Teroristai ir veltėdžiai: migrantai žiniasklaidoje prilyginami nusikaltėliams?

Skenduoliai – migracijos dramos simbolis

Prie Graikijos krantų nuskendus laivui, birželio 20 d. minima Pasaulinė pabėgėlių diena, kaip žinia, tapo gedulo diena su daugybe žuvusių žmonių ir dar didesniu skaičiumi tų, kurie atrasti, deja, nebuvo^[1].

Kovo mėn. įvyko dar viena laivo katastrofa, šį kartą prie Italijos krantų, kurios metu žuvo maždaug 100 žmonių. Beveik visais atvejais epicentre atsiduria asmenys, bėgantys nuo smurto, karo bei kitų sunkiai suvokiamų kančių.

Naujausioje JT ataskaitoje nurodoma ir tai, kad 2022 m. priverstinai perkeltųjų asmenų skaičius pasaulyje pasiekė rekordinį 108 mln. žmonių, iš kurių daugiau kaip 35 mln. yra pabėgėliai kitose šalyse^[2].

Šie skaičiai, kuriuos iš dalies lėmė karas Ukrainoje, netgi viršija buvusius per 2015-2016 m. Viduržemio jūros regiono pabėgėlių krizę. Ir tai pažadino iki tol nematytą žiniasklaidos aktyvumą, kurį gana taikliai iliustruoja 2015 m. rugsėjo mėn. Turkijos paplūdimyje nuskendusio sirų berniuko Aylano Kurdi atvaizdas, tapęs migracijos dramos simboliu.

Migracija Pietų Europoje – fiksuojama kai kas naujo

Kaip ir šiais metais, kai įvyko minėtos laivų katastrofos, pabėgėlių krizės dėmesio centre buvo Pietų Europa. Tiksliau tariant, didžiausias atvykėlių skaičius persikėlė iš Graikijos (rytinė Viduržemio jūros dalis, 2015 m.), į Italiją (centrinė Viduržemio jūros dalis, 2016 ir 2017 m.) ir galiausiai į Ispaniją (vakarinė Viduržemio jūros dalis, 2018 m.). Tų metų birželio mėn. į Ispaniją atplaukęs laivas „Aquarius“ tapo lūžio tašku^[3].

Šalys minimos ne veltui: tai yra pagrindiniai vartai, per kuriuos migrantai patenka į Europos Sąjungą. Tuo tarpu vienas iš keliamų reikalavimų, dėl kurio būtent Italijoje paskelbta nepaprastoji padėtis migracijos srityje, tai būtinybė migracijos valdymą vykdyti Europos lygmeniu. 

Šiuo metu, priešingai – atvykėlių valdymo našta tenka išimtinai nacionalinėms valdžios institucijoms, nors tai yra Europos iššūkis. 

Tuo metu, kai nuo 2014 m. kilo humanitarinė pabėgėlių krizė, minėtos šalys atsigavinėjo po griežtų koregavimo priemonių, kurias lėmė 2008 m. prasidėjusi ekonomikos bei finansų krizė. Dėl šios priežasties dabartiniai pastarųjų iššūkiai mina išskirtinio sudėtingumo slenksčius.

Žiniasklaida išryškina visuotines opas, „gydydama“ žaizdas druska

Migracijos realybė neatsitiktinai sutapo su agresyvių diskursų plitimu, išpopuliarėjusių socialiniuose tinkluose, ir glaudžiai susijusių su prieš imigraciją nusiteikusių partijų, tokių kaip „Vox“ Ispanijoje arba Matteo Salvini „Lega“ ir Giorgia Meloni „Fratelli d'Italia“ Italijoje, atėjimu į valdžią.

Gerai žinoma, kad sudėtingas rasizmo ir migrantų atmetimo reiškinys yra susijęs su pastarųjų vaizdavimu žiniasklaidoje – neretai perdėm stereotipiniu, neigiamu ar netgi žeminančiu^[4].

