„The New York Times“, kovo 29 dieną publikavo Adam Entous straipsnį pavadinimu
„The Partnership:The Secret History of the War in Ukraine.“ Pateikiame jo vertimą.
Pirma dalis
2022 m. vasario-gegužės mėn.
2022 m. balandžio viduryje, likus maždaug dviem savaitėms iki Vysbadeno susitikimo, Amerikos ir Ukrainos karinių jūrų pajėgų karininkai įprastai dalijosi žvalgybos informacija, kai jų radarų ekranuose pasirodė kažkas netikėto. Pasak buvusio aukšto rango JAV karininko, „amerikiečiai eina: „O, tai „Moskva“! Ukrainiečiai sako: „O Dieve mano. Labai ačiū. Iki pasimatymo.“
„Moskva“ buvo Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmanas. Ukrainiečiai jį nuskandino.
Per daugiau nei metus rengdamas reportažą Adamas Entusas surengė daugiau nei 300 interviu su dabartiniais ir buvusiais politikais, Pentagono pareigūnais, žvalgybos pareigūnais ir kariškiais Ukrainoje, Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje kitų Europos šalių. Nors kai kurie sutiko kalbėti įraše, dauguma prašė nenaudoti jų vardų ir pavardžių, kad būtų galima aptarti slaptas karines ir žvalgybos operacijas.
Nuskandinimas buvo signalinis triumfas — ukrainiečių įgūdžių ir rusų neveiklumo demonstravimas. Tačiau šis epizodas taip pat atspindėjo Ukrainos ir Amerikos santykių sutrikimus pirmosiomis karo savaitėmis.
Amerikiečiai supyko, nes ukrainiečiai neperspėjo, nustebo, kad Ukraina turi raketų, galinčių pasiekti laivą, ir supanikavo, nes J. Bideno administracija neketino leisti ukrainiečiams pulti tokio svarbaus Rusijos galios simbolio.
Savo ruožtu ukrainiečiai buvo nusiteikę labai skeptiškai.
Jų nuomone, karas prasidėjo 2014 m., kai V. Putinas užgrobė Krymą ir pakurstė separatistų sukilimus Rytų Ukrainoje. Prezidentas Barackas Obama pasmerkė šį užgrobimą ir įvedė Rusijai sankcijas. Tačiau baimindamasis, kad Amerikos dalyvavimas gali išprovokuoti plataus masto invaziją, jis leido tik griežtai ribotą dalijimąsi žvalgybos informacija ir atmetė raginimus naudoti gynybinius ginklus. „Antklodės ir naktinio matymo akiniai yra svarbūs, bet negalima laimėti karo su antklodėmis“, – skundėsi tuometinis Ukrainos prezidentas Petro O. Porošenka. Galiausiai B. Obama šiek tiek sušvelnino šiuos žvalgybos apribojimus, o D. Trumpas per savo pirmąją kadenciją juos dar labiau sušvelnino ir aprūpino ukrainiečius pirmaisiais prieštankiniais ginklais „Javelin“.
Tuomet, likus kelioms dienoms iki visiškos Rusijos invazijos 2022 m. vasario 24 d., J. Bideno administracija uždarė Kijevo ambasadą ir iš šalies išvedė visą karinį personalą. (Nedidelei CŽV pareigūnų grupei buvo leista pasilikti.) Vienas aukštas JAV karininkas sakė: „Mes jiems pasakėme: ‚Rusai ateina — iki pasimatymo‘.
Kai po invazijos amerikiečių generolai pasiūlė pagalbą, jie susidūrė su nepasitikėjimo siena. „Mes kovojame su rusais. Jūs — ne. Kodėl turėtume jūsų klausyti?“ Ukrainos sausumos pajėgų vadas generolas pulkininkas Oleksandras Syrskis sakė amerikiečiams per pirmąjį jų susitikimą.
Generolas Syrsky greitai apsigalvojo: Amerikiečiai gali suteikti tokią mūšio lauko žvalgybinę informaciją, kokios jo žmonės niekada negalėjo gauti.
