Mėgo gaminti nuo vaikystės
Kai artėja gimtadienis ar didžiosios metų šventės, Londone, Jungtinėje Karalystėje gyvenanti kaunietė Monika Galnaitė draugų prašo dovanoti ne papuošalų ar kvepalų, o konditerijos įrankių. Tortų, pyragaičių ir kitų desertų gamyba yra moters didžiausia aistra. Mažytėje kepyklėlėje „Monica‘s Gourmet“, kurią įkūrė prieš trejetą metų, ji kepa skanėstus, dėl kurių klientai atvyksta net iš kito miesto galo.
Jungtinėje Karalystėje Monika gyvena jau beveik dešimtį metų. Pirmą kartą šalyje apsilankė atostogų metu kartu su savo vyru, ir taip patiko, kad netrukus nusprendė kraustytis čia visam laikui.
Londone šeima susilaukė dviejų sūnų: Dominyko ir Jokūbo, kuriems dabar – aštuoneri ir penkeri metai. Lietuvoje Monika dirbo manikiūrininke, o atvykusi į Jungtinę Karalystę įsidarbino administratore lietuviams priklausančiame grožio salone. „Jei tuomet kas nors būtų pasakęs, jog ateityje turėsiu savo verslą, o dar tas verslas bus desertų gamyba, nebūčiau nieku gyvu patikėjusi“, – sakė M. Galnaitė.
Moteriai nuo vaikystės patiko sukiotis virtuvėje, o aplinkiniai gyrė kaip skaniai ji gamina. „Tačiau kepinių nemėgau ir nemokėjau, nepavykdavo iškepti netgi paprasčiausio obuolių pyrago“, – prisipažino ji.
Vėl pabandyti kepti ją privertė atsitiktinumas – kai artėjo pirmasis antrojo sūnaus gimtadienis, Monikai nepavyko užsisakyti torto – viena kepėja tuo metu atostogavo, kita turėjo labai daug užsakymų, trečia neapsiėmė, nes norimi papuošimai pasirodė per sudėtingi (gimtadienio tema buvo zoologijos sodas). „Daugiau niekam skambinti nebenorėjau, apsisprendžiau, kad tortą kepsiu pati“, – pasakojo pašnekovė.
Ir receptą, ir idėjų kaip papuošti Monika susirado internete, taip pat parduotuvėje įsigijo nebrangių formų tortui ir dekoravimo reikmenų. Pirmasis tortas puikiai pavyko (jis buvo trijų aukštų, kurių kiekvienas – skirtingo skonio), ir jau kitą savaitę vienas iš svečių paprašė torto savo dvynukų gimtadieniui. Netrukus užsakymų ėmė rastis vis daugiau – moteris kepė tortus bei kitus saldumynus gimtadieniams, vestuvėms, krikštynoms, šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams, įmonių šventėms. „Tuo metu sėdėjau su vaikais namuose, tad tai buvo ir malonus užsiėmimas, prasiblaškymas, ir būdas šiek tiek užsidirbti“, – teigė ji.
Kolegijos vadovybė perkėlė iškart į trečią kursą
Maždaug po metų Monika savo virtuvėje ėmė nebetilpti, tad su namo, kurį nuomojasi, šeimininku susitarė, jog kieme už savo lėšas pasistatys nedidelį namuką, kuriame įsirengs kepyklėlę. Taip gimė „Monica‘s Gourmet“. Kol kas moteris priima tik išankstinius užsakymus, tačiau ateityje svajoja turėti ir kavinę.
Lietuvė taip pat apsisprendė, kad nenori būti eilinė savamokslė kepėja – nori mokytis. Pirmiausiai pradėjo gilinti žinias Lietuvoje veikiančioje kulinarijos studijoje „Baker Street“ – kas kelis mėnesius skraidė į jos rengiamus kursus. O užpernai įstojo į Londono Pietryčių koledžą studijuoti konditerijos ir saldumynų programos. Nors iš pradžių moteris buvo priimta į pirmą kursą, pamačiusi jos darbus koledžo vadovybė talentingą studentę perkėlė iškart į trečią – nusprendė, kad pirmuosiuose jai tiesiog nebus ką veikti, tad koledžo diplomą Monika gavo ne po trejų metų, kaip yra įprasta, o vos po metų studijų. Dabar M. Galnaitė norėtų mokslus tęsti aukštojoje mokykloje – Londono Saut Banko universitete yra nusižiūrėjusi kepimo mokslo ir technologijos studijų programą.
