<h2>Civilizacija apima tikėjimą žmogaus pažanga</h2>
<p>Sakyčiau, jog šiandien kone visa mūsų žemė tapo tik dar vienu krantu, iš kurio žvelgiame į tamsų kosmoso vandenyną, nežinodami, ką rasime, kai išplauksime. Kita vertus, greičiausiai vis dar geriausias turimas receptas, kaip išgelbėti pasaulį, tai mėginti atlaikyti žiaurią atakų audrą, ilgainiui pažadinusią šiuolaikinę ekologinę sąžinę.</p>
<p>Pasauliui darantis vis nestabilesniu, žmonija verčiasi per galvą, mėgindama bet kokiomis priemonėmis pasikaustyti savo galios tikrumu, kol galiausiai pastaroji tampa meilužiu, mylimąjį paverčiančiu nerimastingu povaikiu: prisirišusiu ir nežinančiu, kaipgi atrodo meilė.</p>
<blockquote>
<p>Vis tik net ir po šiuo baimės kostiumu išlikome tokie, kokie esame: aistringi primatai, trokštantys tiesos ir grožio, tik kiek labiau pasimetę.</p>
</blockquote>
<p>Ir štai, kadaise išaušo diena, kuomet mūsų (žmonių) rūšis sugalvojo, kokiu būdu pabėgti nuo gravitacijos, pasiunčiant vieną įspūdingiausių meno kūrinių į orbitą. Tai, be abejo, buvo gana trumpa akimirka – pirmą kartą per keturis su puse milijardo metų planetos danguje atsirado naujo tipo objektas, dėl ko dabar gi galime sakyti, jog užaugome planetoje, lenktyniaujančioje kosmose.</p>
<p>Taigi, iš visų laukinių istorijų, kurias tada „prarijau“ – apie draugystę su laukiniu meškėnu arba apie apyrankę, įkritusią į spurgų gaminimo mašiną ir patekusią į gaminį – pasiekti mėnulį atrodė labiausiai neįtikėtina.</p>
<p>Šiaip ar taip, mes visi, ko gero, to norėtume – į tai rodė visa žmonijos istorija. Tačiau gali būti, jog kosmosas tiesiog yra (ir buvo) ta vieta, kur mes sprendžiame visas problemas, kurių, deja, mums taip ir nepavyko išspręsti čia, šios planetos paviršiuje. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/greg-rosenke-3ulmrqz5apa-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Žmonija naujus pasaulius tyrinės amžinai</h2>
<p>Akivaizdu, kad žmonės užvaldė Žemę ir pavergė kiekvieną jos centimetrą, dargi nueidami ir ten, kur niekas anksčiau nebuvo.</p>
<p>Be to, nemaža dalis pasauliečių greičiausiai pritartų idėjai, gana plačiai paplitusiai tarp mano aplinkos, jog mes, žmonės, esame vienintelis žaidimas „mieste“, ir neverta pernelyg nutrūktgalviškai orientuotis į kitas dimensijas. Aišku, nederėtų niekinti visų istorijų, kuriose mokslas yra aukščiau psichologijos, o faktai – aukščiau jausmų, bet ir toliau linkčioti žmonėms, su kuriais anuomet buvome (tik) smagi kompanija, nėra būtina.</p>
<p>Tiesa, toje epochoje net dauguma astronomų neturėjo pagrindo manyti, kad gyvens tol, kol bus atrasta nauja planeta – tai labiau panašėjo į poetišką spėliojimą apie gyvybę už Žemės ribų, kuri skambėjo it profesionali savižudybė.</p>
<p>Kitaip tariant, vienu metu pasirodė – kartais taip įvyksta ir dabar – kad visi pamiršo, jog gyventi stebint dabartinę tikrovę yra ne mokslinės fantastikos dalykas, o mūsų žmonijos šerdis.</p>
<blockquote>
<p>Tuo tarpu kai nutiko tai, kas neįsivaizduojama, ir NASA Keplerio misija, vadovaujama Natalie Batalha, atrado Kepler-10b – pirmąją potencialiai gyvenamą planetą už mūsų Saulės sistemos ribų – pakankamai tiksliai buvo užfiksuotas orientyras, jog būtų galima daryti išvadą apie mažyčių nematomų planetų, praeinančių priešais nykstančias žvaigždes, tranzitus: tai buvo tarsi musės, einančios per gatvės šviesą tolimame mieste, aptikimas[1]. </p>
</blockquote>
<p>Taigi, mes tai padarėme – mes, žemiečiai.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/raphael-wild-hosegcuie5u-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Vienintelis tikras turtas yra gerbti Žemės išteklius – dirvožemį, vandenį, miškus bei mineralus</h2>
<p>Svarstant apie tai, kaip prasidėjo gyvybė, procesą galima įvardinti maždaug taip: vieną dieną prieš du milijardus metų, užuot vienam mikrobui suvalgius kitą, šie paėmė vienas kitą į savo membraną ir kartu pradėjo „verslą“.</p>
<p>Nepaisant to, galime kalbėti ne tik apie gyvybės egzistavimą, bet ir apie laukinius bei pačius nuostabiausius organizmų tipus, galinčius egzistuoti užšalusiuose tolimų mėnulių ežeruose arba dreifuojančiose planetų mantijose, kurias pažadino kosminių teleskopų epocha, prisidėdama prie anksčiau nesuvoktų visatos ribų aptikimo.</p>
<p>Vis tik daliai žmonių stingant perkamosios galios, graužia tas pats įtarimas, su kuriuo daugelis iš mūsų susiduria tamsiausiomis dienomis: kad žmonija, galima sakyti, visam laikui „sugadino“ gyvybę Žemėje; jog kažkas negerai su Homosapiens; ir kad mes kentėjome nuo įgimto defekto – nepagydomo sadistinio impulso dominuoti, pasmerkusio mus žlugti kartu su kitais Žemės eksperimentais.</p>
<blockquote>
<p>Kita vertus, beprotybės pasauliečių genuose, ko gero, nebuvo – mes, žmonės, tiesiog nuklydome nuo vėžių, kultūrai prarandant išorinės reikšmės šaltinį.</p>
</blockquote>
<p>Negana to, mes buvome taip kolonizuoti tam tikro tikėjimo pančių, kad ilgainiui visa prasmė atiteko ekonomikai bei privačiam vartojimui, galų gale pamirštant faktą, jog, kaip teigė Gayloro Nelsono savo puikioje frazėje, „ekonomika yra visiškai priklausoma aplinkai, o ne atvirkščiai“[2].</p>
<blockquote>
<p>Kitaip tariant, mūsų noras išardyti tinkamiausią vietą gyvybei kyla dėl to, kad Žemės planetą matome kaip keičiamų prekių rinkinį, sumažintą iki jų naudojimo vertės.</p>
</blockquote>
<p>Kažkokiu būdu per šimtmetį nuo tada, kai Ernstas Haeckelis sugalvojo žodį ekologija, norėdamas įvardyti santykį tarp organizmų gyvybės, kažkas nejučia nusprendė išnaudoti visas planetos ekosistemas saviems tikslams, manydamas, jog gyvena visiškai už „ekologijos ribų“[3].</p>
<p>Visgi esminė palaimingo (arba bent jau harmoningesnio) gyvenimo taisyklė ta, kad jei žmogaus spinduliuotų šviečiančiu kvietimu gyventi pagal savo prigimtį ne kaip kovojanti būtybė, kurią sunaikins „juodoji aš skylė“, tačiau kaip gyva empatijos mašina, savyje nešiojanti galimybes, pasiektume daug didesnes tiesas, „ilgesnes“ už mus pačius.</p>
