Trinicellu traukinys Korsikoje – įstabi 50 eurų kainuojanti patirtis Europoje

Korsikos traukinys jungia tris pakrantės miestus ir keletą atokių bendruomenių

Vienai unikaliausių Žemėje traukinių linijai per kalnuočiausią Viduržemio jūros salą nutiesti prireikė netgi 20 000 darbininkų, ir tai vis dar nesenstantis būdas pažinti Korsiką – kitaip, – iš arčiau, skoningiau ir įvairiapusiškiau, atrandant naujus paplūdimius ir kitus iki šiol nepalytėtus kampelius^[1].

Iš esmės bet koks peizažas įstabiai dera su ten esančiomis atšiauriomis banguotų kalnų viršūnėmis, žydrais paplūdimiais, spalvingais istoriniais miesteliais, vešliais miškais bei aukštomis lygumomis. Nenuostabu, kad senovės graikai vietovę vadino Kalliste (gražiausia)^[2]. Net ir sunkiai įveikiami prancūzai, kurie salą įsigijo pagal vis dar prieštaringai vertinamą sandorį su Italijos Genujos Respublika 1760 m., vadina ją grožio sala.

Šiandien daugelis iš maždaug trijų milijonų lankytojų, kasmet atvykstančių į šią 340 000 gyventojų turinčią salą, nuomojasi automobilį tam, jog galėtų apžiūrėti vingiuotus Korsikos slėnius bei ant kalvų viršūnių įsikūrusius miestelius. Nors nemaža dalis turistų atrodo nežinantys, kad Korsikoje yra geležinkelis, įsidėmėkite: traukiniai – tai absoliučiai nepamirštamas būdas pasinerti į salos širdį. 

Tiesą sakant, „Le Chemins de Fer de la Corse“ arba „U Trinicellu“ („Mažasis traukinys“, kaip jį meiliai vadina vietiniai gyventojai) yra ne tik vienas geriausių kelionių traukinių Europoje, bet ir vienas pigiausių, mat savaitės bilietas, leidžiantis keliauti traukiniu bet kurioje Korsikos vietoje, kainuoja vos 50 eurų.

Tikslinama, jog Korsikos „Mažasis traukinys“ iš tiesų yra tinklas, oficialiai atidarytas 1888 m., jungiantis tris kontrastingus pakrantės miestus salos vakaruose, šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose. Vėlesniais dešimtmečiais jis dar labiau plėtėsi, slinkdamas į kalnų slėnius, kildamas į atokias kalvų viršūnes ir jungdamas istorinius vidinius miestus.

Didžiausią įspūdį palieka tai, jog siaurojo geležinkelio senovinių bei naujesnių vagonų tandemas neskubėdamas kyla per akinančią kraštovaizdžio įvairovę, o tai reiškia išskirtinį keliavimo būdą: keleiviai gali grožėtis vienais labiausiai laukinių Europos kraštovaizdžių važiuodami retai didesniu nei 80 km/val. greičiu. Kelionė senesniais, medinėmis dailylentėmis dengtais vagonais savo ruožtu suteikia galimybę prisiliesti prie istorijos už prieinamą kainą. 

Nuotykių trokštantys keleiviai pagal poreikį išlaipinami atokiose vietovėse

Tiems, kas trokšta adrenalino, rekomenduojama leistis į žygius po laukinę gamtą, arba atrasti mažus paplūdimių kampelius, į kuriuos nesiveržia turistų minios iš kurortinių miestų. Kad pasiekti šiuos tikslus, prieš įlipant į traukinį tereikia pasakyti konduktoriui, kur norite išlipti.

Skaičiuojama, kad per du dešimtmečius XIX a. pabaigoje nutiestą 232 km ilgio geležinę automagistralę sudaro 32 tuneliai bei 52 tiltai ir viadukai, kertantys kvapą gniaužiančias viršukalnes ir tarpeklius. O viskas prasidėjo praėjus dvejiems metams po garsiojo savo vardo bokšto Paryžiuje užbaigimo, Gustavui Eifeliui pradėjus statyti įspūdingą Pont du Vecchio viaduką netoli Korto^[3].

