Tyrimai rodo, kad priežasčių būti laimingu su 70-tais metais atsiranda daugiau
Atrodo, kad sulaukus pensijos gyvenimas tik prastėja, nes sveikatos likę nedaug, daug yra tik laiko, bet noro kažko imtis – mažai. Tačiau taip yra ne visiems. Štai keletas gerų naujienų vyresniems nei 70 metų senjorams. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad vidutiniame amžiuje laimė sumažėja, bet vėl padidėja sulaukus 70 ir 80 metų, nes žmonės turi daugiau laisvo laiko ir mažiau streso[1].
Tyrimas rodo, kad laimę didina tai, kad daugiau dėmesio skiriama gyvenimo kokybei, o ne metų skaičiui. Kadangi amerikiečiai yra sveikesni nei bet kada anksčiau, jie keičia senatvės supratimą. Pavyzdžiui, amerikiečiai į pensiją išeina sulaukę vidutiniškai 60-ies metų, tačiau daugelis jų išlieka energingi iki 80-ies. O 70-ieji metai gali būti vieni iš geriausių.
AARP ( The American Association of Retired Persons) Antrosios gyvenimo pusės tyrimas atskleidė, kad:
- 34 proc. 80-mečių ir 27 proc. 70-mečių suaugusiųjų teigia esantys labai laimingi, palyginti su 18 proc. 50-mečių;
- 51 % suaugusiųjų, sulaukusių 70-ies, sako, kad optimistiškai vertina savo ateitį, palyginti su 44 % suaugusiųjų, sulaukusių 60-ies.
2022 pradžioje atliktoje 15 minučių trukmės apklausoje dalyvavo 2 580 JAV suaugusiųjų nuo 18 metų ir vyresnių. Nustatyta, kad nors brandūs suaugusieji pripažįsta su senėjimu susijusius iššūkius, bėgant metams jie dėl jų nerimauja mažiau. Palyginimui, vidutinis amžius, regis, yra tas metas, kai gyvenimo našta įgauna didžiausią reikšmę[2].
Mažiau streso susijusio su darbu – daugiau laimės
Kaip sakoma, kol esame jauni, turime laiko, sveikatos, bet trūksta pinigų. Vėliau turime pinigų ir sveikatos, bet trūksta laiko. O sulaukus garbaus amžiaus, nebeturime tiek geros sveikatos, bet trykštame noru kažko imtis ir turime viskam laiko. Kartais ir pinigų būna daugiau nei jaunystėje, net kai daug dirbome. Kartais senatvė yra labi liūdna. Tai atvejais, kai nebelieka nei sveikatos, nei pinigų, o turime tik laiko, kurį leidžiame laukdami mirties.
Tačiau JAV tyrėjų apklausa atskleidė, kad su amžiumi mažėja streso, nerimo ir baimės. Net mirties baimė mažėja, nes vyresnio amžiaus suaugusieji kuria planus, kaip palengvinti savo artimųjų naštą ir susitaikyti su paskutiniaisiais gyvenimo metais.
Draugai, šeima ir bendruomenė yra kertiniai laimės akmenys. AARP Antrosios gyvenimo pusės tyrimo duomenimis[3], senstant, ypač pensijoje, santykiai tampa svarbiausiu bruožu ir tikslo bei džiaugsmo šaltiniu. Nebelieka tiek rūpesčio dėl vaikų ir išlaikytinių, nes senoliai yra labiau nepriklausomi.
Vyresnio amžiaus suaugusieji teigė, kad jie nesirūpina ir tuo, kiek ilgai gyvens, bet labiau rūpinasi savo gyvenimo kokybe ir tuo, kaip leidžia kiekvieną dieną. Sulaukus garbaus amžiaus ima rūpėti, kaip kokybiškai praleidi dienas ir norisi viską išspausti iš likusių dienų, nes rytojus niekam nepažadėtas.
Pensijoje daugiau laimės kelia rūpinimasis savimi
Pasirodo, kad bėgant dešimtmečiams žmonės daugiausia dėmesio skiria rūpinimuisi savimi. Rūpinimasis santykiais, lankymasis sveikatingumo ir patikros įstaigose, vitaminų vartojimo kontrolė, šviežių produktų vartojimas ir fizinis aktyvumas – visa tai padeda užtikrinti kokybiškus ateinančius metus.
Pagrindinis netikėtumas yra tas, kad vyresnio amžiaus žmonės išliko atkakliai optimistiški net ir po pandemijos, COVID-19 krizės pasaulyje. Seneliai šiomis dienomis pilni optimizmo ir noro gyventi, džiaugtis kiekviena diena. O šiam atgijusiam norui gyventi ir būti laimingais, atrodo, reikia nedaug.
Jiems nerūpi, kaip padaryti įspūdį kitiems ar siekti patvirtinimo. Jiems nerūpi daryti klaidas ar gėdinti save. Jie nesijaudina dėl to, ką žmonės gali pasakyti už jų nugaros. Jie nesistengia būti tobuli.
Viskas dėl to, kad jie išsiaiškino paprastą tiesą – niekas apie tave negalvoja. Socialinė žiniasklaida priverstų mus manyti priešingai, bet ši žmonių karta neturi tokios priklausomybės nuo socialinių tinklų ir įtakos iš kitų žmoniu internete. Akimirksniu gaunamas grįžtamasis ryšys, kai ką nors paskelbiame, verčia mus manyti, kad visas pasaulis galvoja apie mus, apie tai, ką ir kaip darome[4].
Nenuostabu, kad nerimo sutrikimai yra labiausiai paplitusi psichikos liga JAV, kuria serga apie 40 milijonų žmonių – 1 iš 5 suaugusiųjų. Evoliucinės psichologijos požiūriu, statuso stebėjimas yra adaptyvus elgesys. Anksčiau statusas buvo susijęs su išgyvenimu ir galimybe gauti išteklių.
Dabar mums nebereikia tokio prisitaikymo, kad išgyventume, tačiau įprotis rūpintis statusu yra kaip niekad stiprus. Mes patys sau sukeliame daug nerimo, nes mintyse susikuriame pasaulio versiją, kurioje visi mus stebi.
Labiau nerimaujame dėl kitų nuomonės nei dėl savo. Kad galėtume gyventi visavertį gyvenimą, turime atsikratyti šios iliuzijos.
