„The New York Times“, kovo 29 dieną publikavo Adam Entous straipsnį pavadinimu
„The Partnership:The Secret History of the War in Ukraine.“[1] Pateikiame jo vertimą.
Partnerystė: slapta karo Ukrainoje istorija
Tai nepapasakota istorija apie slaptą Amerikos vaidmenį Ukrainos karinėse operacijose prieš įsiveržusias Rusijos kariuomenes.
Adamas Entousas per daugiau nei metus surengė daugiau nei 300 interviu su Ukrainos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos, Belgijos, Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Turkijos vyriausybės, kariuomenės ir žvalgybos pareigūnais.
Pavasario rytą, praėjus dviem mėnesiams po to, kai į Ukrainą įžengė Vladimiro Putino kariuomenė, prie Kijivo gatvės kampo privažiavo nepažymėtų automobilių kolona ir surinko du vidutinio amžiaus vyrus pasirengusius civiliais drabužiais.
Palikusi miestą, kolona, kurioje dirbo britų komandosai be uniformų, bet gerai ginkluoti, nuvažiavo 400 mylių į vakarus iki Lenkijos sienos. Pervažiavimas buvo sklandus dėl diplomatinių pasų. Toliau jie atvyko į Žešuvo-Jasionkos oro uostą, kur laukė C-130 krovininis lėktuvas.
Keleiviai buvo aukščiausio rango Ukrainos generolai. Jų kelionės tikslas buvo Clay Kaserne, JAV kariuomenės Europoje ir Afrikoje būstinė Vysbadene, Vokietijoje. Jų misija buvo padėti įminti tai, kas taps viena iš griežčiausiai saugomų karo Ukrainoje paslapčių.
Vienas iš vyrų, generolas leitenantas Michailas Zabrodskis, prisimena, kaip buvo nuvestas laiptais į aikštelę, iš kurios atsiveria vaizdas į garnizono Tonio Basso auditoriją. Prieš karą tai buvo sporto salė, kurioje vykdavo karių susirinkimai, kariuomenės orkestro pasirodymai ir skautų varžybos. Dabar generolas Zabrodskis žvelgė žemyn į koalicijos šalių karininkus, kurie improvizuotose kabinetuose organizavo pirmąsias Vakarų šalių M777 artilerijos baterijų ir 155 milimetrų sviedinių siuntas į Ukrainą.
Tada jis buvo įvestas į 18-ojo oro desantininkų korpuso vado generolo leitenanto Christopherio T. Donahue’o kabinetą, kuris pasiūlė partnerystę.
Ši žvalgybos, strategijos, planavimo ir technologijų partnerystė, kurios evoliuciją ir vidinę veiklą matė tik siauras amerikiečių ir sąjungininkų pareigūnų ratas, turėjo tapti slaptu ginklu, kurį J. Bideno administracija įvardijo kaip pastangas išgelbėti Ukrainą ir apsaugoti po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusią tvarką, kuriai iškilo grėsmė.
Už istorijos su Adamu Entousu
Kaip Teksaso barbekiu pažadas atvedė į susitikimą su svarbiu Ukrainos generolu.
Šiandien ši tvarka, kartu su Ukrainos krašto gynyba, svyruoja ant peilio ašmenų, nes prezidentas D. Trumpas siekia suartėjimo su V. Putinu ir žada užbaigti karą. Ukrainiečių prognozės nėra džiuginančios. Po Sovietų Sąjungos žlugimo vykusiose didžiųjų valstybių varžybose dėl saugumo ir įtakos naujai nepriklausoma Ukraina tapo vidurio valstybe, kurios polinkio į Vakarus vis labiau bijojo Maskva. Dabar, prasidėjus deryboms, Amerikos prezidentas nepagrįstai kaltina ukrainiečius pradėjus karą, spaudžia juos atsisakyti didelės dalies savo naudingųjų iškasenų turtų ir prašo ukrainiečių sutikti su paliaubomis, nežadėdamas konkrečių Amerikos saugumo garantijų — taika be jokių garantijų, kad ji tęsis.
D. Trumpas jau pradėjo naikinti partnerystės, kuri buvo užantspauduota Vysbadene 2022 m. pavasarį, elementus. Vis dėlto, sekdami jos istoriją, geriau suprasime, kaip ukrainiečiai sugebėjo išgyventi per trejus ilgus karo metus, susidūrę su daug didesniu ir galingesniu priešu. Taip pat pro slaptą rakto skylutę pamatyti, kaip karas pasiekė šiandieninę pavojingą padėtį.