Tomis pirmosiomis dienomis tai reiškė, kad generolas Donahue’as ir keli padėjėjai, naudodamiesi tik telefonais, perduodavo informaciją apie rusų karių judėjimą generolui Syrskiui ir jo štabui. Tačiau net ir šis ad hoc susitarimas palietė žiaurų Ukrainos kariuomenės priešiškumo nervą tarp generolo Syrskio ir jo viršininko, ginkluotųjų pajėgų vado generolo Valerijaus Zalužnio. Zalužnio lojalistams generolas Syrsky jau naudojosi šiais santykiais, kad įgytų pranašumą.
Padėtį dar labiau komplikavo įtempti generolo Zalužnio santykiai su jo amerikiečių kolega, Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininku generolu Marku A. Milliu.
Telefoninių pokalbių metu generolas Milley galėjo iš anksto įvertinti ukrainiečių prašymus dėl įrangos. Jis gali dalyti patarimus mūšio lauke, remdamasis Pentagono kabineto ekrane rodomais palydovų žvalgybos duomenimis. Paskui prasidėdavo nejauki tyla, kol generolas Zalužnyj nutraukdavo pokalbį. Kartais jis tiesiog ignoruodavo amerikiečių skambučius.
Kad jie kalbėtųsi, Pentagonas inicijavo sudėtingą telefono medį: Milley padėjėjas skambindavo Kalifornijos nacionalinės gvardijos vadui generolui majorui Deividui S. Baldvinui (David S. Baldwin), kuris skambindavo turtingam Los Andželo dirižablių gamintojui Igoriui Pasternakui (Igor Pasternak), užaugusiam Lvove kartu su Oleksijumi Reznikovu, tuometiniu Ukrainos gynybos ministru. J. Reznikovas susekdavo generolą Zalužnyj ir pasak generolo Baldvino, sakydavo jam: „Žinau, kad tu pyksti ant Millio, bet turi jam paskambinti“.
Ragtag aljansas greitoje įvykių kaskadoje virto partneryste.
Kovo mėnesį, kai jų puolimas prieš Kijevą įstrigo, rusai persiorientavo savo ambicijas ir karo planą, sutelkdami papildomas pajėgas į rytus ir pietus — tai, kaip manė amerikiečiai, užtruks kelis mėnesius. Tai užtruko dvi su puse savaitės.
Generolas Donahue ir JAV kariuomenės Europoje ir Afrikoje vadas generolas Christopheris G. Cavoli padarė išvadą, kad jei koalicija nepakeis savo siekių, ukrainiečiai pralaimės karą. Kitaip tariant, koalicija turės pradėti tiekti sunkiąją puolamąją ginkluotę — M777 artileriją ir sviedinius.
J. Bideno administracija jau anksčiau pasirūpino skubiomis priešlėktuvinių ir prieštankinių ginklų siuntomis. M777 buvo visai kas kita — pirmas didelis šuolis į paramą dideliam sausumos karui.
Gynybos sekretorius Lloydas J. Austinas III (Lloyd J. Austin III) ir generolas Milley pavedė 18-ajai oro desantinei pajėgai pristatyti ginklus ir patarti ukrainiečiams, kaip juos naudoti. Kai prezidentas Josephas R. Bidenas jaunesnysis pasirašė sutartį dėl M777, Tony Basso auditorija tapo visaverte vadaviete.
Lenkų generolas tapo generolo Donahue pavaduotoju. Buvusioje krepšinio aikštelėje įsikūrusiam logistikos centrui vadovavo britų generolas. Kanados generolas prižiūrės mokymus.
Auditorijos rūsys tapo vadinamuoju sintezės centru, kuriame buvo rengiama žvalgybos informacija apie Rusijos pozicijas mūšio lauke, judėjimą ir ketinimus. Čia, pasak žvalgybos pareigūnų, prie Centrinės žvalgybos valdybos, Nacionalinės saugumo agentūros, Gynybos žvalgybos valdybos ir Nacionalinės geoprojektinės žvalgybos agentūros pareigūnų prisijungė koalicijos žvalgybos pareigūnai.
