Mistiškieji Stounhendžo akmenys galėjo būti atgabenti vandeniu
Garsųjį Stounhendžą vis dar gaubia paslaptys, tačiau naujausias tyrimas rodo, kad akmenys įveikė didžiulį atstumą, kol galiausiai atsidūrė Anglijoje.
Mokslininkų grupei neseniai atlikus akmenų mineralų analizę buvo nustatyta, kad akmenys greičiausiai buvo atvežti iš už maždaug 700 km esančios dabartinės šiaurės rytų Škotijos, o ne iš Velso kaip teigė ankstesnė, maždaug šimtmečio senumo teorija.
„Tai yra ilgiausia užfiksuota to laikotarpio paminklui naudoto akmens kelionė“, – sako Velso Aberistvito universiteto geografijos ir žemės mokslų profesorius Nikas Pirsas[1].
Mokslininkai mano, kad akmuo galėjo būti gabenamas atviru vandeniu, o tai leidžia manyti, kad senovės Didžioji Britanija ir jos gyventojai buvo daug labiau pažengę, nei buvo manyta iki šiol.
„Tokio masyvaus krovinio gabenimo sausuma dideliu atstumu iš Škotijos, įveikiant topografines kliūtis, sunkumai leidžia manyti, kad jis buvo gabenamas jūra. Toks maršrutas rodo aukštą visuomenės organizuotumo lygį transportuojant Didžiosios Britanijos viduje neolito laikotarpiu“, – teigiama tyrime.
Žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime mokslininkai ištyrė Stounhendžo akmenų cheminę sudėtį ir mineralų amžių. Tuo metu ir paaiškėjo, kad akmenys nėra vietinės uolienos.
Remdamiesi atlikta analize, mokslininkai dabar teigia, kad akmenys vandeniu buvo perkelti iš maždaug už 700 km esančios šiaurės rytų Škotijos. Tyrimo duomenimis, jų kilmės vieta tikriausiai yra Orknio salų apylinkės. Tyrime daroma prielaida, kad akmenys atkeliavo iš šiaurės rytų Škotijoje esančių raudonojo smiltainio telkinių[2].
Iki šiol Stounhendžo akmenų kilmė buvo siejama su Preselio kalvomis Velse. Didesnieji sarseno akmenys, tie, kurie stūkso Stounhendžo periferiniame rate, yra iš Vakarų, netoli Marlboro.
Priešistorinio paminklo kilmė nėra tiksliai aiški iki šių dienų
Stounhendžas yra priešistorinis akmuo bei paminklas Viltšyre, Anglijoje. Ilgą laiką jis buvo ir iki šių dienų tebėra apgaubtas paslapties šydu tiek dėl savo mįslingos konstrukcijos, tiek dėl paskirties ir reikšmės.
Jo paslaptingumą ir net mistiškumą lemia keli aspektai. Pavyzdžiui, kyla daugybė klausimų, kaip priešistoriniai žmonės, neturėdami pažangių technologijų, perkėlė šiuos akmenis ir juos pastatė. Teorijų yra įvairių: nuo riedulių iki sudėtingų inžinerinių metodų, tačiau joks galutinis metodas nėra patvirtintas.
Be to, yra žinoma, kad Stounhendžas yra suderintas su saulėgrįžomis, ypač su saulėtekiu per vasaros saulėgrįžą ir saulėlydžiu per žiemos saulėgrįžą. Toks tikslus išsidėstymas leidžia manyti, kad statytojai gerai išmanė astronomiją, todėl kyla klausimų apie jų žinias ir gebėjimus.
Kai kurie archeologai mano, kad Stounhendžas buvo saulės garbinimo šventykla arba religinių apeigų, galbūt susijusių su protėvių garbinimu, vieta. Sutapimas su saulėgrįžomis rodo ryšį su saulės dievybėmis ar apeigomis. Kasinėjimų metu buvo aptikta kremuotų žmonių palaikų, o tai rodo, kad tai galėjo būti laidojimo vieta.
Yra teigiančių, jog dėl to, kad ši vieta sutampa su dangaus reiškiniais, ji veikė kaip senovinė observatorija, naudota metų laikams ar užtemimams nuspėti, o tai būtų buvę gyvybiškai svarbu to meto žemdirbių visuomenei.
Kita teorija teigia, kad Stounhendžas buvo gydymo vieta. Manoma, kad kai kurie akmenys galimai turėjo stiprių gydomųjų savybių, todėl žmonės galėjo čia keliauti ieškodami sveikatos ir gerovės.
Šiuolaikiniai eksperimentai parodė, kad Stounhendžas pasižymi neįprastomis akustinėmis savybėmis. Akmenys gali atspindėti ir sustiprinti garsą, todėl kai kas spėja, kad ši vieta buvo sukurta atsižvelgiant į garsinį poveikį, galbūt apeigoms ar ritualams.
Spėliojama, kad su akmenimis susiję druidai
Tačiau net ir XXI a. Stounhendžo statytojų tapatybė nežinoma. Kai kas mano, kad jį pastatė druidai, senovės keltų kultūrų kunigų klasė, nors įrodymai rodo, kad jis pastatytas tūkstančiais metų anksčiau nei druidai egzistavo.
Kiti dar spėlioja, kad prie to prisidėjo įvairios priešistorinės tautos, galbūt net padedamos svečių iš užsienio arba net kitų planetų.
Per šimtmečius apie Stounhendžą sukurta daugybė mitų. Pavyzdžiui, viena iš legendų teigia, kad burtininkas Merlinas stebuklingu būdu perkėlė akmenis iš Airijos. Kita legenda teigia, kad Stounhendžą Airijoje iš pradžių pastatė milžinai, o į Angliją jis buvo perkeltas antgamtinėmis priemonėmis.
Nepaisant išsamių tyrimų, daugybė klausimų, susijusių su akmenimis, lieka neatsakyti ir šiandien. Šios paslaptys ir toliau jaudina archeologus, istorikus ir visuomenę, todėl Stounhendžas tebėra viena žymiausių ir mįslingiausių pasaulio vietų.
Kita vertus, apie akmenis yra žinoma nemažai. Stounhendžo amžius skaičiuojamas daugiau nei 4500 metų, o statyba prasidėjo apie 3000 m. pr. m. e. Tai reiškia, kad jis yra senesnis už Didžiąsias Gizos piramides.
Stounhendžas buvo statomas keliais etapais per maždaug 1500 metų. Ankstyviausiame etape buvo pastatytas apskritas žemės pylimas, o vėliau buvo įrengtas simbolinis akmenų ratas.
Akmenys naudojami ir šiais laikais
Stounhendžas kartu su netoliese esančiu Aveberio akmenų ratu 1986 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pripažįstant jo pasaulinę kultūrinę reikšmę.
Ši vietovė yra dalis didesnės saugomos teritorijos, kurioje yra daug kitų priešistorinių paminklų, piliakalnių ir archeologinių objektų, todėl ji yra vienas turtingiausių priešistorinių kraštovaizdžių pasaulyje.
Stounhendžas ir šiandien išlieka kultūrinės ir dvasinės svarbos vieta. Kasmet tūkstančiai žmonių susirenka prie Stounhendžo švęsti vasaros ir žiemos saulėgrįžos, tęsdami tūkstančius metų skaičiuojančią tradiciją.
