Ąžuolas saugo pusantro tūkstančio metų istoriją
Stelmužės kaimas Zarasų rajone jau nuo senų laikų yra turistų lankoma vieta. Kiekvienas žino apie šio krašto didybę – antrą tūkstantį metų skaičiuojantį Lietuvos ąžuolą galiūną.
Tačiau ši vietovė garsi ir kitu unikaliu objektu – viena iš seniausių Lietuvoje išlikusia medine Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia ir varpine. Šie ne vieną amžių skaičiuojantys statiniai yra Stelmužės XVII a. buvusio dvaro parko teritorijoje.
Lietuvoje daugiau nei 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais. Seniausias ir storiausias – daugiau nei 1500 metų senolis Stelmužės ąžuolas Zarasų rajone[1].
Stelmužės ąžuolas – vienas iš seniausių ąžuolų Europoje, o Lietuvoje jis yra pats seniausias medis. Šis ąžuolas yra 23 m. aukščio, 3,5 m skersmens ir 13 m apimties prie žemės.
Šis galiūnas yra pergyvenęs daugybę istorinių laikmečių, „atlaikęs“ karus, „saugojęs“ besislapstančius, buvęs meilės priesaikų liudininku. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad į Stelmužę užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kariaunos.
Pro čia žengė kaizerio bei Hitlerio kariuomenė. Ąžuolo drevėje netgi buvo rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas. Teigiama, kad ta drevė tikriausiai buvusi vieno iš Napoleono kario slėptuve jam bėgant iš Rusijos.
Apie ąžuolą sklando legendos ir pasakojimai. Buvo manoma, kad per drevę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po jo šaknimis gali būti lobis, o po šakomis – senovėje degusi šventoji ugnis. Prie medžio šaknų būdavo deginami aukurai bei aukos dievams[2].
Išlikę istorijos slėpiniai
Šį Lietuvos ąžuolą galiūną turbūt žino ir matė daugelis. Tačiau šalia Stelmužės ąžuolo, parko teritorijoje, stūkso ir senutėlė bažnyčia.
Nelengva apibūdinti šios šventovės unikalumą, o po jos skliautais juntamą tvyrantį sakralumą sunku perteikti žodžiais, štai todėl atvykusiems į Stelmužę verta ne vien tik ąžuolą apžiūrėti, bet taip pat išdrįsti praverti ir ne vieną amžių skaičiuojančios šventovės duris.
Viena seniausių Lietuvos medinių bažnyčių stovi Stelmužėje, buvusio dvaro parko teritorijoje. Nėra tiksliai žinoma, kada ši bažnyčia pastatyta, bet istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad jau 1538 metais ji buvo žinoma kaip fon Berkenų koplyčia.
Stelmužė, kaip ir joje dar vis gyvuojantis ąžuolas, labai sena gyvenvietė. Kadaise čia stovėjo pilis, vėliau iškilo dvaras kurį, maždaug nuo 1727 metų valdė baronai Folkerzambai, po 1795 metų jį valdyti perėmė rusų caro statytinių Valujevų šeima.
Manoma, kad Stelmužės bažnyčia statyta fon Berkenų iniciatyva pasitelkiant gabius to meto baudžiauninkus. Bažnyčia suręsta iš tašytų pušies rastų, kurie yra išlikę iki šių dienų. Ji buvo statoma nenaudojant nei pjūklų, nei vinių, pasitelkus tik darbininkų rankas ir kirvį, kaltinės vinys tėra naudotos tik durų lentoms sutvirtinti.
Bažnyčios pastato išorė sunkių proporcijų, stogo konstrukcija dvišlaitė, dengta gontais. Kaip pasakojo Zarasų krašto istorijos tyrinėtojas, dabartinė bažnyčia baigta statyti apie 1650 metus. Apie 1727 metus (nors kituose šaltiniuose rašoma, kad apie 1713-uosius) fon Berkenų giminaičio barono Folkerzamo lėšomis bažnyčia buvo rekonstruota.
