<h2>Kur duona, ten ir namai</h2>
<p>Daugelis esame girdėję ne vieną posakį ar patarlę apie duoną. „Ieškok kaip duonos ir rasi", „Verkia duona tinginio valgoma" ar „Ugnelė žegnojama, duonelė bučiuojama". Duona yra vienas iš mūsų krašto paveldo ir kultūros elementų, o istorijų apie tai, kaip mūsų senoliai vertino ir gerbė duoną, netrūksta. Juk krislelis juodos duonos saugojo nuo blogos akies, gelbėjo nuo nelaimių ar ligų. Duona buvo saugoma ir laikoma bene šventa: nuo seno ji neatsiejama ir nuo mūsų tikėjimo bei dvasingumo, net ant šv. Kūčių stalo užėmė pačią didingiausią vietą.</p>
<p>Dar senaisiais pagonybės laikais, vasario 5-ąją lietuviai garbino namų ugnies deivę ir globėją Gabiją, o kartu, ir kasdieninę duoną. Tuomet, valstiečių namuose būdavo kepami didžiuliai duonos kepalai, iš kurių vėliau išsaugomi gabalėliai visus metus turėjo saugoti nuo blogybių: ir nuo gaisro, ir nuo prasto derliaus ar gyvulių ligų. Žinoma, atėjusi krikščionybė pagonių tradicijas nutraukė. Gabijos garbinimas buvo nuslopintas, tačiau vasario 5-oji imta tapatinti su šv. Agotos vardinėmis, o duona pradėta šventinti bažnyčiose[1].</p>
<p>Tokia pašventinta duonelė buvo nešama į namus ir laikyta palubėje arba įkasama po namo pamatais, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Jeigu namuose ir kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duonos gabalėlį aplink trobesį ir mesdavo jį į ugnį, kad ši nurimtu. Motinos, leisdamos sūnus į karą, į drabužius įsiūdavo gabalėlį šventos duonos, kad šis saugotų vaiką nuo priešo kulkos[2].</p>
<p>Šiandien duonos galbūt taip ir negarbiname, tačiau vis tiek vertiname. Kai kurie, net ir dabar, vykdami į keliones į krepšį ar piniginę įsikiša gabalėlį šv. Agotos duonelės: kad nuo nelaimių, ligų, vagysčių saugotų. Tačiau, kas toji šv. Agota ir kaip gabalėlis duonos gali atbaidyti nuo mūsų blogybes? Pažvelkime į šios lietuviams svarbios tradicijos istoriją ir galbūt viską suprasime geriau.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/nadya-spetnitskaya-toyiqxf9-ys-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Šv. Agotos auka tapo įkvėpimu kitiems krikščionims</h2>
<p>II-III a. krikščionys buvo aktyviai persekiojami, įkalinami, kankinami, o vėliau – žiauriai nužudomi. Būtent tuo metu, turtingoje šeimoje Sicilijoje gimė ir gyveno Agota, kuri kartu su šeima priėmė krikščionišką tikėjimą, o vėliau, nusprendė pašvęsti gyvenimą tikėjimui ir gyventi nekaltybėje. Vis tik, ji patraukė Katanijos miesto prefekto dėmesį, kuris nepaliaujamai troško, kad mergina taptų jo žmona. Agotai atsisakius už jo tekėti, ji pradėta persekioti kaip ir kiti krikščionys, remiantis Decijaus įstatymais.</p>
<p>Sučiupta, Agota buvo atiduota į viešnamį, o vėliau, įmesta į kalėjimą, kur jai buvo nupjautos krūtys. Po ilgų kankinimų, 251-ųjų vasario 5-ąją ji buvo sudeginta ant laužo. Teigiama, kad tą dieną saloje įvyko didžiulis žemės drebėjimas: sugriuvo dalis Pretorijaus, o žmonės pateko po griuvėsiais. Tuomet vietiniai ir išsigando, nes suprato, kad tai Dievo bausmė. Tai tapo dar aiškiau, kai po metų, 252-ųjų vasario 5-ąją, miestui ėmė grasinti Etnos ugnikalnis[3].</p>
<p>Tuomet, krikščionys suskubo prie Agotos kapo, prie kurio gulėjo lauže nesudegęs velionės gobtuvas. Žmonės paėmė jį ir nunešė prie besiveržiančios lavos, kuri beveik iškart sustojo veržtis. Pripažinus krikščionybę, Agota paskelbta šventąją. Ji yra Katanijos, Sicilijos ir Maltos globėja. Vasario 5 ąją minima Agotos liturginė šventė katalikų ir stačiatikių bažnyčiose[4].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/wesual-click-rswz-p9fbq4-unsplash-2.jpg" alt="" /></p>
<h2>Juoda duona: ir ant šv. Kūčių stalo, ir nuo gyvatės įkandimo </h2>
<p>Kai Šv. Agotos vardu paskirtą dieną duona pradėta šventinti, prigijo tikėjimas, kad ši apsaugo nuo nelaimių ir įvairių blogybių, o kaimo gyventojai duonos gabalėlius naudodavo ir gydant ligas. Pavyzdžiui, duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai: nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsidedama Šv. Agotos duonelės, kuri neva turėtų apsaugoti nuo gyvačių įgėlimo ar vilko žvilgsnio. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos[5]. </p>
<p>Žinoma, duona prisiminta ir garbinta ne tik per šv. Agotos dieną. Visus metus buvo ir yra manoma, kad duoną reikia saugoti, jos negalime numesti ant žemės ar tiesiog išmesti nesuvalgius. Per šv. Kalėdas, duonos vaidmuo taip pat yra didžiulis: būtent ji būdavo laikoma pagrindiniu šv. Kūčių stalo simboliu ir dedama į patį stalo centrą. Buvo manoma, kad duona yra pagrindinis namų simbolis, suvienijantis šeimą, lemiantis sėkmingus, darnius ateinančius metus. Dėl to, pradėdamas Kūčių vakarienę namų šeimininkas padalydavo visiems šeimos nariams po ruginės duonos kepaliuko riekelę, taip sustiprindamas tarpusavio ryšį, pabrėždamas dalijimosi, darnos svarbą, atleisdamas šeimos nariams visų metų nuodėmes. Išsidalinę duoną, namiškiai pabarstydavo ją druska, suvalgydavo ir tik paskui ragaudavo kitų Kūčių patiekalų[6].</p>
<p>Iš tiesų, duonos svarba mums yra užfiksuota ne vienoje istorijoje, ne viename literatūros kūrinyje ar dainoje. Štai, net ir Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, kurioje nupiešiamas Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimas, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę – duoną[7].</p>
<p>Duona tikriausiai yra vienas iš seniausių patiekalų, kuriuos valgė mūsų protėviai. Kažkada, be duonos buvo sudėtinga net išgyventi, vėliau – ji tapo tikėjimo ir lietuviško darbštumo simboliu. Dabar, kartais galime pasakyti, kad sausą duoną valgome tik didžiausio badmečio laikotarpiu, tačiau kad ir kaip bebūtų, nei duonos, nei šv. Agotos svarba bėgant metams nedingsta.</p>
<p>Vasario 5-ąją į bažnyčią plūsta tikintieji, o duona ir toliau yra neatsiejama lietuvio mitybos ir kultūrinio identiteto dalis. Juk ne be reikalo priskaičiuojama, kad paprastai, lietuvis per metus suvartoja daugiau nei 59–60 kg duonos, neskaičiuojant skystąja duona vadinamo alaus[8].</p>
