Turko ir lietuvaitės šeima gyvenimą kuria ir Dusetose, ir Alanijoje

Turko ir lietuvės šeimoje atsispindi dviejų valstybių vertybės ir charakteriai

Kelionių agentūros filialui Turkijoje vadovaujantis ir ekskursijas po Alanijos miestą turistams organizuojantis Ademas Senoglu pasibaigus turizmo sezonui sugrįžta į savo antruosius namus Lietuvoje, o tiksliau – į mažą miestelį Dusetas.

„Čia gyvena mano šeima, todėl turiu čia būti“, – besišypsodamas pradeda pokalbį pašnekovas ir sutinka papasakoti apie gyvenimą tarp dviejų šalių, kultūrinius skirtumus bei tai, kaip pavyksta suderinti turkišką ir lietuvišką temperamentus šeimoje.

A. Senoglu pirmą kartą į Lietuvą atvyko prieš keliolika metų ir to pirmojo karto nepamiršta iki šiol. Lietuva jam ilgainiui tapo antraisiais namais, nes čia gyvena jo sutuoktinė ir du sūnūs.

Savo antrąją pusę vyras sutiko ne kur kitur, o turistų pamėgtoje Turkijoje, kuomet gražuolė lietuvaitė ten atostogavo. Pora užmezgė draugystę, po kiek laiko sukūrė šeimą, susilaukė vaikų.

A. Senoglu augo netoli Stambulo. Palikęs tėvų namus į Alaniją išvyko būdamas vos 13 metų. Ten mokėsi, dirbo ir liko gyventi, kur prieš keliolika metų ir sutiko gyvenimo meile tapusią lietuvaitę.

Šešerius metus turko ir lietuvės šeima su vaikais gyveno Alanijoje, tačiau darbas turizmo srityje, anot pašnekovo, atima daug laiko. Vyras kasdien su turistais praleidžia bent po 15 valandų, tad kol jis dirbdavo, sutuoktinė vaikais rūpindavosi viena.

Turkijoje moteriai nebuvo lengva prisitaikyti nei prie vasariško klimato karščio, nei prie kitokio šalies gyventojų temperamento.

Be to, privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos ten yra gana brangios, tuo tarpu valstybinės tedirba tik pusę darbo dienos. Taigi šeima nusprendė, kad moteriai su vaikais bus paprasčiau gyventi gimtojoje Lietuvoje, šalia savo tėvų.

Poros vaikai dabar lanko nedidelio Lietuvos miestelio mokyklą, o gyvenimą šeima sieja su dviem valstybėmis. Turko ir lietuvės atžalos kalba abiejų tėvų kalbomis.

Kalbant apie vertybes, tradicijas ar papročius pora tikino, kad nė vienas iš jų nėra pernelyg giliai atsidavęs tautinių tradicijų puoselėtojas, taigi šeimoje atsispindi tiek vienos, tiek kitos valstybės charakteriai ir vertybės.

„Tenka prisitaikyti prie vienas kito poreikių“, – atviravo A. Senoglu.

Pavasarį, kol dar Lietuvoje šalta, taip pat ir rudenį, visa šeima gyvena Turkijoje. O pasibaigus turizmo sezonui, vyras keliems mėnesiams grįžta pas žmoną ir vaikus į Lietuvą.

Lietuviai – šalto charakterio žmonės

„Kai atvažiavau į Lietuvą, manęs ši šalis nenustebino ir neišgąsdino. Aš daugiau nei 20 metų dirbu turizmo srityje, todėl jau pažįstu daugelio šalių žmones ir jų kultūrą, žinau, kaip gyvena europiečiai. Bet savo pirmojo vizito į Lietuvą nepamiršau. Kai čia atvykau pirmą kartą, buvo šalta žiema ir daug sniego. Nors ir pas mus Turkijoje būna sniego, bet Alanijoje, kur aš gyvenu ir dirbu, septynis mėnesius būna karšta“, – pasakojo pašnekovas.

Lietuvą prisijaukinusio kitataučio nuomone, Lietuvoje gyvena geri žmonės, bet jie yra šalto charakterio.

