<h2>Vienybės atspindys – lengvatos stojant į LMTA</h2>
<p>Pasaulis yra platus ir kontrastingas: jame daug disproporcijos ir harmonijos; apstu ryžto ir nusivylimo taip pat – net per metrą užuodžiu diskriminacijos kvapą, kuris kartais vis tik pakvimpa toliaregiškai. Dar labiau mane užveda ryškios spalvos, kurios retsykiais apakina, apgauna ir skatina nubusti – nepasididžiuoti – įgauti drąsos būti savimi.</p>
<p>Kasdienybėje (nebūtinai akis į akį) mes sutinkame išties nemažai LGBT žmonių, ir tai verčia pažvelgti truputį toliau – už ribos, esančios tarp nuostatų (ypač išankstinių) į pagalbos, pritarimo ar tolerancijos prašančiuosius. Kita vertus, jei žmogus stengiasi iškomunikuoti savo ribas, galbūt tai reiškia, jog jis nori išlaikyti mus savo gyvenime.</p>
<p>Ne paslaptis, kad viena mokymosi įstaiga Lietuvoje, stengdamasi ne išskirti, bet inicijuoti viešą pritarimą seksualinių mažumų atžvilgiu pademonstravo geranoriškumu grįstą iniciatyvą: LMTA stipendijos apraše buvo nurodyta, kad pirmenybė jos gavimui yra teikiama LGBT bendruomenės narėms bei našlaitėms, negalią turinčioms, vienišoms mamoms, imigrantėms, pabėgėlėms ir tautinės mažumos atstovėms. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių stipendiją suskubta atšaukti[1]. Ir visgi, turbūt daugelis pritartų, jog lengvatos stojant į akademijas yra išties didelis žingsnis visuotinio gerbūvio link.</p>
<p>Tiesa ta, kad žmogus savo orumo gynimui kone visais atvejais kreipiasi į ekspansyvaus seksualumo ir tamsių homofobijos šmėklų kambarį (save ir visuomenę), kuriame galima rasti tai, kas laikoma ankstyvąja savęs identifikavimo paklaida. Ir nors šis pokalbis gali būti sudėtingas, tam tikrame gyvenimo etape to neišvengsime.</p>
<p>Taip, aš iš tiesų priešinuosi visoms etiketėms, kurias pasitelkus mes apribojame galimas žmogaus meilės išraiškas. Ir, mano manymu, ši susitikimo su savimi vieta nėra susijusi su homoseksualumu – čia kalbama apie tai, kas atsitiks mums, jei bijosime ką nors mylėti. Aišku, nesu tikra, kad tai yra svarbiausia plotmė žemėje, bet ji yra nepakeičiama. Kita vertus, juk peržengti etikečių spąstai išlaisvina.</p>
<p>Be kita ko, baimės, kurias patiria homoseksualai nebūtų tokios didelės, jei pati visuomenė neturėtų tiek daug „baubų“, kurių nenori pripažinti. Tuo tarpu seksualinio pasirinkimo atradimas nebūtinai turi būti trauma: šis žodis skamba klastingai tik todėl, kad iš esmės turime traumuotą visuomenę, kuri neretai naudoja tironiškus režimus, izoliaciją kaip kontrolės ginklą bei propagandinę homofobijos priespaudą kaip priemonę valdyti. Pasekmė – vienybės griovimas pasitelkiant savavališką svertą.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/erik-mclean-pffa3xlhfbq-unsplash-1.jpg" alt="LGBT ir teatro takoskyra" /></p>
<h2>Suasmenintų etikečių atsikratymas reikalauja drąsos ir menininkams</h2>
<p>Prisipažinsiu: kartais man atrodo, kad gėjai žiūri į heteroseksualus ir mato, koks pasipūtėliškas yra pastarųjų susvetimėjimas jų atžvilgiu. Ir čia kalba eina apie tai, kas nutiktų atidarius mūsų tapatybės kalėjimo groteles, kuomet laužtuvais taptų atsakomybė, neturinti nieko bendro su etiketėmis. Aišku, pasaulis kone visoms žmonių grupėms bei kiek neįprastoms jų išraiškoms gali pritaikyti specifinį žodžių rinkinį, tačiau tai yra tik pasaulio (ne individo pasirinkimų) problema.</p>
<p>Mes meilę įvardijame kaip dėmesio kokybę, kurią skiriame veiksmams kaip žmonės, kuriamiems dalykams kaip menininkai ar atsakomybei kaip visuomenė. Tuo tarpu stulbinantis emocinis labilumas, apakintas minčių, chaotiškų jausmų ir prieštaringų norų šviesos esti širdies srityje, kurią iš baimės dažnai gniaužiame.</p>