Vis dėlto XX a. septintajame dešimtmetyje Trinicellu iškilo grėsmė dėl augančio automobilių populiarumo, 1959 m. tuometiniam Prancūzijos transporto ministrui Robertui Buronui pasišaipius, neva Korsikos transporto poreikiams patenkinti pakanka automobilių ir penkių autobusų.

Nepaisant to, praėjus porai metų po Eifelio bokšto sukūrimo, G. Eifelis pastatė Pont du Vecchio viaduką – „podiumą“ Korsikos traukiniui. Tam pritarė ir tūkstančiai demonstrantų, išėjusių į gatves ginti salos traukinio. 

Tiesa, Prancūzijos valdžiai ir toliau kalbant apie Trinicellu uždarymą, protestai tęsėsi daugiau nei dešimtmetį, kol Prancūzijos vyriausybė ne tik atsitraukė, bet ir pažadėjo parūpinti naujų traukinių, atspindinčių unikalų Korsikos braižo bei grožio derinį.

Traukinys nuveža į salos širdį, sudarydamas galimybę regėti unikaliausius pasaulio vaizdus

Kortė – tai miestas centrinėje Korsikoje, priklausantis Korsikos regioniniam gamtos parkui – 350 000 ha ploto saugomai miškų, ežerų ir tarpeklių teritorijai, užimančiai 40 proc. salos^[4]. Iš tiesų Kortė išlieka ta vieta, kurioje Korsikos nacionalinis identitetas yra stipriausias. 

8000 gyventojų turinčiame mieste yra įsikūręs ir pagrindinis salos universitetas bei geriausias salos muziejus „Museu di a Corsica“, stūksantis ant stataus skardžio viršūnės, kaip ant delno atskleidžiančios intriguojančius kasdienio korsikiečių gyvenimo aspektus, pavyzdžiui, ekspoziciją, susijusią su unikaliu saldžiarūgščiu salos aperityvu „Cap Corse Mattei“ (gaminamu iš kinrožės žievės, migdolų ir kitų vietinių augalų), taip pat korsikietiškus amatus.

Sielą maitina ne tik išskirtiniai vaizdai, matomi per traukinio langą, bet ir įvairūs istoriją menantys savitos kultūros elementai, tokie kaip katedros, senamiesčiai, grįsti akmenimis, nuostabūs Korsikos polifoninio giedojimo koncertai, pastaruoju metu atgimę kaip melodinga salos dvasios išraiška, pajūrio kurortai forto pavėsyje ir t. t.^[5]. „Mažasis traukinukas“ iš tikrųjų važiuoja į skirtingas vietas, prisitaikydamas veik prie kiekvieno turisto poreikių.

Dalis keliautojų priduria, jog bene labiausiai į atmintį įsirėžė viena iš paskutinių trijų valandų kelionių iš Kalvio paplūdimio į Bastjos miestą, traukinukui kylant į didžiulę prerijų plynaukštę kaip iš filmo apie Laukinius Vakarus. Vėliau šis palengva leidžiasi į šiaurės rytų pakrantę per vynuogynais ir miškais apaugusį kraštovaizdį, senais tiltais kirsdamas putojančias upes.

Niekas nedrįstų ginčytis, jog Bastja dvelkia ramia didybe kaip ir dera penkis šimtmečius buvusiai Korsikos sostinei, apsuptai senuoju uostu, šlovingomis bažnyčiomis ir restoranais, tarpusavyje besivaržančiais dėl geriausios prancūziškos žuvies sriubos Korsikoje vardo. Niekuomet nesenstantį Trinicellu regiono patrauklumą liudija ir senų Korsikos geležinkelio atvirukų slėptuvė, genanti turistus grįžti vėl ir vėl – visai kaip Lietuva gandrus, atplasnojančius kiekvieną sezoną.