 2002-ais šis įstatymas buvo dar kartą peržvelgtas ir koreguotas, o ūkio dydžio ribojimai apskritai buvo pašalinti, todėl šiandien susiduriame su didelėmis problemomis ir neskaidriais tiek tariamais, tiek realiais ūkininkais.
Iš tiesų, privilegijos ir lengvatos, kurios yra suteikiamos ūkininko pažymėjimo dėka, kai kuriems gali būti net neaktualios. Dažniausiai tokia galimybe domisi tie, kurie tiesiog įsigeidžia naujosios gyvenimo vietos gamtos apsuptyje. Ūkininko pažymėjimas suteikia galimybę asmeniui, kuris yra registruotas kaip ūkininkas, statyti namą, sodybą, sodo namelį ar kitą nekilnojamo turto objektą nerengiant detalių planų. Gana minimalus reikalavimas – 0,5 hektaro sklypas, todėl pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie permainas ir įstatymo korekciją, taip siekiant įteisinti bent 3 hektarų sklypo reikalavimą[2].
Tikriausiai net neverta stebėtis, jog būtent Vilniaus rajone tariamų ūkininkų skaičius ilgą laiką buvo didžiausias šalyje – daugelis nori nekilnojamojo turto sostinės prieigose. Gana aiškų tokių ūkininkų prieaugį, tiksliau tariamą siekį ūkininkauti, rodo ir tai, kad Vilniaus regione žemė yra itin nederlinga, todėl akivaizdžiai neskaidri ūkininkavimo praktika net sostinėje kelia nerimą, o regionuose, kurie gali pasigirti turtinga gamta ir gamtiniais šaltiniais, galima susidurti su dar didesnėmis problemomis. Būtent todėl, dažnai siūlomos permainos, pavyzdžiui statinius iki 80 kvadratinių metrų, kurie įprastai būtų tiesiog gyvenamieji kotedžai ar sodybos, leisti statyti tik aktyviai ūkininkyste užsiimantiems.
Nauji ūkiai nesikuria, tačiau regioniniuose parkuose išdygsta naujos vilos
Patys ūkininkai užima gana prieštaringą poziciją, įstatymą kritikuoja ir pateikia gana praktiškų pavyzdžių, ypač iš smulkių ūkininkų gyvenimo. Štai ir Elektrėnų ūkininkų sąjungos pirmininkas Algirdas Grotuzas pažymi, kad savivaldyje yra ūkininkų, kurie turi nedidelį žemės sklypą, užsiima uogų auginimu, jiems tikrai nereikia net 3 hektarų žemės ploto, tačiau statytis būstą be ūkininko pažymėjimo lengvatos tiesiog negali – aplink nėra laisvos vietos[3].
Akcentuojamos ne tik stambiosios žemės ūkio veiklos, bet ir smulkios, pavyzdžiui daržovių auginimas, uogininkystė, bitininkystė – tai veikla, kuriai nereikia didelio sklypo, tačiau reikalauja artimos gyvenamosios vietos. Bet kokie pakeitimai šiuo klausimu, gali sukelti naujų problemų, kurias išspręsti bus sudėtinga.
Žinia apie gana problematišką įstatymą yra lyg ir vieša paslaptis. Dar 2019-ais tuometis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Simonas Gentvilas piktinosi šiuo nelogišku įstatymu ir teigė, kad sunku įsivaizduoti sėkmingą ūkininką turintį vos 50 arų sklypą, todėl nerimą kelia faktai, kad tokia įstatymo spraga nevengiama naudotis net valstybės saugomose teritorijose, dėl kurių atsiradimo vietos bendruomenės, specialistai ir aplinkosaugininkai tariasi dešimtmečiais. Jis pažymėjo, kad šia praktika naudojasi ne tiek ūkininkai, kiek gyvenamąjį namą saugomose gamtos vietose ketinantys statyti asmenys bei nuramino priemiesčiuose namus statančius gyventojus[4].
