Tautos priešu jau tapo ir J. Marcinkevičius

Vien pastatyti paminklo neužtenka, reikia kelti ir diskusijas apie sudėtingą laikmetį

Į naujų tautos priešų sąrašą ką tik buvo įtrauktas ir Lietuvos poetas Justinas Marcinkevičius, kurio eilės virpindavo ne vieno širdį dar sėdint mokyklos suole. Kai kurie veikėjai į iškilaus poeto atminimą nusitaikė ir jį sumenkinti bando po Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pareiškimo apie ketinimus prieš dešimtmetį mirusiam J. Marcinkevičiui pastatyti atminimo skulptūrą. Visgi kai kuriems kultūros atstovams atrodo, kad ši asmenybė to neverta, mat vertinama gana nevienareikšmiškai.

LRS išreiškė savo poziciją sovietmečiu kūrusiai iškiliai asmenybei J. Marcinkevičiui pastatyti paminklą greta sąjungos esančiame skvere K. Sirvydo gatvėje. Tokį žingsnį pakomentavęs VU TSPMI docentas Justinas Dementavičius. Jis apskritai svarstė, kad paminklų suvalstybinimas ir jų pavertimas viešąja tautine problema yra perdėtas, o tokie klausimai esą turėtų būti paliekami bendruomenėms, kurios yra suinteresuotos konkrečių asmenybių atminimo įamžinimu^[1].

Visgi kilus kontroversijoms dėl J. Marcinkevičiaus veiklos, J. Dementavičius neskubėjo poeto vertinti vienašališkai, bet atkreipė dėmesį, kad žvelgiant geranoriškai, savo nuodėmes jis atpirkęs. Jis įsitikinęs, kad vien pastatyti paminklą yra labai vienprasmiška – esą reikalinga kartu vesti diskusijas, kurių metu reikėtų papasakoti apie sudėtingą žmogaus istoriją, sudėtingą laikotarpį, kuriuo jam teko gyventi, aptarti iššūkius, problemas ir pan.

Kita vertus, politologas neskuba sugretinti Petro Cvirkos, kurio paminklas buvo nugriautas, ir J. Marcinkevičiaus, mat tai – dvi visiškai skirtingos asmenybės.

„P. Cvirkos įdirbis, įnašas į kultūrinį gyvenimą, tiek jo santykis su nepriklausomybės atstatymo byla – visiškai kitoks negu J. Marcinkevičiaus. J. Marcinkevičius kažkuriuo metu, vienaip ar kitaip, tapo svarbus asmuo Atgimimui. Įtraukiant žmones, didinant pasitikėjimą, galbūt pačiam režimui žvelgiant į Sąjūdžio veiklą atsargiau. Reikia neužmiršti blaiviai žiūrėti“, – teigė J. Dementavičius^[1].

Tačiau kaltinti J. Marcinkevičiaus dėl tam tikrų išreikštų režimui palankių minčių sovietmečiu ekspertas taip pat neskubėjo, mat žmogus vis tiek vienaip ar kitaip prisitaiko prie jį supančių sąlygų.

Piktinasi dėl paminklui parinktos vietos

Tuo tarpu kultūrininkų atstovas, literatūrologas dr. Paulius Subačius atkreipė dėmesį į J. Marcinkevičiaus paminklui pasirinktą vietą – anot jo, pasirinktas skveras tam nėra tinkama vieta, mat ji niekaip nesisieja su minimu poetu^[1].

P. Subačius nevengė ir pajuokauti, teigdamas, kad jeigu statyti J. Marcinkevičių prieš bažnyčią, tada tą esą reikėtų daryti statant jam skirtą monumentą priešais Katedrą, kaip tik vertinant J. Marcinkevičiaus draminę trilogiją „Katedra“.

Kalbant rimčiau, kultūrininko nuomone, tinkamiausia vieta poeto atminimui būtų jo įamžinimas Antakalnyje, kur ir buvo jo ilgai gyventa ar kitoje neutralioje vietoje pavadinti jo vardu gatvę.

Literatūrologas neneigia, kad yra žmonių, jaučiančių, kad jų tapatybę padėjo išlaikyti būtent J. Marcinkevičiaus kuriamos eilės. Yra ir tokių, kurie jo poeziją mėgsta ligi šiol ir su ja tapatinasi.

Visgi, galimybę pastatyti paminklą ir greta jo prikalti lentelę su paaiškinimu, kad tokiu būdu būtų išsaugota istorija, P. Subačius vertina skeptiškai, mat tai labiau tinka kalbant apie okupacinius, o ne naujus paminklus.

Surengė konkursą monumentui pastatyti

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos rašytojų sąjunga surengė konkursą dėl paminklo J. Marcinkevičiui atminti ir sutvarkyti jo vardu pavadintą skverą, esantį greta Rašytojų sąjungos būstinės K. Sirvydo gatvėje^[2].

Reikalavimuose buvo nurodyta, kad darbų suma negali viršyti 280 tūkst. eurų, o paslaugų tiekėjas turi turėti įgijęs aukštąjį meninį išsilavinimą ir sukūręs bei įgyvendinęs bent vieną skulptūros idėją. Konkurso partneriu buvo skelbiama Vilniaus savivaldybė.

Praėjusią savaitę buvo paskelbta, kad konkursas sulaukė 16-os projektų, o galutinis laimėtojas esą galėtų paaiškėti gegužę^[3].

Poeto kūryba net du kartus buvo įvertinta valstybine premija

Pagrindinės J. Marcinkevičiaus temos buvo Lietuva kartu su jos istorija ir dabartimi, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje kartu su visa savo egzistencine problematika. Poeto kūryba net du kartus buvo nominuota Lietuvos valstybine premija, o visuomeninė veikla – Lietuvos Santarvės premija (1994)^[4].

Nors poetas savo populiarumą išlaikė sovietmečiu, jo tikrai nestokojo ir nepriklausomoje Lietuvoje: 2001 metais J. Marcinkevičius buvo įvertintas Lietuvos nacionaline literatūros ir meno premija bei Baltijos asamblėjos premija.

Naujojo amžiaus pradžioje surengus keturias skaitytojų apklausas, kad būtų išsiaiškinti iškiliausieji XX a. lietuvių rašytojai, poetas vieną kartą pelnė pirmąją vietą (balsuojant Lietuvos rašytojų sąjungos nariams), du kartus antrąją („Kultūros barų“ ir „Omni laiko“ apklausose) ir vieną kartą penktą vietą („Naujojo Židinio – Aidų“ skaitytojų apklausoje)^[4].

Per savo gyvenimą J. Marcinkevičius išleido per šimtą knygų (poemų, eilėraščių, dramų, eseistikų, knygų vaikams ir kt.).

Taip pat poetas yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus miesto garbės pilietis, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo, Lietuvai pagražinti draugijos Garbės pirmininkas, F. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europaeum“ narys, korespondentas.