„Lietuviai neskuba pirmi sveikintis ar užkalbinti nepažįstamą žmogų. Pas mus Turkijoje įprasta sveikintis, užkalbinti, domėtis, kaip sekasi. Lietuviai, juos užkalbinus, atsako tuo pačiu, pasisveikina, bet pirmi niekada nežengia tokio žingsnio“, – pastebėjimais dalijosi A. Senoglu.

Pašnekovas pasidalijo ir iš atminties vis dar neišdylančiu prisiminimu apie pirmąjį sunkiai pavykusį apsipirkimą parduotuvėje atvykus į Lietuvą. Pardavėja, išgirdusi pirkėją kalbantį anglų kalba, tiesiog pabėgo nesupratusi, ko šis prašo.

„Įdėjus pastangų, pasitelkiant gestų kalbą ir net pamėgdžiojant gyvūnų garsus vis tik man pavyko tą kartą nusipirkti jautienos“, – juokdamasis pasakojo vyras ir išreiškė pastebėjimą, kad Lietuvoje, ypač šalies provincijoje, kur taip pat lankosi nemažai kitataučių turistų iš įvairių šalių, klientų aptarnavimo srityje dirbantis personalas vis dar dažnai nemoka kalbėti pagrindine užsienio kalba.

Šaltibarščių paragauti neišdrįso

A. Senoglu neslepia, kad sugrįžus iš Alanijos, kur gyvena apie 300 000 gyventojų ir kunkuliuoja gyvenimas, atvykus pas šeimą į mažą, ramų ir tylų Lietuvos miestelį, būna gana nuobodu. Bet tą nuobodulį ir tylą vyrui praskaidrina užsiėmimai sporto klube, lietuvių kalbos mokymasis bei laikas, kurį šeima mėgsta leisti gamtoje.

Pašnekovas jau spėjo susipažinti ir su lietuviškomis tradicijomis bei papročiais. Vyras juokaudamas pasakojo, kad jam labiausiai patinka lietuviškos Kalėdos, mat per šią šventę ateina Kalėdų Senelis ir atneša dovanų. Kūčios vyrui taip pat prasminga šeimos šventė, jis žavisi tradicija, kai šeimos susiburia prie bendro stalo. Tačiau ši šventė turi ir minusų, mat vyras tą dieną neranda sau tinkamo maisto, nors šventinis stalas ir būna gausiai nukrautas.

„Mes nepratę vienu metu valgyti žuvies, silkės ir pieno patiekalų“, – šypsodamasis aiškino pašnekovas.

Šventinių patiekalų atžvilgiu Velykos turkui yra žymiai priimtinesnė šventė, mat ir Turkijoje patiekalai iš kiaušininių yra populiarūs, be kurių neapsieina nė vieni pusryčiai.

„Mūsų kultūroje pusryčiai yra labai svarbūs. Per pusryčius turi būti daržovių, sūrio. Būtina ir arbata. Be arbatos aš nesijaučiu papusryčiavęs. O iš lietuviškų valgių man labai patinka silkė“, – atviravo pašnekovas.

Bet štai šaltibarščių arba rožinės sriubos (taip A. Senoglu vadina šaltibarščius), jis vis dar neišdrįso paragauti.

Poros namuose Lietuvoje kartais pakvimpa ir turkiškais patiekalais.

„Turkiškoje virtuvėje naudojama daug daržovių, taigi aš stengiuosi, kad jų būtų mano gaminamuose patiekaluose, nes tai yra ir skanu, ir sveika. Tačiau per daug nesistengiu gaminti patiekalų pagal tuos tikruosius turkiškus receptus. Tiesiog mūsų namuose turbūt labiau vyrauja maišyti dviejų šalių virtuvių patiekalai“, – aiškino A. Senoglu sutuoktinė.

Turkijos tradicijos ir papročiai

Vyras papasakojo apie savo gimtosios šalies tradicijas ir papročius. Anot pašnekovo, Turkijoje tiek tėvai, tiek mokytojai vaikus supažindina su šalies istorija, geografija, religija. Šalyje švenčiamos tradicinės didžiosios šventės. Viena iš jų – „Aukojimo šventė“ (Kurban Bayram), kurios metu skerdžiamas ir aukojamas avinėlis ar kitas gyvulys. Skerstuvės dalijamos vargingiau gyvenantiems kaimynams, giminėms. Šią dieną lankomi šeimos nariai ir artimieji, linksmai bendraujama, sočiai valgoma.