18-oji oro desantininkų grupė vadinama „Dragon Corps“, o naujoji operacija — „Task Force Dragon“. Viskas, ko reikėjo, kad visos dalys būtų sujungtos, tai nenoriai nusiteikusi Ukrainos aukščiausioji vadovybė.
Balandžio 26 d. tarptautinėje konferencijoje Ramšteino oro pajėgų bazėje Vokietijoje generolas Milley generolams Kavoliui ir Donahue’ui pristatė J. Reznikovą ir Zalužno pavaduotoją. „Čia yra jūsų vaikinai, pasakė jiems generolas Milley ir pridūrė: „Jūs turite su jais dirbti. Jie jums padės“.
Buvo kuriami pasitikėjimo ryšiai. P. Reznikovas sutiko pasikalbėti su generolu Zalužniu. Grįžę į Kijevą, „mes organizavome delegacijos sudėtį“ į Vysbadeną, sakė J. Reznikovas. „Taip viskas ir prasidėjo.“
Partnerystės pagrindas buvo du generolai — ukrainietis Zabrodskis ir amerikietis Donahue.
Generolas Zabrodskis turėjo būti pagrindinis Vysbadeno atstovas ryšiams su Ukraina, nors ir neoficialiai, nes dirbo parlamente. Visais kitais atžvilgiais jis buvo natūralus.
Kaip ir daugelis jo amžininkų Ukrainos kariuomenėje, generolas Zabrodskis gerai pažinojo priešą. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje jis mokėsi Sankt Peterburgo karo akademijoje ir penkerius metus tarnavo Rusijos kariuomenėje.
Jis taip pat pažinojo amerikiečius: 2005-2006 m. jis studijavo Armijos vadovavimo ir generalinio štabo koledže Fort Leavenworthe, Kanados valstijoje. Po aštuonerių metų generolas A. Zabrodskis vadovavo pavojingai misijai už Rusijos remiamų pajėgų linijų Rytų Ukrainoje, iš dalies pagal tą, kurią jis studijavo Fort Leavenworthe — garsiąją Konfederacijos generolo J. E. B. Stiuarto (J. E. B. Stuart) žvalgybinę misiją aplink generolo Džordžo Maklelano (George B. McClellan) Potomako armiją. Tai atkreipė į jį įtakingų Pentagono žmonių dėmesį; jie pajuto, kad šis generolas yra lyderis, su kuriuo galėtų dirbti.
Generolas Zabrodskis prisimena pirmąją dieną Vysbadene: „Mano misija buvo išsiaiškinti: Kas tas generolas Donahue? Kokie jo įgaliojimai? Kiek jis gali mums padėti?“
Generolas Donahue buvo žvaigždė slaptame specialiųjų pajėgų pasaulyje. Kartu su CŽV žudikų komandomis ir vietiniais partneriais jis medžiojo teroristų vadus Irako, Sirijos, Libijos ir Afganistano šešėliuose. Vadovaudamas elitinėms „Delta Force“ pajėgoms, jis padėjo užmegzti partnerystę su kurdų kovotojais kovoje su „Islamo valstybe“ Sirijoje. Kartą generolas Kavolis jį palygino su „komiksų herojumi“.
Dabar jis rodė generolui Zabrodskiui ir jo kelionės palydovui generolui majorui Oleksandrui Kyrylenko apsiaustos šalies rytų ir pietų žemėlapį, kuriame Rusijos pajėgos buvo mažesnės už jų pajėgas. Pasitelkęs jų kovinį šūkį „Šlovė Ukrainai“, jis metė iššūkį: „Su kitais žmonėmis galite ‚Slava Ukraini‘ kiek norite. Man nerūpi, kokie jūs drąsūs. Pažiūrėkite į skaičius“. Tada jis jiems išdėstė planą, kaip iki rudens įgyti mūšio lauko pranašumą, prisiminė generolas Zabrodskis.