Stebėtinai skaidriai Pentagonas pateikė viešą 66,5 mlrd. dolerių vertės Ukrainai tiekiamos ginkluotės inventorių, įskaitant, paskutiniais duomenimis, daugiau nei pusę milijardo ginklų šovinių ir granatų, 10 000 prieštankinių ginklų „Javelin“, 3 000 priešlėktuvinių sistemų „Stinger“, 272 haubicas, 76 tankus, 40 didelio judrumo artilerijos raketų sistemų, 20 sraigtasparnių Mi-17 ir tris priešlėktuvinės gynybos baterijas „Patriot“.
Tačiau „New York Times“ tyrimas atskleidė, kad Amerika buvo įsitraukusi į karą daug glaudžiau ir plačiau, nei iki šiol buvo manoma. Kritiniais momentais partnerystė buvo Ukrainos karinių operacijų, per kurias, JAV skaičiavimais, žuvo arba buvo sužeista daugiau kaip 700 000 rusų karių, pagrindas. (Ukraina nurodė, kad žuvusiųjų skaičius siekia 435 000.) Vienas šalia kito Vysbadeno misijos valdymo centre amerikiečių ir ukrainiečių karininkai planavo Kijevo kontrpuolimus. Didelė amerikiečių žvalgybos informacija buvo renkama ir pagal bendrą mūšio strategiją, ir pagal tikslią informaciją apie taikinius Ukrainos kariams lauke.
Vienas Europos žvalgybos vadovas prisiminė, kad nustebo sužinojęs, kaip stipriai jo kolegos iš NATO įsitraukė į Ukrainos operacijas. „Dabar jie yra žudymo grandinės dalis“, sakė jis.
Pagrindinė partnerystės idėja buvo ta, kad šis glaudus bendradarbiavimas gali leisti ukrainiečiams atlikti neįtikėtiną žygdarbį — suduoti triuškinantį smūgį įsiveržusiems rusams. Po sėkmingo smūgio pirmajame karo etape, kurį įgalino ukrainiečių drąsa ir sumanumas, bet taip pat ir rusų nekompetencija, atrodė, kad šis nesėkmingas užmojis vis labiau pasiekiamas.
Pirmasis koncepcijos įrodymas buvo kampanija prieš vieną iš labiausiai baimę keliančių Rusijos kovinių grupių, 58-ąją Jungtinę ginkluotųjų pajėgų armiją. 2022 m. viduryje ukrainiečiai, naudodamiesi amerikiečių žvalgybos ir taikinių nustatymo informacija, paleido raketų ugnį į 58-osios armijos štabą Chersono srityje, nužudydami ten buvusius generolus ir štabo karininkus. Grupė vėl ir vėl įsikūrė kitoje vietoje; kiekvieną kartą amerikiečiai ją surasdavo, o ukrainiečiai sunaikindavo.
Toliau į pietus partneriai nusitaikė į Krymo uostą Sevastopolį, kur Rusijos Juodosios jūros laivynas į karo laivus ir povandeninius laivus krovė Ukrainos taikiniams skirtas raketas. Pačiame Ukrainos 2022 m. kontrpuolimo įkarštyje jūrinių bepiločių lėktuvų, kuriems padėjo Centrinė žvalgybos valdyba, priešpietinis būrys, remiamas Centrinės žvalgybos valdybos, atakavo uostą, apgadino kelis karo laivus ir privertė rusus pradėti juos atitraukti.
Tačiau galiausiai partnerystė nutrūko, o karo eiga pasikeitė dėl priešpriešos, nuoskaudų ir skirtingų imperatyvų bei darbotvarkės.
Kartais ukrainiečiai laikė amerikiečius valdingais ir kontroliuojančiais, t. y. tipiškais globėjiškais amerikiečiais. Amerikiečiai kartais nesuprasdavo, kodėl ukrainiečiai tiesiog nepriima gerų patarimų.
Jei amerikiečiai daugiausia dėmesio skyrė pamatuotiems, pasiekiamiems tikslams, tai ukrainiečiai nuolat siekė didžiosios pergalės, ryškaus, spindinčio prizo. Savo ruožtu ukrainiečiai dažnai manė, kad amerikiečiai juos stabdo. Ukrainiečiai siekė iš karto laimėti karą. Net ir dalydamiesi šia viltimi, amerikiečiai norėjo užtikrinti, kad ukrainiečiai jo nepralaimėtų.
Partnerystėje ukrainiečiams išsikovojus didesnę autonomiją, jie vis dažniau slėpė savo ketinimus. Jie nuolat piktinosi, kad amerikiečiai negalėjo arba nenorėjo duoti jiems visų norimų ginklų ir kitos įrangos. Savo ruožtu amerikiečius piktino, jų manymu, nepagrįsti ukrainiečių reikalavimai ir jų nenoras imtis politiškai rizikingų veiksmų, kad sustiprintų savo gerokai mažesnes pajėgas.
