Tai tik – visas mano gyvenimas
Kviečiame paskaityti Addison Reeves mintis, kurios buvo publikuotos „OffGuardian“. Straipsnį į lietuvių kalbą išvertė 77.lt redakcija. Tekstą originalo kalba rasite „OffGuardian“ puslapyje.[1]
Tai tik dvi savaitės. Tai tik vieno metro atstumas. Tai tik dviejų metrų atstumas. Tik neikit į lauką. Tik nespauskit rankų. Tik padirbėkit iš namų. Uždarykim tik nebūtinas įmonės. Tik barus. Tik restoranus. Tik teatrus. Tik koncertus. Tik šokius. Tik sporto varžybas. Tik chorą. Atsisakyti tenka tik nebūtinų medicinos paslaugų. Tai tiesiog ne pirmo būtinumo daiktai. Uždaromos tik sporto salės. Tai tik trumpalaikis jūsų verslo uždarymas. Tik kurį laiką neuždirbsite pinigų. Tik kurį laiką negalėsite apmokėti savo sąskaitų.
Tai tik nedidelis nepatogumas. Tai tik viso labo draudimas važiuoti automobiliu. Tik kurį laiką negalėsite bendrauti su žmonėmis. Tik kurį laiką negalėsite keliauti. Tik kurį laiką negalėsite apsikabinti. Tai tik rizikinga misionieriaus poza. Tik kurį laiką nematysite savo šeimos ir draugų. Tai tik vienas paaukotas gimtadienis. Tik vienos kalėdos be šeimos. Tai tik antras paaukotas gimtadienis. Tai tik pusantrų metų be švenčių.
Tai laikina. Tai tik saugumo priemonės. Tai tik draudimas atsiskaityti grynaisiais pinigais. Tai tik kontaktų sekimas. Tik sveikatos patikrinimas. Tik temperatūros patikrinimas. Tai tik jūsų veido skenavimas. Tik nedidelis privatumo praradimas. Tai tik vienas semestras. Tai tik du semestrai. Tai tik vieneri jūsų vaiko gyvenimo metai. Tik dar vienas semestras. Tai tik vidurinės mokyklos baigimas.
Tai tik anūko gimimas, kurį jūs praleidote. Tai tik negalėjimas būti šalia mirštančių artimųjų. Tik negalėjimas dalyvauti laidotuvėse. Tai tik negalėjimas liūdėti kartu su savo artimaisiais. Tik negalėjimas dalyvauti religinėse apeigose. Tik negalėjimas užsiimti savo religija.
Tai tik cenzūruojama dezinformacija. Tai tik konservatyvios pažiūros, kurios cenzūruojamos. Tai tik tam tikras mokslas, kuris cenzūruojamas. Tai tik kitos nuomonės žmonės, kurie blokuojami internete. Tai tik Baltųjų rūmų cenzūruojama opozicija. Tai tik netinkama nuomonė, kuri cenzūruojama.
Tai tik ekonomika. Tai tik smulkus verslas. Tai tik neturtingi žmonės. Tai tik juodaodžiai. Tai tik finansinės kančios. Tai tik kelios mažos įmonės kurios ir taip turėjo žlugti. Tai tik kelios didelės įmonės.
Tai tik kelių kilometrų atstumas, kuriuo negalite nutolti nuo savo namų. Tai tik komendanto valanda. Tai tik leidimas. Tai tik dvi savaitės saviizoliacijos. Tai tik vieneri metai atskirto socialinio gyvenimo.
Tai tik viena vakcina. Tai tik papildoma dozė. Tai tik papildoma dozė kas šešis mėnesius. Tai tik papildomos dvi savaitės. Tai tik dar vienas lockdown'as. Tai tik vieną, gal du kartus per savaitę, kai turėsite įrodyti jog galite dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Tai tik neskiepyti bus atskirti nuo visuomenės. Tai tik bandymas.
Viskas labai paprasta, ar ne?Tiesiog padarykite tai.Tačiau kai sudedi visus „tik“, pasirodo tai visas mūsų gyvenimas.
Kompromisas – TIK tylėti ir nusileisti
Daugiau nei pusantrų metų iš mūsų buvo atimta galimybė gyventi pilnavertį gyvenimą, priimti prasmingus sprendimus, reikšti savo vertybes taip, kaip mums atrodo tinkama. Tai „tik“ nesugebėjimas išreikšti savo žmogiškumo ir visiškas savasties neigimas. Visos šios priemonės pasitarnavo kaip draudimas reikšti savo sudėtingą vidinę tikrovę. Savęs slopinimas, lyg smurtas prieš pačią žmogaus sielą.
Visi šie tariamai maži ir tariamai trumpalaikiai „tik“ verčia mus totalitarinėmis valstybėmis ir tam nesimato jokios pabaigos. Niujorke, Kalifornijoje, Australijoje ir t. t. žmonės leido valdžiai taip kontroliuoti kasdienį gyvenimą, kad turime prašyti jos leidimo į savo kūną, į teisę laisvai judėti, išpažinti savo religiją, patiems mokyti vaikus, protestuoti ir t.t.
Greitu metu J. Bidenas, J. Trudeau ir kiti pasaulio lyderiai ketina suvaržyti mūsų teisę reikšti savo nuomonę ir bendrauti internete, kad nebegalėtume kelti nepatogių klausimų, prieštarauti ar organizuotis prieš šiuos vyriausybės veiksmus. Tai demokratijos naikinimas.