Vyko pirmasis etapas – ukrainiečių artileristų apmokymas dirbti su naujaisiais M777. Tuomet operatyvinė grupė „Dragon“ turėjo padėti jiems panaudoti ginklus, kad sustabdytų rusų puolimą. Tuomet ukrainiečiai turės surengti kontrpuolimą.
Tą vakarą generolas Zabrodskis parašė laišką savo viršininkams Kijive.
„Žinote, daug šalių norėjo paremti Ukrainą, – prisiminė jis. Tačiau „kažkam reikėjo būti koordinatoriumi, viską organizuoti, išspręsti dabartines problemas ir sugalvoti, ko mums reikia ateityje. Aš pasakiau vyriausiajam vadui: „Mes radome savo partnerį“.
Netrukus į Vysbadeną atvyko beveik 20 ukrainiečių — žvalgybos karininkų, operacijų planuotojų, ryšių ir ugnies valdymo specialistų. Kiekvieną rytą, prisimena karininkai, ukrainiečiai ir amerikiečiai susirinkdavo apžiūrėti rusų ginklų sistemų ir sausumos pajėgų bei nustatyti brandžiausius ir vertingiausius taikinius. Tada prioritetiniai sąrašai buvo perduodami žvalgybos sintezės centrui, kur pareigūnai analizuodavo duomenų srautus, kad nustatytų taikinių buvimo vietą.
JAV Europos vadavietėje dėl šio proceso kilo graži, bet įtempta lingvistinė diskusija: ar, atsižvelgiant į misijos subtilumą, nebuvo pernelyg provokuojančiai vadinti taikinius „taikiniais“?
Kai kurie karininkai manė, kad „taikiniai“ tinka. Kiti juos vadino „žvalgybiniais išdavikais“, nes rusai dažnai judėjo ir informaciją reikėjo patikrinti vietoje.
Diskusiją išsprendė generolas majoras Timothy D. Brownas, Europos vadovybės žvalgybos vadas: Rusijos pajėgų dislokacijos vietos būtų „interesų taškai“. Žvalgybinė informacija apie oro grėsmes būtų „dominančios vietos“.
„Jei kada nors jums užduos klausimą: „Ar perdavėte taikinį ukrainiečiams?“, galėsite teisėtai nemeluoti sakydami: „Ne, neperdaviau“, aiškino vienas JAV pareigūnas.
Kiekvienas interesų taškas turės laikytis dalijimosi žvalgybos informacija taisyklių, sukurtų siekiant sumažinti Rusijos atsakomųjų veiksmų prieš NATO partnerius riziką.
Intereso taškų Rusijos teritorijoje nebūtų. Jei Ukrainos vadai norėtų smogti Rusijoje, paaiškino generolas Zabrodskis, jie turėtų naudotis savo žvalgybos duomenimis ir šalyje pagamintais ginklais. „Mūsų žinia rusams buvo tokia: „Šis karas turėtų būti kariaujamas Ukrainos viduje“, – sakė aukštas JAV pareigūnas.
Baltieji rūmai taip pat uždraudė dalytis žvalgybine informacija apie „strateginių“ Rusijos vadovų, pavyzdžiui, ginkluotųjų pajėgų vado generolo Valerijaus Gerasimovo, buvimo vietą. „Įsivaizduokite, kaip mums būtų, jei žinotume, kad rusai padėjo kokiai nors kitai šaliai nužudyti mūsų pirmininką“, sakė kitas aukšto rango JAV pareigūnas. „Mes pradėtume karą“. Panašiai „Task Force Dragon“ negalėjo dalytis žvalgybine informacija, pagal kurią būtų galima nustatyti atskirų rusų buvimo vietas.
