Vos per vienerius metus Turto bankas pardavė daugiau nei 500 NT objektų ir gavo 37 mln. eurų įplaukų
2024-ieji metai Turto bankui buvo išties įspūdingi – parduota daugiau nei pusė tūkstančio objektų, o gautos įplaukos siekė net 37 mln. eurų. Tačiau kaip valstybinei įmonei pavyko pasiekti tokių rezultatų, ar tai nėra palaipsniui vykdomas svarbių valstybinių vietų privatizavimas ir kokių NT objektų pardavimų galima tikėtis 2025 metais?
Turto bankas – tai pirmoji ir vienintelė tokio tipo valstybinė įmonė, kurios pagrindinė veikla yra administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto valdymas, naudojimas bei disponavimas. Be to, įmonė organizuoja valstybės nereikalingo turto pardavimo aukcionus ir nuomos konkursus[1].
Vienas pagrindinių Turto banko uždavinių – efektyviai realizuoti valstybės turą. Aukcionuose dalyvauja tiek privatūs pirkėjai, tiek investuotojai, o pradinės objektų kainos neretai reikšmingai išauga. Pasak įmonės Pardavimų departamento Turto pardavimo skyriaus vadovės Indrės Kajokienės[2], Turto banko veikla neapsiriboja vien pardavimu – dalis objektų pasilieka įmonės portfelyje administravimui ir priežiūrai.
Turto bankas pardavinėja valstybinius objektus ir be šeimininkų likusį turtą
Į Turto banko portfelį turtas patenka iš kelių šaltinių. Vienas iš jų – bešeimininkis turtas. Tai butai, namų dalys ar n-tosios butų dalys, kurių savininkai mirė, o paveldėtojai atsisakė palikimo. Turto banko atstovai tikina, kad toks turtas dažnai būna apleistas ir sunkiai likviduojamas.
Kitas reikšmingas turto šaltinis – valstybės institucijų, tokių kaip Valstybinė miškų urėdija, perduodamas nereikalingas turtas. Miškų urėdijos perduodami objektai, esantys prie ežerų ar miškuose, neretai sulaukia didžiausio aukcionų dalyvių dėmesio. Pavyzdžiui, šiemet Turto bankas pardavė pirtį Molėtų rajone, prie pat ežero, kurios kaina aukciono metu išaugo beveik 156 tūkst. eurų.
Tad nors pats Turto bankas pristatomas kaip labai teigiamą veiklą vykdanti valstybinė įmonė, visgi kyla klausimas, ar valstybinio turto pardavimai neatveria kelio ilgalaikei privatizacijai, o kartu ar tai neatveria tiesaus kelio į visuomenės interesų pamynimą?
Turto bankas džiaugiasi rekordiniais pardavimais, tačiau kaip tai atsilieps visuomenės interesams – neaišku
2023-ieji metai Turto bankui buvo rekordiniai – parduota daugiau nei 600 objektų, o įplaukos siekė beveik 60 mln. eurų. Tarp reikšmingiausių pardavimų buvo Rukainių g., Vilniuje, esanti buvusi karinio dalinio teritorija.
2024-aisiais metais įmonė taip pat pasiekė reikšmingų rezultatų. I. Kajokienė teigia, kad metai buvo stabilūs – parduota daugiau nei 500 objektų, o įplaukos siekė 37 mln. eurų.
Turto bankas taip pat gali džiaugtis išties įspūdingais atlyginimais. Šių metų spalio 1 dienos duomenimis, vidutinis atlyginimas šioje įmonėje siekė net 4 335 eurus (neatskaičius mokesčių), o metinis atlyginimo vidurkis buvo 3 328 eurai[3]. Turto banke šiuo metu dirba net 261 darbuotojas (apdraustasis).