Mane stebina, kad mano progresyvieji draugai – tie patys, kurie teigia palaikantys „socialinį teisingumą“ – sveikina fašistinę visuomenę, kurioje valdžia užgniaužia bet kokį pasipriešinimą, o žmonės negali priimti sprendimų dėl savo gyvenimo. Nepaklusiu, nes nenoriu gyventi visuomenėje, kuri kuriama dėl aklo paklusnumo valdžiai. Nenoriu prisidėti prie šios epochos žiaurumų.
Kokia prasmė gyventi, jei žmogus egzistuoja tik tam, kad paklustų elitui, bet kenktų sau pačiam? Ar apskritai galima gyventi, jei žmogus neturi galimybės valdyti savo gyvenimo? Pasidavimas tik patvirtina galios pripažinimą ir užtikrina, kad ateityje kontrolės bus tik dar daugiau. Galima sakyti: „Tai tik dar vienas kompromisas“, bet tai nebus tik dar vienas kompromisas. Tai bus tik dar vienas pjūvis lėtoje tūkstančio pjūvių mirtyje.
Ir ką gauname už kompromisą? Tik tolesnę narystę visuomenėje, kuri bus su tavimi tik tada, jeigu tu save sunaikinsi ir tapsi tik valdančiosios klasės troškimų atspindžiu. Jeigu visuomenėje negali būti savimi, ar verta laikytis tokios visuomenės? Manau, kad ne. Kad ir kaip mane gąsdina palikti savo komforto zonos stabilumą, pasilikti čia, reiškia toliau tylėti ir žlugdyti save dėl apgaulingo jausmo siekiant pripažinimo. Šiuo požiūriu tai nebeprimena jokios patogumo zonos, greičiau atvirkščiai.
Kiekvieną kartą, kai išsakydavau savo nuogąstavimus dėl būsimos visuomenės krypties, draugai sakydavo: „Taip nebus“. Kiekvieną kartą, kai taip nutikdavo, jie gūžčiojo pečiais ir primindavo, kad sutikimas irgi buvo pasirinkimas.
Šiuo metu, jei vyriausybė mane išvežtų į „darbo“ stovyklą (o tai nėra visiškai neįtikėtina ir jau yra taip buvę) už tai, kad esu pavojingas disidentas, esu tikras, kad mano draugai ir šeima ramiai stebėtų, kaip tai vyksta, ir sakytų, jog tai mano kaltė, kad nepaklusau. Jie nebesugeba pripažinti žmogiškumo abejojant valdžios sprendimais.
Nepaklusiu, nes nenoriu gyventi pasaulyje, kuriame mano tariami sąjungininkai mielai matytų, kaip vyriausybė mane persekioja. Aš nepaklusiu, nes politinis klimatas tapo cenzūrinis, autoritarinis ir apskritai toksiškas, mano pažiūros čia niekada nebus atstovaujamos jokiame politiniame procese.
Be šio atstovavimo mano vertybės ir įsitikinimai bus vėl ir vėl pažeistos politikos, kuri bet kokį nukrypimą nuo savo pozicijos laiko negaliojančiu. Taigi mano paklusnumas visiškai neužtikrins, kad ateityje su manimi bus elgiamasi geriau.
Tai kova prieš mane ir aš jai tariu „NE“
Aš nenusilenksiu, nes nesu komformistas.
Nepasiduosiu, nes nenoriu apdovanoti valdžios už manipuliacijas ir prievartą.
Nepasiduosiu, nes bet kurią akimirką galiu mirti ir nenoriu, kad mano paskutiniai prisiminimai būtų bailus paklusnumas tironijai ir iš to kylanti kančia bei neapykanta pačiam sau.
Aš nepaklusiu, nes tai ne pirmas valdžios kišimasis į mano kūną, protą ir dvasią, o jei mes pritarsime, tai tikrai nebus ir paskutinis. Viskas, ką pasieksiu paklusdamas, bus vyriausybės pretenzijų į mano kūną ir gyvybę patvirtinimas.
Nepasiduodu, nes tai karas, ir aš neatiduosiu pergalės priešui.
Nepaklusiu, nes už paklusnumą man vis tiek bus atlyginta tuo, kad visuomenė su manimi elgsis kaip su antrarūšiu piliečiu.
Aš nesutinku, nes esu sąžiningas priešininkas.
Nenusileisiu, nes vienintelis ribojimų poveikis bus valdžios galios padidėjimas.
Nepaklusiu, nes nenoriu būti paprastu ateities pasaulio vergu, vykdančiu kas man liepiama, turinčiu maldauti, kad galėčiau gauti būtiniausius gyvenimo reikmenis, į kuriuos ir taip turiu prigimtines teises.
Nepasiduosiu, nes jų religija nėra mano religija, o aš atsisakau garbinti netikrą stabą.
Nepasiduosiu, nes nenoriu išduoti savo protėvių ir pirmtakų, kurie kovojo už tai, kad būčiau laisvas.
Aš nepasiduosiu, nes laisvė yra svarbiau už patogumą ir lengvumą.
Nepasiduosiu, nes jei pasiduočiau, mane užplūstų pyktis ant visuomenės, apmaudas ant draugų ir šeimos, neapykanta sau, ir tai mane gyvą suvalgytų. Tapčiau rūstus ir uždaras, o aš to nenoriu.
Visa tai ir yra priežastys, kodėl nenoriu „tiesiog, TIK tai padaryti“.
