Pradėkite kovoti su prietaisų senėjimu juos taisydami, o ne perdirbdami
Maždaug penki iš dešimties žmonių visame pasaulyje 2019 m. turėjo išmanųjį telefoną ir ne paslaptis, jog šis skaičius ir toliau sparčiai auga. Tuo tarpu tokį reiškinį lemia milžiniški prietaisų pardavimo mastai.
Iš esmės gana sudėtinga įvertinti, kokį poveikį išmanieji telefonai padarė žmonių elgesiui, tačiau jie neabejotinai yra skaitmeninės transformacijos dalis, pakeitusi komunikaciją, finansinio įsitraukimo apimtis ir žemės ūkio produktyvumą. Ir visgi, svarbu paminėti, jog išaugus išmaniųjų telefonų pardavimams, tokių įrenginių indėlis į atliekų srautus bei anglies dvideginio išmetimą pradeda siekti katastrofinį lygį[1].
Tiesa ta, kad išmanieji telefonai gali sustiprinti valstybių ekonomiką ir pagerinti gyvenimą nepakenkiant mūsų planetai, bet tik tokiu atveju, jeigu perkainosime jų gyvavimo ciklą bei reikšmę ir rečiau galvosime apie perdirbimą.
Kalbant apie atliekas ir anglies dvideginio išmetimo perspektyvas, telefonai gamybos etape išmeta 95% emisijos (elektromagnetinių bangų). Taigi, bendras jų gamybos anglies pėdsakas per vienerius metus yra išties didelis. Be kita ko, tokio tipo įrenginiai taipogi sudaro apie 10% pasaulinių elektroninių atliekų, o 2019 m. jų skaičius siekė netgi 50 mln. ir daugiau, dėl ko galiausiai galime „pasigirti“ ne tik nemenku taršos srautu, bet ir pavojų keliančiu potencialių žaliavų naikinimu.
Derėtų nepamiršti ir to, kad augant mobiliųjų telefonų pardavimams, tauriųjų metalų ir medžiagų, reikalingų jiems gaminti, palaipsniui ima stigti. Na, o mikroschemų trūkumas, kuris labiausiai paveikia automobilių pramonę, kenkia išmaniųjų telefonų gamintojams, besistengiantiems patenkinti paklausą.
Įdomu tai, jog, kai kurių tyrimų duomenimis, 6 svarbiausi mobiliųjų telefonų elementai galutinai baigsis per ateinantį šimtmetį. Ir šie elementai bus reikalingi daugeliui sistemų bei prietaisų, kurie yra būtini energijos tiekimui ir tam tikrų režimų pritaikymui.
Gamintojai yra suinteresuoti, kad pirktume daugiau
Nors išmaniųjų telefonų perdirbimas yra būtinas jų eksploatavimo laikotarpio pabaigoje, vis tik ilgiau nei įprastai naudojamas prietaisas padaro žymiai didesnę „paslaugą“ aplinkos taršos atžvilgiu, sumažindamas atliekų ir energijos srautus, kurie reikalingi intensyviems perdirbimo procesams. Būtent todėl pagrindinis tikslas turėtų būti šių įrenginių naudojimo trukmės prailginimas.
Tarp kitko, pavyzdžiui, JAV išmanieji telefonai keičiami apytiksliai kas trejus metus. Tuo tarpu apskaičiuota, kad prailginus jų naudojimo trukmę dar metais, būtų galima išvengti metinių anglies dvideginio emisijų, lygių visos Airijos šalies metiniam išmetamųjų teršalų kiekiui. (Darant prielaidą, jog išmaniųjų telefonų naudojimo trukmės padidinimos nuo trejų iki ketverių metų reikštų ketvirtadaliu mažesnį įrenginių skaičių, toks planas visokeriopai pasitarnautų).