<p>Taip, noras gyventi taip, kaip norime, gali panašėti į neaiškų troškimą, aštrų potraukį ar netgi maniją, tačiau tai jokiu būdu negali tapti įžeidimo terminu, dreifuojančiu per tinkamumo, atmetimo šydus. Kitaip tariant, socialiniai lūkesčiai ir su tuo susijęs griežtas vertinimas palaužia meilės antenas, tiriančias dar nepažintą paviršių, tokiu būdu užkertant kelią progreso takeliui – prieglobsčiui, viršijančiam kūrybinį potencialą, kuriam būtinas ypatingas įžūlumas, unikalumas ir griaunamumo jėga.</p>
<p>Neretai kūrėjai – ar jie būtų aktoriai, ar meno žmonės bei mokslininkai – pasitenkina pasiekę tokį lygį, kuomet individualus meistriškumas atsiduria plynaukštėje – nei aukščiau, nei žemiau – karjerą įvilkę į neutralios spalvos apvalkalą. Tačiau tiesa ta, jog norint įsitvirtinti naujoje kryptyje reikia iš naujo apibrėžti mumyse esančią ypatingą energiją, besipriešinančią suteiktoms etiketėms. Taigi, kaip jau minėta anksčiau, reikia drąsos – juk gyvenimas negali vykti vakuume.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/nathan-dumlao-edulzpoksue-unsplash-1.jpg" alt="Meilės suvokimas" /></p>
<h2>Daugelis žmonių nežino kaip įvardinti skirtingas meilės rūšis</h2>
<p>Žmonės, ko gero, yra linkę manyti, kad po kelių dešimtmečių gyvensime visuomenėje, kurioje kategorijos „rasė, lytis, tautybė, seksualumas, politinė priklausomybė“ ir pan. nebeegzistuos, priimant kitų žmonių patirtį nepaviršutinišku lygmeniu. Tačiau, kaip matome dabar, mes vis dar esame pasaulyje, kuris bene kiekviename žingsnyje traktuoja žmones remdamasis savavališku patyrimu. Tuo tarpu aš manau, kad derėtų suvokti, jog pastarasis turėtų vystytis neatimant iš mūsų tarpasmeninės vaizduotės.</p>
<p>Be kita ko, įdomu, ar homoseksualų pora turėtų laikyti save katalikais, nors jie buvo pašalinti iš bažnyčios? Ar moteris, kuri yra ištekėjusi už vyro, bet bučiavo mergaitę, kai jai buvo 11 metų, laikoma biseksuale? Ar visi tie istoriniai herojai iš mano mylimiausios knygos, turėję nesantuokinių santykių, yra priskiriami blogų žmonių grupei? Taigi, būtent orientavimasis į išorės pastebėjimus, o ne į asmeninės patirties tiesą ir kelia didžiausius iššūkius, su kuriais susidoroti darosi itin keblu.</p>
<p>Yra išties nemažai garsių žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kurie skelbia savo požiūrį bei seksualinius pasirinkimus. Pavyzdžiui, talentingas aktorius Dominykas Vaitiekūnas kadaise viešai prisipažino nesąs heteroseksualus, palikdamas vietos interpretacijai ir pridurdamas, jog jau laikas išsinerti iš nepatogių „žieminių rūbų“ lavašo[2].</p>
<p>Dargi nereikėtų pamiršti ir amerikiečių dainininkės Demi Lovato, kuri neseniai prasitarė, kad nėra nieko labiau išlaisvinančio, kaip būti neprisirišusiam prie vaidmens, kurį visuomenė nori, kad atliktume, sakydama, jog ji atstovauja nebinarinei lyčiai (tapatybei, egzistuojančiai tarp, virš ir už griežtos binarinės sistemos)[3]. Bet kokiu atveju, šie pavyzdžiai rodo, jog žmogaus pasirinkimai nieko bendro su jų pačių verte neturi – sąlyginės asmens transformacijos nėra žmogiškumo vertinimo matas.</p>
<p>Taip, mes galime pasirinkti asmenis, kuriais žavimės ir į kurių patarimus įsiklausome. Tačiau tiesa ta, kad žmonės, kurie galiausiai kasdien budi ligoninėje prie ligonio lovos, dažniausiai būna absoliučiai visi gyvenimo partneriai bei pakeleiviai – kategorijoms vietos nebelieka.</p>
