Ugdykite dėmesį procesui, o ne rezultatui ir tapkite stipresni

Pralaimėjimas yra asmenybės augimo dalis

Laimėjimas yra jaudinanti patirtis, tačiau ji niekada nėra garantuota. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, profesionalūs golfo žaidėjai, futbolininkai, tenisininkai, elitiniai kolegijos sportininkai ar olimpiečiai turėtų gerai žinoti, kaip, reikalui esant, nusileisti kitiems.

Žiniasklaidos dėka galime iš arti (beveik asmeniškai) stebėti varžovus, patiriančius skaudų netekties jausmą: iš tikrųjų nesunku prisiminti nusiminusio sportininko įvaizdį – suglebusi laikysena bei nuleistos akys. Kita vertus, tai pažįstama kiekvienam, kuris laiko save konkurentu lengvosios atletikos ar kitose varžymosi reikalaujančiose srityse (netgi darbo aplinkoje)^[1]. 

Iš tiesų nusivylimas dėl pralaimėjimo yra visuotinis. Ir nors nedaugelis iš mūsų gali susitaikyti su „antraeilio“ patirtimi, nereikia būti profesionaliu sportininku, jog pasisemtumėte motyvacijos eiti maksimalaus rezultato link – nesvarbu, ar dalyvautumėte kovos menų rungtynėse, ar pokerio turnyruose.

Pagrindinė (gyvenimo) pamoka ta, kad pralaimėjimas nėra problema. Problemos kone visuomet kyla dėl santykio su pralaimėjimo samprata ir tuo, kaip žmogus į tai reaguoja. 

Šiuo atveju verta atsiminti, jog dalis to, kas stipriausius konkurentus skiria nuo jų kolegų, yra pastarųjų gebėjimas reaguoti į nepasisekusias situacijas teigiamai (ne tapatinantis su praradimo skausmu); svarbiausia – teigiamas požiūris į save, kad ir kas benutiktų.

Sportininkai, menininkai ir kiti tobulėja, kai verčia save išbandyti naujus dalykus – ir klaidos yra neišvengiamos. Kitais žodžiais tariant, nors pralaimėti nemėgsta niekas, šis procesas yra augimo ir meistriškumo dalis. 

Žinoma, jeigu jūsų tikslas yra visiškai išvengti skausmo dėl pralaimėjimo, tikėtina, jog nesėkmės baimei užvaldžius jūs tiesiog atsisakysite rizikuoti. Tačiau užuot psichiškai susiliedami su nepasitikėjimo savimi pojūčiu, ženkite į priekį – tai vienintelis kelias į sėkmę.

Galite išmokti suvaldyti baimes

Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (ACT) – įprastas terapinis metodas dirbant su daugeliu psichologinių problemų. Negana to, patvirtina, kad didžioji dalis žmonių kančių kyla dėl bandymo išvengti skausmo^[2].

Remiantis ACT, praradimai yra prasmingos patirties dalis, bet net ir tai turi „nepraslysti pro akis“. Šiuo atveju praktikuoti dėmesingumą reiškia atkreipti dėmesį į dabartinę akimirką jos nevertinant ar joje neužstringant. 

Iš esmės daugelis terapeutų sako, kad pati galingiausia analogija, su kuria susiduriama iliustruojant sąmoningumą, apima tekančios upės vaizdavimą. 

Upė, kaip žinia, reprezentuoja mūsų patirčių srautą: pojūčius, mintis ir emocijas. Kai nebūname dėmesingi, mus užklumpa upės srovė ir nuneša pasroviui, dėl ko esame visiškai „įtraukiami“ patirties, o ne jos stebėjimo. 

Kita vertus, sąmoningumas apima išlipimą iš patirčių srauto į upės krantą, kur galime sėdėti šalia upelio ir stebėti savo pojūčius, mintis bei emocijas, tekančias iš vienos akimirkos į kitą.

Pabandykite prisiminti paskutinį kartą, kai patyrėte sunkią netektį ar traumuojantį pralaimėjimo skonį, įskaitant tai, ką tuo metu galvojote ir jautėte. Kokios mintys sklandė galvoje? Galbūt protas jums sakė: aš nesugebėsiu to padaryti, aš esu netikęs. Atkreipkite dėmesį į emocijas, kurias patyrėte. Galbūt dominavo gėda, nusivylimas ar bejėgiškumas. 

Laimei, kiekvieną patirtį galite valdyti, stebėdami ją iš šono. Tuo tarpu jei leidžiate šiems potyriams jus „suvalgyti“, būsite įstrigę nemalonių reakcijų būsenoje, – išminties įgijimas iš esmės reiškia reakcijos į aplinką ir nemalonius įvykius pasirinkimą^[3].

Ramus kvėpavimas naudingas ir sveikatai, ir savivertei

Galima prisiminti patyrimą, kuris buvo toks lengvas ir malonus, kaip kvėpavimas ramybės būsenoje.

Iš tiesų labai naudinga atkreipti dėmesį į kvėpavimo pojūčius įkvėpiant ir iškvepiant. Tai taip pat galite padaryti bet kuriuo metu:

• Pabandykite sulėtinti savo kvėpavimą ir pastebėkite, kurioje kūno vietoje kvėpavimą jaučiate stipriausiai. Sutelkite dėmesį į lėtą, tolygų ir gilų įkvėpimą bei iškvėpimą.
• Kelias minutes stebėkite, kokie pojūčiai atsiranda ir kaip jie keičiasi įkvepiant ir iškvepiant.
• Jei blaškotės, tiesiog atkreipkite dėmesį, jog jūsų protas nustojo domėtis jūsų kvėpavimu, o tada nukreipkite dėmesį į kvėpavimo pojūčius.

Atlikdami šią paskutinę dalį lavinate savo gebėjimą pastebėti, kai mintys nuklysta nuo užduoties, ir persiorientuoti į atliekamą užduotį. Nukreipdami dėmesį švelniu, nevertinančiu „gerai“ ar „blogai“ būdu, taip pat ugdote gebėjimą būti savo patirties stebėtoju be nereikalingų „spalvingų komentarų“, kuriuos dažnai pridedame prie savo patirties.

Svarbiausia, jog reguliarios praktikos dėka įgysite gebėjimą pasirinkti savo reakciją, leidžiančią siekti norimų rezultatų, o ne užsidaryti savyje patyrus nesėkmę.

Savigarba priklauso nuo to, ką apie save mąstote

Laimėjimas ir pralaimėjimas suteikia „objektyvių“ duomenų apie tai, kaip jūs lyginatės su konkurentais. Taigi, jeigu jūsų būseną įtakoja rezultatai, savaime suprantama, kad bijosite pralaimėti. Atjauta sau, priešingai, nesiremia palyginimu. Užuojauta savo paties atžvilgiu, be kita ko, yra labai svarbi, kadangi ji moko duoti sau tiek meilės, kiek gebate duoti artimajam.

Deja, daugelis iš mūsų kalba su savimi daug griežčiau, nei kada nors kalbėtų su savo bendraamžiais. Aišku, pralaimėjimas yra sunki patirtis, tačiau jei „apsikrauname“ gėdos jausmu, darome sau meškos paslaugą.

Gerumas bei priminimas, kad kiekvienas esame žmogus ir galime klysti, yra labai naudingas. Tuo tarpu gebėti rinktis mintis taip, kaip renkamės drabužius, yra būtina.