Žinoma, prailginti prietaisų tarnavimo laiką nėra lengva užduotis: visų pirma, gamintojai, kaip žinia, pasitelkia standartinį senaties terminą, siekdami užtikrinti, kad prietaisai veiktų tik tam tikrą laiką, tokiu būdu išlaikant stabilias pardavimų apimtis; negana to, telefonai paprastai nėra suprojektuoti atsižvelgiant į remontą ar pakartotinį jų naudojimą[2]. Ir tai reiškia, kad itin sunku ar net neįmanoma pakeisti dalių, kurios ilgainiui nustoja veikti.
Iš principo blogai veikiantis akumuliatorius ar netikusi lizdo jungtis gali reikšti, jog laikas pasimatymui su šiukšlių dėže, net jei visi kiti išmaniojo prietaiso komponentai funkcionuoja nepriekaištingai.
Ir visgi, tik nedidelė dalis išmaniųjų telefonų gamintojų šiuo metu turi reikalingą infrastruktūrą atnaujinant įrenginius. Be kita ko, kartais remonto kaina, rodosi, siekia netoleruotiną lygį. Būtent dėl šių priežasčių vartotojai naudojasi tik ribotomis remonto arba atnaujinimo paslaugomis ir yra menkai informuoti, kiek šios paslaugos iš tikrųjų turėtų kainuoti.
Būtina sumažinti verslo telefonų poreikį
Galime pasidžiaugti, kad pokyčiai požiūrio į išteklius atžvilgiu, siekiant pašalinti atliekas ir išlaikyti visas medžiagas nuolatinėje apyvartoje, pamažu lenda į dienos šviesą, mat išmaniųjų telefonų gamintojai, populiarinantys taisomų bei atnaujinamų prietaisų alternatyvas, planuoja į telefonus įtraukti modulinį dizainą, kuris reiškia, jog netinkamai veikiančios dalys gali būti keičiamos ir atnaujinamos.
Elektronikos remonto paslaugos irgi tampa labiau prieinamos: atsiranda prekyvietės, jungiančios vartotojus prie patikimų paslaugų įmonių, o tai reiškia, jog pastarosios yra pasirengusios priimti tinkamesnius sprendimus dėl kokybės ir kainos. ES „teisė į remontą“, įtvirtinta pirmaujančiame ekonomikos plane, jau skatina pokyčius ir Europoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje 2021 m. buvo įvestas savarankiškai deklaruojamas taisomumo indeksas, kurio tikslas, informuoti vartotojus apie tai, kaip lengvai pataisomi įvairūs elektroniniai prietaisai[3].
Įvairios finansinės iniciatyvos kitose šalyse irgi neatsilieka: Švedijoje taikomos beveik 2500 eurų vertės mokesčių lengvatos prietaisų remontui, o panašios schemos egzistuoja dar ir Austrijoje. Todėl į rinką turėtų patekti vis daugiau paslaugų teikėjų, kurie užtikrintų didesnę konkurenciją ir sumažintų vyraujančias aukštas kainas. Beje, savarankiškas remontas taip pat turėtų tapti lengvesnis daugeliui tokio tipo prekių.
„Teisė į remontą“ dar turėtų būti taikoma programinės įrangos atnaujinimams, kurių dėka gamintojai negalės atsisakyti jos atnaujinti po tam tikro laiko. Tokie pakeitimai padarys nemenką įtaką telefonams, ankstesniu atveju laikytiems nenaudingais. Nors šie dažnai parduodami pagal 18–24 mėnesių sutartis, jie gali tapti lizingu, kai telefonas grąžinamas pasibaigus sutarties laikotarpiui. Ir tai leistų gamintojams susigrąžinti visas savo gaminiuose esančias žaliavas ir „išleisti“ jas kitam gyvenimui.
Kitos idėjos galėtų apimti sprendimus, vyraujančius profesinėje plotmėje, skatinančius darbuotojus naudoti tik vieną telefoną, efektyviai atskiriant išmaniojo telefono asmenines bei verslo funkcijas. Aišku, atsakomybė už tokių pokyčių valdymą visų pirma tenka gamintojams, tačiau tam reikia ir vyriausybės bei, be abejo, vartotojų paramos, iš pagrindų keičiant išmaniųjų telefonų vartojimo formą ir užtikrinant apyvartoje esančių medžiagų daugkartinį naudojimą.