Kad užlopyti šią piktžaizdę, kai kurių universitetų mokslininkai ryžosi vadovauti konsorciumui, siekusiam išsiaiškinti, kaipgi žiniasklaida šiose šalyse realiai vaizduoja migraciją, ypatingą dėmesį skiriant neapykantos kalboms, nutaikytoms į migrantus bei pabėgėlius. Rezultatas – ne per seniausiai išleista knyga, pavadinimu „Migrantai ir pabėgėliai Pietų Europoje už naujienų istorijų ribų: fotografijos, neapykanta ir žurnalistų suvokimas“.

Kūrinyje daugiausia dėmesio skiriama trims pagrindiniams klausimams: nuotraukoms, kurias naudoja žiniasklaida, nušviesdama migracijos reiškinius; rasistinių ir ksenofobinių neapykantos kalbų buvimui socialinėse medijose; ir žurnalistų, besispecializuojančių migracijos srityje, nuomonei.

Pakeisti šią padėtį sudėtinga, bet įmanoma

Viduržemio jūros regiono šalių pagrindinėje žiniasklaidoje dominuoja rėmai, kuriuose migrantai vaizduojami kaip aukos, grėsmė arba našta. Kita vertus, nors šis dėsningumas būdingas visoms trims šalims, Graikijos žiniasklaida migracijos reiškinį gerokai „pajuodina“.

Galima manyti, kad neapykantos kalbos buvimas, pavyzdžiui, tviteryje, taip pat yra „ūgtelėjęs“, tačiau per pastaruosius kelerius metus nepastebimas labai reikšmingas padidėjimas.

Šiaip ar taip, atidžiai išanalizavus pagrindines pranešimų temas, matyti, kad neapykanta migrantams daugiausia siejama su nusikalstamumu, terorizmu bei socialinėmis išlaidomis.

Kontroversišką tendenciją liudija ir netikros naujienos arba neteisingos sensacijos, kuriose, prieš tai jų nepatikrinus, skelbiama, jog konkretaus nusikaltimo vykdytojas neva yra užsienietis, arba straipsniai, kuriuose nurodoma, kad migrantai dažniau gauna daugiau socialinių išmokų nei vietiniai gyventojai. Tokia informacija per sekundę išplinta internete, populiacijai nejučia įsisavinant klaidingus naratyvus ir kurstant nepagrįstas bei giliai įsišaknijusias baimes.

Kad tai pakeisti, kiekvienas turėtume prisiimti atsakomybę ir pasistengti tapti supratingesniais, – suvokite, kartais net ir laiko stoka žurnalistams trukdo objektyviau, tiksliau ir humaniškiau nušviesti migracijos reiškinius. Vėlgi, kol viena kategorija žmonių atlieka darbą puikiai, kiti, priešingai – iškelia šią praktiką aukščiau žmogiškumo, „nunulindami“ žmogaus teises kaip prioritetines vertybes.

Kaip ir plačiame pasaulyje, taip ir žinių kanale – „pas mumis“ pilna visko.

Humaniškesnis migracijos vaizdavimas žiniasklaidoje siūlo išskirtines strategijas

Didesnį įvairių veikėjų – tiek žurnalistų ir žiniasklaidos specialistų, tiek auditorijos – įskaitant socialinių platformų naudotojus, informuotumą ir sąmoningumą.

Daugiau įrodymais pagrįstos žurnalistikos reikštų didesnį kiekį patikrinimų reportažų.

Daugiau asmeninių istorijų, įtraukiant pačius veikėjus, leistų išvengti pastarųjų stigmatizavimo.

Šie metodai būtini, norint, jog migrantai nebūtų tik masė prie mūsų sienų. 

Rusijos invazijos į Ukrainą sukelta migracijos krizė rodo, kad yra ir kitas būdas: ne tik reprezentuoti migrantus ir pabėgėlius, bet ir reaguoti instituciniu bei žmogiškuoju lygmenimis. Lai tai mums būna praktika, mokinanti, kaip geriau reaguoti į dabartinius ir būsimus (migracijos) iššūkius.