Tačiau stebint Turto banko veiklą, išties kyla klausimų apie valstybinio turto panaudojimą viešiesiems poreikiams. Juk tarp parduotų objektų yra ir strategiškai reikšmingos vietovės, kaip prieigos prie ežerų ar gamtos apsuptyje esantys pastatai. Pavyzdžiui, ar po pirties Molėtų rajone, stovinčios prie pat ežero, pardavimo bus eilinį kartą ribojama prieiga prie gamtos?
Pasak Turto banko atstovės Indrės Kajokienės, dalis gautų lėšų keliauja į valstybės biudžetą, kita dalis – modernizacijos projektams. Vis dėlto svarbu kelti klausimą – kokie kriterijai lemia, kad turtas yra parduodamas, o ne paverčiamas viešai prieinamu objektu? Yra teigiama, kad objektų išlaikymas kainuoja dideles lėšas, todėl juos stengiamasi parduoti, tačiau ar šiuose procesuose tikrai pakankamai atsižvelgiama į ilgalaikius visuomenės poreikius?
Prieiga prie gamtos – tik turtingiesiems?
Tarp svarbiausių šiemet parduotų objektų buvo Mikalinės kaime esantis tvenkinių kompleksas, kurio kaina aukciono metu padidėjo daugiau nei milijonu eurų. Už 2,42 mln. eurų šiais metais buvo parduotos Bendrabučio patalpos su žemės sklypo dalimi Naujojoje Vilnioje, Genių gatvėje[4]. Taip pat Gulbinų gatvėje, prie Žaliųjų ežerų, parduoti gyvenamosios ir ūkio paskirties pastatai, kurių kaina išaugo 182 500 eurų.
Tokie objektai prie vandens telkinių dažnai tampa geidžiamiausi. Jų kainos kyla dešimtimis ar net šimtais tūkstančių eurų, tačiau kas nutinka po to? Privatus savininkas gali riboti visuomenės galimybes naudotis šiomis vietomis, kaip jau ne sykį nutiko, turtingiems asmenims nusprendus įžūliai apsitverti tvoromis ir kitais būdais riboti kelią prie vandens telkinių.
Tai kelia klausimą, ar valstybė tinkamai apsaugo gamtos paveldą ir visuomenės interesus. Ilgainiui vis daugiau tokių vietų tampa prieinamos tik tiems, kurie gali tai sau leisti paprasčiausiai nusipirkdami tam tikrus NT objektus. Tačiau miškai ir ežerai yra bendrasis gėris, kuris neturėtų būti lengvai perleidžiamas privatiems subjektams.
Socialiniams poreikiams parduoti objektai vargiai atsveria kitas problemas
Nors dalis Turto banko parduotų objektų skiriama socialiniams projektams, tokių pavyzdžių yra nedaug. Pavyzdžiui, buvę administraciniai pastatai Klaipėdos ir Kauno rajonuose bus paversti senelių namais. Dar vienas projektas Žiegždrių kaime numato buvusios ligoninės pastato pritaikymą senjorams.
Tačiau nepaisant socialinių projektų, vis tiek neaišku, kiek įvairių NT objektų virsta išskirtinai tik privačioms reikmėms skirtai veiklai ar statiniams. O ir ar minėtieji senelių namai nebus tik ištaigingi, privatūs senelių namai, skirti tik turtingiesiems, kurie išgalės susimokėti milžiniškas kasmėnesines sumas? Be to, socialinių projektų dalis yra labai maža, o dauguma parduodamų objektų patenka į privačias rankas be jokio ilgalaikio indėlio visuomenės gerovei.
2025-aisiais metais Turto bankas planuoja dar daugiau pardavimų, tarp kurių ir unikalūs objektai, kaip buvęs žirgų maniežas Buivydiškėse. Be to, ketinama parduoti tam tikrų viešųjų įstaigų, įskaitant universitetų ir kolegijų, turtą. Ar tai nereiškia, kad net akademinė infrastruktūra ilgainiui taps dar labiau privačiu sektoriumi?