Sistema veikė taip, kad „Task Force Dragon“ pasakydavo ukrainiečiams, kur yra rusai. Tačiau siekdama apsaugoti žvalgybos šaltinius ir metodus nuo rusų šnipų, ji nesakydavo, iš kur žino tai, ką žino. Viskas, ką ukrainiečiai matytų saugiame debesyje, būtų koordinačių grandinės, suskirstytos į krepšelius – 1 prioritetas, 2 prioritetas ir t. t. Kaip prisimena generolas Zabrodskis, kai ukrainiečiai klausdavo, kodėl jie turėtų pasitikėti žvalgybos informacija, generolas Donahue atsakydavo: „Nesirūpinkite tuo, kaip mes sužinojome. Tiesiog pasitikėkite, kad kai šaudysite, tai pataikysime, ir rezultatai jums patiks, o jei rezultatai nepatiks, pasakykite mums, mes juos pagerinsime“.
Sistema pradėjo veikti gegužės mėn. Pirmasis taikinys būtų radaru aprūpinta šarvuota transporto priemonė, vadinama „Zoopark“, kuria rusai galėtų naudotis ieškodami ginklų sistemų, tokių kaip ukrainiečių M777. Sintezės centras rado „Zoopark“ netoli Rusijos okupuoto Donecko Ukrainos rytuose.
Ukrainiečiai būtų paspendę spąstus: Pirmiausia jie apšaudytų rusų linijas. Kai rusai įjungtų „Zoopark“, kad susektų artėjančią ugnį, sintezės centras, ruošdamasis smūgiui, nustatytų „Zoopark“ koordinates.
Paskirtą dieną, pasakojo generolas Zabrodskis, generolas Donahue paskambino bataliono vadui ir padrąsino: „Jis paklausė: „Gerai jautiesi? „Jaučiuosi tikrai gerai“, atsakė ukrainietis. Tada generolas Donahue patikrino palydovines nuotraukas, kad įsitikintų, jog taikinys ir M777 yra tinkamai išdėstyti. Tik tada artileristas atidengė ugnį ir sunaikino „Zoopark“. „Visi sušuko: „Mes galime tai padaryti!“ prisiminė JAV pareigūnas.
Tačiau liko svarbus klausimas: Ar partneriai, atlikę tai prieš vieną stacionarų taikinį, galėtų panaudoti šią sistemą prieš kelis taikinius dideliame kinetiniame mūšyje?
Tai būtų mūšis, vykstantis į šiaurę nuo Donecko, Sievierodonecke, kur rusai tikėjosi įrengti pontoninio tilto perėją per upę, o tada apsupti ir užimti miestą. Generolas Zabrodskis pavadino jį „velniškai svarbiu taikiniu“.
Po to vykusios kautynės buvo plačiai aprašytos kaip ankstyva ir svarbi ukrainiečių pergalė. Pontoniniai tiltai tapo mirties spąstais; ukrainiečių skaičiavimais, žuvo mažiausiai 400 rusų. Nebuvo kalbama, kad amerikiečiai parūpino lankytinus punktus, kurie padėjo sužlugdyti rusų puolimą.
Pirmaisiais mėnesiais kovos daugiausia vyko Ukrainos rytuose. Tačiau JAV žvalgyba taip pat stebėjo rusų judėjimą pietuose, ypač didelį kariuomenės telkimąsi netoli didžiulio Chersono miesto. Netrukus kelios M777 įgulos buvo perdislokuotos, o operatyvinė grupė „Dragon“ pradėjo maitinti dominančius taškus, kad galėtų smogti ten esančioms rusų pozicijoms.
Su praktika operatyvinė grupė „Dragon“ greičiau kūrė dominančius taškus, o ukrainiečiai į juos šaudė greičiau. Kuo labiau jie demonstravo savo efektyvumą naudodami M777 ir panašias sistemas, tuo dažniau koalicija siųsdavo naujus — juos Vysbadenas aprūpindavo vis didesniu kiekiu interesų taškų.