Vis tik, bent jau politikai sutaria, kad dabartinis įstatymas leidžia užsiimti savivale ir piktnaudžiavimu, o reguliavimo ir dėmesio stoka, ateityje gali sukurti problemas dėl sklypų teritorinio planavimo ir gamtos apsaugos trūkumo. Vaizdingose, gamtos apsuptyje išsidėsčiusiose žemėse statomi namai, projektuojami sklypuose, kurie įsigyjami sąlyginai nebrangiai bei dangstomasi ūkininkų privilegine teise.
Tokia praktika prisideda prie mūsų nacionalinių ir regioninių parkų naikinimo ir nepriežiūros, tuo labiau, kelia nelygybės klausimą. Juk vien pavažinėjus po Vilniaus rajoną, užsukus į Trakų nacionalinį ar Pavilnio regioninį parkus ir pažvelgus į modernius kotedžus, didžiules vilas ir sodybas tampa aišku, kad itin maža dalis gyventojų ten užsiima žemės ūkio. Tuomet ir kyla visiškai deramas ir suprantamas pasipiktinimas dėl gamtinių rezervato vietovių atidavimo tariamiems ūkininkams.
Biurokratiniai klystkeliai pažymėjimui gauti neatbaido siekiant neteisėtų privilegijų
Iš tiesų, pasidomėjus kaip gi įsigyti šį itin patrauklų ūkininko pažymėjimą, susiduriama su begale biurokratijos, tačiau, matyt, net tai neatbaido neskaidriu žemės ūkiu besiverčiančiųjų.
Siekiant užregistruoti veiklą Ūkių registre, pirmiausia reikia atvykti į savo vietos savivaldą – tą padaryti gali tik pats fizinis asmuo, o ir jis registruoti gali tik vieną ūkį. Savivaldybėje tuomet yra parašomas registracijos prašymas, o asmuo turi turėti su savimi asmens tapatybę įrodantį dokumentą, savo žemės sklypų kadastrinius numerius ir duomenis, profesinio pasirengimo ūkininkauti dokumentus. Šie dokumentai nėra reikalingi asmenims, kurie yra vyresni nei 50-ies ir turi daugiau nei 3 metų patirtį žemės ūkio srityje[5].
Tie, kurie ūkininkauja ne individualiai, turi papildomai pateikti ir partnerių tapatybės dokumentus, partnerystės sutartis, o žemės ūkiu užsiimant su sutuoktiniu – ir pastarojo prašymą įregistruoti jį ar ją kaip veiklos partnerį. Pasikeitus ūkininko ar jo veiklos duomenims, pokyčiai ir juos įrodantys dokumentai turi būti pateikiami savivaldybės administracijos Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriui.
Ūkininkų ūkių registro duomenimis, 2018-ųjų metų sausį šalyje registruota maždaug 122,5 tūkst. ūkininkų ūkių, o vidutinis ūkio dydis siekė 9,37 hektaro. Daugiausia – 17,2 tūkst. – ūkininkų buvo Vilniaus regione. Tuo tarpu 2020-ais, Lietuvoje registruoti 86,318 tūkst. ūkininkų ūkių, o vidutinis dydis siekė 15,67 hektaro. Daugiausia ūkių praėjusiais metais užfiksuota nebe Vilniaus, o Kauno regione – 11,671 tūkst[6].
Akivaizdu, kad permainų svarba šioje srityje lieka didžiulė. Juk būtent neteisėtų ūkininko privilegijų pasitelkimas gali būti asocijuodamas su Konstitucijoje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimu. Šis principas draudžia neteisinamas privilegijas teikti tam tikrai asmenų grupei, kuri nėra teisiškai įgalinta jas gauti. Vis tik, kol kas politikai šia tema daugiau piktinasi ir diskutuoja, nei imasi konkrečių, padėtį pakeisti galinčių veiksmų.