Rekonstrukcijos metu buvo įrengtas altorius ir sakykla, kurie tebėra išlikę iki šių dienų. Bažnyčios interjerą puošiantis altorius ir sakykla dekoruoti augalų ornamentais, šventųjų ir angelų figūromis. Šis meno kūrinių ansamblis išskirtinis lyginant su kitais analogiškais kūriniais, esančiais Lietuvoje.
Kaip atvykusiems pasakoja bažnyčią prižiūrinti Aldona Miškinienė, šiais laikais tokiais medžio raižiniais, esant tiek technologijų ir įvairiausių įrankių, turbūt nieko nenustebintum.
Tačiau anuomet sukurtas toks įspūdingas kūrinys leidžia suprasti, kokius gebėjimus ir auksines rankas turėjo dirbę meistrai. Stelmužės bažnyčios altorius ir sakykla – tai unikalus ano meto rankų darbo kūrinys. Šventųjų skulptūros, vynuogių kekėmis aplipę medžiai išdrožinėti iš vientisų rąstų.
Išlikęs ir senovinis muzikos instrumentas
Ties paradiniu įėjimu į bažnyčią įrengtame balkone dar išlikęs ir senovinis muzikos instrumentas. Kai kur rašoma, kad tai fisharmonija.
Tačiau šioje bažnyčioje lankęsis bažnytinių muzikos instrumentų istorija besidomintis vargonininkas neva teigė, kad čia vis tik yra vargonai.
Bažnyčios prižiūrėtoja tikino, kad šis instrumentas dar puikiai skamba. Anksčiau, kai bažnyčioje būdavo aukojamos šv. Mišios, jais dar buvo grojama.
Didikų palaikai buvo išniekinti
Po bažnyčios grindimis yra mūro siena į dvi dalis perskirtas rūsys. Vienoje jo pusėje, po altoriumi, buvo laidojami didikų giminės ir dvaro kilmingieji, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą karstai buvo išdaužyti ir mirusiųjų palaikai išniekinti.
Aikštelėje, esančioje prieš bažnyčią, XVII a. pradžioje–XVIII a. pabaigoje buvo pastatytas mauzoliejus, kur buvo laidojami Stelmužės dvaro savininkų šeimos nariai.
Per karus nukentėjo ir mauzoliejus, o mirusiųjų palaikai perkelti į bažnyčios požemį. Vėliau mauzoliejus buvo užmūrytas, dabar šalia tos vietos yra antkapinė juodo granito plokštė Valujevų šeimai atminti.
Sienose tebešviečia kulkų skylės
Dar prieš karą Stelmužės bažnyčios sienas puošė spalvingos Kristaus kančios stotys, tačiau karo metais dalis jų buvo sunaikintos. Iki šių dienų yra išlikę tik 8 stotys, o bažnyčios sienose, po jomis, dar ir dabar švyti karo metu kulkų paliktos skylės. Taigi Stelmužės bažnyčia per ilgą gyvavimo istoriją išgyveno įvairius neramumus.
Sakoma, kad karo metais ši bažnyčia buvo paversta vokiečių karių ligonine, o sovietmečiu ji buvo tapusi tiesiog sandėliu.
Bažnyčia dar kartą remontuota 1880 metais, tačiau kada ji buvo apkalta lentomis, nėra tiksliai žinoma. Pasak menotyrininkų, šios bažnyčios ir varpinės ansamblis – tai įspūdingas medžio skulptūros ir liaudiškos sakralinės architektūros jungties pavyzdys.
Stelmužės medinės sakralinės architektūros paminklai – bažnyčia ir varpinė – tai neįkainojamas turtas bei kultūrinis paveldas. Bažnyčios šventoriuje esanti paprastų formų varpinė, pastatyta XVII a. viduryje, yra neatsiejama sakralinio ansamblio dalis. Varpinės pastatas rekonstruotas 1873, vėliau – 2013 metais. Ankstesniais laikais šių apylinkių gyventojus į pamaldas dar kvietė varpų gaudesys. Deja, jau seniai čia varpų gaudesio negirdėti.