Kita didžiulė šventė Turkijoje yra „Saldumynų šventė“ (Šeker Bayram), kuri švenčiama iš karto po mėnesį trukusio Ramadano. Per Ramadaną – pasninko laiką – stengiamasi laikytis tam tikrų reikalavimų: nerūkyti, nevartoti alkoholio, nevalgyti nuo saulės patekėjimo iki jos laidos. Pasibaigus Ramadanui ir prasidėjus „Saldumynų šventei“, namuose gaminami ir valgomi saldumynai, einama į svečius.

„Kai gyvenome Turkijoje mūsų šeima tų tradicinių švenčių pernelyg ypatingai nešvęsdavo. Panašiai kaip ir Lietuvoje mes per didžiąsias šventes pasidengiame stalą, bet tų gilių tautinių tradicijų nepuoselėjame“, – vienas kitam antrino sutuoktiniai.

Lietuvių kalba – sunki, o mišri santuoka turi savo subtilybių

Sunkiausias dalykas A. Senoglu Lietuvoje – mūsų kalba. Nors jis ir supranta, ir kalba lietuviškai, bet teigia, kad perprasti mūsų kalbą iki smulkmenų yra sunku.

„Tuos lietuviškus klausimus – „kas“, „kodėl“, „kam“, „kuo“, man labai sunku suprasti. Kurį laiką mokiausi lietuvių kalbos pas mokytoją, dabar mokausi savarankiškai naudodamasis interneto pagalba“, – atviravo pašnekovas. Bet gilinti lietuvių kalbos žinias pasitelkiant sutuoktinės pagalbą, kuri dirba vertėja, vyras kone kategoriškai atsisako.

„Aš kalbu su akcentu ir man tas žmonos griežtas aiškinimas, kaip reikia taisyklingai kirčiuoti, tobulai lietuviškai tarti kiekvieną žodį, kiekvieną raidę, tiesiog nepatinka. Todėl geriau ieškau mokytojo, kuris galėtų mokyti mane lietuvių kalbos kalbėdamas ir aiškindamas anglų kalba. Arba mokausi savarankiškai interneto pagalba“, – nevengdamas pajuokauti bei šypsodamasis kalbėjo pašnekovas.

Pažindamas lietuvių gyvenimo būdą, kultūrą turkas žavisi lietuvių dėmesiu, skiriamu vaikams, kantrybe juos auklėjant bei savo sutuoktinės atsidavimu knygoms.

Pora neslepia, kad mišri santuoka turi savotiško šarmo, tačiau vyras yra įsitikinęs, kad visose šeimose pasitaiko ir problemų, ir nesutarimų. A. Senoglu įsitikinęs, kad jeigu šeimoje vyras visuomet ir visais klausimais pritaria savo antrajai pusei, tuomet jam neabejotinai yra reikalinga gydytojo konsultacija.

„Nesutarimų pasitaiko visose šeimose nepaisant to, kokios tautybės žmonės būtų ar kurioje pasaulio šalyje jie begyventų. Juk visi mes esame skirtingi savo požiūriais, charakteriais, įsitikinimais“, – tikino vyras.

Gidas ruošiasi turizmo sezonui ir kviečia atvykti lietuvius

Vasario pabaigoje A. Senoglu jau pradeda ruoštis naujam vasaros sezonui ir darbui su turistais. Turizmo srityje besidarbuojantis pašnekovas teigė, kad vis tik maža dalis lietuvių turistų, kurie nuvyksta į Alaniją, domisi šalies istorija, kultūra, papročiais. Tik nedidelė dalis jų nori pamatyti tą tikrąjį turkų gyvenimą be pagražinimų.

„Alanija yra lyg didelė šurmuliuojanti Palanga. Tačiau pavažiavus toliau nuo miesto į kaimus, žmonės gyvena jau kitaip – augina gyvulius, daržoves, turi sodus. Kalnų papėdėse namai statomi iš skaldyto akmens, po kiemus vaikšto karvės“, – pasakojo pašnekovas, kviesdamas lietuvius neišsigąsti Turkijoje neseniai įvykusio žemės drebėjimo ir prasidėjus turizmo sezonui atvykti į saugias šalies vietoves, kur bus saugu ir netrūks pramogų, lankomų objektų, saulės ir gero oro.