„Esu nenuorama, pripratusi prie įtempto ritmo, ramybė man nepatinka“, – juokėsi moteris. Beje, kai kūrė savo kepyklą ir pradėjo mokslus, skyrėsi su vyru. Skyrybos buvo sudėtingos, tačiau kaip pati sako, būtent konditerija leido atsitraukti nuo rūpesčių ir buvusius santykius greičiau pamiršti.
Kai pradėjo domėtis konditerija, kai kurių ingredientų Monika nė nebuvo girdėjusi. „Tačiau dabar žinau tikrai daug ir man nebėra sudėtingų dalykų“, – džiaugėsi ji. Tiesa, nedidelių klaidų net ir dabar pasitaiko, pavyzdžiui, neseniai į kremą pamiršo įdėti želatinos, ir tortą teko daryti iš naujo.
Tradiciniai angliški desertai – prasčiokiški
Labiausiai Monikai prie širdies – prancūziška konditerija: putėsių tortai ir pyragaičiai, eklerai, profiteroliai, makaronsai, kanelės. Kol kas negamina tik kruasanų, tačiau ateityje planuoja turėti ir jų. „Būtent Prancūzijoje buvo ištobulintas konditerijos menas, prancūzai apskritai visai kitaip suvokia maistą nei, pavyzdžiui, anglai ar lietuviai“, – sakė moteris.
Jai taip pat patinka kurti šokolado gaminius: saldainius, triufelius, šokolado plyteles, tačiau juos gaminti užtrunka ilgiausiai – sudėtingesniam gaminiui gali prireikti daugiau nei dviejų parų. „Dirbti su šokoladu yra gana sunku – juodą, pienišką ir baltą šokoladą reikia tirpinti skirtingoje temperatūroje ir yra galybė kitų taisyklių, kurių reikia laikytis norint, kad gaminys būtų blizgus, traškus, maloniai tirptų burnoje“, – saldumynų gaminimo subtilybes atskleidė žinovė. Dabar ji norėtų daugiau paeksperimentuoti gaminant veganiškus desertus – užklausų dėl jų gauna vis dažniau.
Tradicinius angliškus kepinius M. Galnaitė įvertino kaip gana prasčiokiškus. Kolegijoje jai teko nemažai jų kepti. „Batonas, perteptas sviestiniu kremu – ar tai iš viso galima vadinti desertu?“ – gūžčiojo pečiais ji. Tiesa, Londone gausu kavinių, tiekiančių puikius saldumynus, tačiau jie nėra angliški.
Neblogų desertų jai teko ragauti ir lankantis Lietuvoje – į keletą kavinių Kaune bei Vilniuje ji užsuka kaskart, kai sugrįžta į tėvynę. „Ragauti desertus kavinėse bei restoranuose man yra kaip liga. Negaliu ramiai praeiti pro šalį“, – juokėsi ji. Jei gaminiai patinka – pagiria konditerius, rekomenduoja aplankytą vietą kitiems, tačiau į klaidas taip pat atkreipia dėmesį. „Pastebiu mažiausią detalę, ar skoniai nedera, ar sluoksniai sutepti nelygiai, tačiau dažniausiai susiduriu su tuo, kad patiekiamas apdžiūvęs, nešviežias gaminys. Desertų galiojimo laikas yra labai trumpas, patys skaniausi jie – ką tik pagaminti“, – dėstė moteris.
Pandemija sujaukė verslo planus
Monikos gaminami saldumynai – taip pat lepūs. Didelė jų dalis turi būti laikoma šaldytuve iki pat patiekimo ant stalo, o kad neprarastų formos, transportuoti juos tenka itin atsargiai. „Kartais, kai užsakymas gabenamas į šventės vietą, ypač, jei didesnis, lydžiu jį, nes noriu įsitikinti, kad tikslą pasieks saugiai. Įspėju vairuotoją, kad gink dieve, nedarytų jokių staigių posūkių“, – šypsojosi ji.
Kaip kepyklėlė gyvuoja paskelbus Covid-19 pandemiją? „Galvojau, kad bus labai blogai, visgi užsakymų yra visai nemažai, žinoma, nebėra jokių didelių užsakymų – renginiai uždrausti, šventes žmonės sutinka savo šeimos ir artimiausių draugų rate“, – paaiškino M. Galnaitė. Labiausiai ją nuliūdino tai, kad prieš pat pandemiją buvo sutarusi tiekti desertus keliems garsiems restoranams, tačiau to taip ir nepavyko padaryti – restoranų veikla jau ilgą laiką uždrausta, leidžiama prekiauti tik maistu išsinešti, tad kai kurie aukštos klasės restoranai iš viso neveikia. „Labai labai laukiu, kada galėsime vėl normaliai dirbti“, – sakė ji.