„Žinote, kada mes pradėjome tikėti?“ prisiminė generolas Zabrodskis. „Kai Donahue pasakė: „Tai yra pozicijų sąrašas“. Patikrinome sąrašą ir pasakėme: ‘Šie 100 pozicijų yra geri, bet mums reikia kitų 50’. Ir jie atsiuntė kitus 50.“
M777 tapo Ukrainos kariuomenės darbiniais arkliais. Tačiau kadangi 155 milimetrų sviediniai paprastai negalėjo būti paleisti toliau nei 15 mylių, jie negalėjo prilygti didžiulei rusų gyvosios jėgos ir įrangos persvarai.
Siekdami suteikti ukrainiečiams kompensacinį pranašumą tikslumo, greičio ir nuotolio atžvilgiu, generolai Kavolis ir Donahue netrukus pasiūlė kur kas didesnį šuolį — aprūpinti didelio judrumo artilerijos raketinėmis sistemomis, vadinamomis HIMARS, kurios, naudodamos iš palydovo valdomas raketas, galėjo smogti už 50 mylių.
Po to vykusios diskusijos atspindėjo amerikiečių mąstymo raidą.
Pentagono pareigūnai priešinosi, nenorėdami išeikvoti ribotų kariuomenės HIMARS atsargų. Tačiau gegužę Vašingtone apsilankęs generolas Kavolis pateikė argumentus, kurie galiausiai juos įtikino.
Celeste Wallander, tuometinė gynybos sekretoriaus padėjėja tarptautinio saugumo reikalams, prisiminė: „Milis visada sakydavo: ‚Maža rusų armija kovoja su didele rusų armija, jos kaunasi vienodai, ir ukrainiečiai niekada nenugalės‘. Generolo Kavolio argumentas, pasak jos, buvo toks: „Turėdami HIMARS, jie gali kovoti taip, kaip mes, ir taip jie pradės įveikti rusus.“
Baltuosiuose rūmuose J. Bidenas ir jo patarėjai svarstė šį argumentą ir nuogąstavimus, kad spaudimas rusams tik paskatins V. Putiną supanikuoti ir išplėsti karą. Vienas pareigūnas prisiminė, kad kai generolai paprašė HIMARS, buvo panašu, jog „stovint ant tos linijos ir galvojant, ar žengus žingsnį į priekį prasidės Trečiasis pasaulinis karas?“ O kai Baltieji rūmai žengė šį žingsnį į priekį, pasak pareigūno, operatyvinė grupė „Dragon“ tapo „visu karo užnugariu“.
Vysbadenas prižiūrės kiekvieną HIMARS smūgį. Generolas Donahue’as ir jo padėjėjai peržiūrėtų ukrainiečių taikinių sąrašus ir patartų jiems, kaip išdėstyti paleidimo įrenginius ir nustatyti smūgių laiką. Ukrainiečiai turėjo naudotis tik amerikiečių pateiktomis koordinatėmis. Kad paleistų kovinę galvutę, HIMARS operatoriams reikėjo specialios elektroninės rakto kortelės, kurią amerikiečiai galėjo bet kada deaktyvuoti.
HIMARS smūgiai, per kuriuos žuvo ar buvo sužeista 100 ar daugiau rusų, pasitaikydavo beveik kas savaitę. Rusijos pajėgos likdavo apstulbusios ir sutrikusios. Jų moralė smuko, o kartu ir noras kovoti. Amerikiečių pareigūnas teigė, kad HIMARS arsenalui išaugus nuo aštuonių iki 38, o ukrainiečių naikintuvams įgudus, aukų skaičius išaugo net penkis kartus.
„Mes tapome maža jūsų sistemos dalimi, galbūt ne pačia geriausia, bet maža dalimi“, – paaiškino generolas Zabrodskis ir pridūrė: „Dauguma valstybių tai darė 10, 20, 30 metų. Tačiau mes buvome priversti tai padaryti per kelias savaites“.
Kartu partneriai tobulino žudymo mašiną.