Ne visi išdrįsta peržengti šventovės slenkstį
Nuo 1963 metų Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia yra Zarasų krašto muziejaus padalinys, tais pačiais metais bažnyčioje įkurta ir liaudies skulptūrų ekspozicija. 1997 metais įkurtas bažnytinio meno muziejus.
Stelmužėje turistų sulaukiama labai daug, tačiau į senutėlę bažnyčią užeina ne visi. Pasak bažnyčios prižiūrėtojos, šventovę per metus aplanko per 8000 lankytojų.
Žiemos metu ji duris atveria retai, nebent sulaukiama išankstinės atvykstančiųjų rezervacijos. Tačiau didesnė dalis atvykusių labiau domisi ąžuolu, buvusio dvaro istorija, parku.
Pastarųjų lankytojų būtų galima suskaičiuoti ir 10 kartų daugiau.
Peržengusių bažnyčios slenkstį akį labiausiai patraukia drožiniai, o kuomet bažnyčią aplanko architektai, menotyrininkai ar jiems prijaučiantys, jie apžiūrinėdami šiuos unikalius rankų darbo kūrinius ir nagrinėdami detales kartais užtrunka ir pusę dienos.
Atvykę vaikai retai susidomi pasakojama istorija apie bažnyčią, tačiau juos pavyksta sudominti bažnyčios požemyje esančia atvira kapaviete.
Šventovė nubunda nuo mandolinų muzikos
Jau keletą metų Stelmužės bažnyčioje nevyksta liturginės apeigos. Neva toks yra vyskupijos sprendimas, mat ši bažnyčia dabar tėra muziejus. O dar ne taip seniai, kuomet šioje parapijoje darbavosi kunigas Stasys Tamulionis, Stelmužės bažnyčioje dar būdavo teikiami ir santuokos sakramentai, dažnai būdavo krikštijami vaikai.
Didelis žmonių judėjimas čia buvo juntamas ir tuo laiku, kai Zarasuose klebonavo kunigas Remigijus Kavaliauskas.
Žmonės tuoktis, krikštyti vaikus senojoje Stelmužės bažnyčioje išreiškia norą ir dabar, tačiau dabartinis parapiją aptarnaujantis kunigas čia, deja, neatvyksta ir sakramentų neteikia.
Pasak bažnyčios prižiūrėtojos, paskutinį kartą Petrinių atlaidai Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčioje buvo švenčiami prieš daugiau nei ketverius metus. Tada į atlaidus, kaip į Paskutinę vakarienę, tesusirinko 13 žmonių. Galbūt tai toks simbolinis sutapimas, tačiau tos liturginės apeigos ir buvo paskutinės šioje bažnyčioje.
Į Stelmužės bažnyčią neretai atvyksta maldininkai, vienuoliai iš užsienio šalių, tačiau jiems jau tenka atsivežti savo kunigą bei melstis nusipirkus muziejaus lankytojo bilietą. Ir vis tik kartais po šios bažnyčios skliautais dar suskamba muzika.
Šventovės saugomą tylą sudrumsčia Žolines švenčiančiųjų folkloristų šurmulys ir liaudies dainos bei kasmet čia organizuojamo tradicinio tarptautinio mandolininkų susibūrimo muzikos garsai.
Mandolinų muzika po Stelmužės medinukės bažnyčios skliautais aidėjo ir šį pavasarį, gegužės 7 dieną, kuomet vyko tarptautinis mandolininkų susibūrimas „Pą ūžąlu“. Nutilus mandolinoms Stelmužės bažnytėle vėl virto tylia buveine, atvira turistams, norintiems pajusti praeities dvelksmą bei gilią istorijos prasmę[3].