Taktiniu lygmeniu partnerystė atnešė vieną triumfą po kito. Tačiau, ko gero, lemiamu karo momentu — 2023 m. viduryje, kai ukrainiečiai pradėjo kontrpuolimą, siekdami įgyti pergalingą pagreitį po pirmųjų metų sėkmės, Vysbadene parengta strategija tapo susiskaldžiusios Ukrainos vidaus politikos auka. Prezidentas Volodymyras Zelenskis prieš savo kariuomenės vadą (ir potencialų varžovą rinkimuose), o kariuomenės vadas — prieš užsispyrusį pavaldų vadą. Kai V. Zelenskis stojo pavaldinio pusėn, ukrainiečiai sutelkė didžiules žmonių pajėgas ir išteklius į galiausiai bevaisę kampaniją, kad atgautų nuniokotą Bachmuto miestą. Per kelis mėnesius visas kontrpuolimas baigėsi nesėkme.
Ši partnerystė veikė didžiausios geopolitinės baimės šešėlyje — kad V. Putinas gali ją suprasti kaip karinių veiksmų raudonosios linijos pažeidimą ir įvykdyti savo dažnai išsakomus branduolinius grasinimus. Partnerystės istorija rodo, kaip arti amerikiečiai ir jų sąjungininkai kartais priartėdavo prie tos raudonos linijos, kaip vis baisesni įvykiai privertė juos — kai kas sakė, kad per lėtai — ją pastūmėti į pavojingesnę pusę ir kaip jie kruopščiai kūrė protokolus, kad išliktų saugioje jos pusėje.
J. Bideno administracija kartas nuo karto leisdavo vykdyti slaptas operacijas, kurias anksčiau buvo uždraudusi. Amerikiečių kariniai patarėjai buvo siunčiami į Kijevą, o vėliau jiems buvo leista keliauti arčiau kovos veiksmų. Kariškiai ir CŽV pareigūnai Vysbadene padėjo planuoti ir remti ukrainiečių smūgių kampaniją Rusijos aneksuotame Kryme. Galiausiai kariuomenė, o vėliau ir CŽV gavo žalią šviesą leisti vykdyti tikslius smūgius Rusijos gilumoje.
Tam tikra prasme Ukraina plačiąja prasme buvo ilgos JAV ir Rusijos įgaliotųjų karų istorijos – Vietnamo septintajame dešimtmetyje, Afganistano aštuntajame dešimtmetyje, Sirijos po trijų dešimtmečių — atoveiksmis.
Tai taip pat buvo didysis karo veiksmų eksperimentas, kuris ne tik padės ukrainiečiams, bet ir suteiks amerikiečiams pamokų bet kokiam būsimam karui.
Per karus su Talibanu ir „Al Qaeda“ Afganistane bei „Islamo valstybe“ Irake ir Sirijoje Amerikos pajėgos vykdė savo sausumos operacijas ir rėmė vietos partnerių operacijas. Ukrainoje, priešingai, JAV kariuomenei nebuvo leista dislokuoti savo karių mūšio lauke ir ji turėjo padėti nuotoliniu būdu.
Ar tikslaus taikinio taikymosi, ištobulinto kovojant su teroristų grupuotėmis, priemonės būtų veiksmingos konflikte su viena galingiausių pasaulio kariuomenių? Ar ukrainiečių artileristai nedvejodami šaudytų iš savo haubicų pagal koordinates, kurias atsiuntė amerikiečių karininkai, esantys už 1 300 mylių esančiame štabe? Ar ukrainiečių vadai, remdamiesi žvalgybine informacija, kurią perduoda bejausmis amerikiečių balsas, maldaujantis: „Ten niekas negyvena – eikite“, įsakytų pėstininkams įžengti į kaimą už priešo linijos?
Atsakymai į šiuos klausimus — tiesą sakant, visa partnerystės trajektorija – priklausys nuo to, kaip amerikiečių ir ukrainiečių karininkai pasitikės vieni kitais.
„Aš niekada jums nemeluosiu. Jei tu man meluosi, mums galas“, prisiminė generolas Zabrodskis generolą Donahue, pasakytą jam per pirmąjį susitikimą. „Aš jaučiuosi lygiai taip pat“, atsakė ukrainietis.
Ši istorija tęsiasi:
- Pirma dalis. Pasitikėjimo kūrimas — ir žudymo mašina
- Antra dalis. „Kai nugalėsite Rusiją, mes jus visam laikui paversime mėlynais“
- Trečia dalis. Geriausi planai
- Ketvirta dalis. Pasitikėjimo ir sienų pažeidimai
