Konvencijoje – atsakas smurtui prieš moteris
Visi žinome, jog smurtas prieš moteris yra mažai sankcionuotas struktūrinis ir pasaulinis reiškinys, aplenkiantis asmens socialinį statusą, ekonomines bei nacionalines ribas. Kitaip tariant, tai – rimtas žmogaus teisių pažeidimas.
Kiekvieną dieną moterys yra psichologiškai bei fiziškai skriaudžiamos savo namų valdose, kurios iš principo turėtų būti pati saugiausia vieta žemėje. Tuo tarpu persekiojimo, priekabiavimo, prievartavimo ir psichologinio žalojimo mastai, kurie dažniausiai pasitelkiami tam, jog priversti susituokti arba įtikinti moterį pasidaryti abortą, yra tiesiog pasibaisėtini.
Taip, smurtaujančių vyrų moterų atžvilgiu yra begalė, aukų – devynios galybės, o tokių, kurios patiria seksualinę prievartą šeimoje – milijonai, ir tokie skaičiai išties baugina.
Aišku, daugeliui nukentėjusiųjų ir vis dar smurtą patiriančių sunku apie tai pasisakyti, tačiau dėka tam tikrų judėjimų, vykstančių Europoje, jos pradėjo atvirauti. Kita vertus, dar liko nemažai moterų, kurios bijo ar gėdijasi ieškoti pagalbos, mokėdamos už savo tylą sugadintu asmeniniu gyvenimu.
Žinoma, kenčiančiųjų tarpe galime aptikti ir smurtą patiriančių vyrų, pagyvenusių žmonių bei vaikų. Ir bene liūdniausia yra tai, jog tik nedidelė dalis kankintojų atsako už nusikaltimus bei būna nuteisti. Taigi, Stambulo Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje yra pripažinta plačiausio užmojo teisine priemone[1].
Kita vertus, nors per pastaruosius 30 metų buvo žengta daug svarbių žingsnių, tačiau esami teisės aktai bei paslaugos aukoms išlieka mažai finansuojamos ir todėl vyrauja seksistinės nuostatos.
Iš esmės konvencijos nuostatos yra skirtos tam, jog užkirsti kelią smurtui, padėti aukoms ir užtikrinti, kad kaltininkai būtų patraukti atsakomybėn. Tačiau tam, be abejo, reikia teisiškai sankcionuoti įvairias smurto prieš moteris formas, sukuriant konvenciją, kurioje yra teisiškai privalomų standartų rinkinys, užtikrinantis dar didesnę apsaugą bei paramą.
Taip, išankstiniai nusistatymai, stereotipai bei tradicijos kai kuriose šalyse išties palankiau vertina vyrus tokiose aplinkose kaip, pavyzdžiui, privati ir vieša erdvė, politinis gyvenimas, darbas ar švietimo sistema. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad Konvencija, saugodama tam tikrų grupių teises ir plėsdama jų laisvių ribas, deja, lipa ant kulnų kitai (likusiai) žmonijos daliai.
Papildoma Stambulo Konvencijos „vertė“ – seksualinės orientacijos ir lyties tapatumas
Kalbant apie Stambulo Konvenciją, joje yra ir esminis „komponentas“, kurį drąsiai galime vadinti pagrindiniu lytinės (ne)prigimties svertu: papildydami vienas kitą, jie nustato naujus standartus, susijusius su lytine tapatybe ir seksualine orientacija, įskaitant teisinį tos pačios lyties porų pripažinimą bei atskyrimą nuo bet kokio (dažniausiai neigiamo) aplinkos vertinimo. Laisvė visiems, kitaip tariant. O ypatingai akcentuojamas pjedestalas dar didesnių pokyčių norintiems.
Žinoma, kažkas sakytų, jog lyčių stereotipai yra kenksmingi ugdymo sistemai. Tačiau, mano manymu, yra atvirkščiai: švietimas – tai visų pirmiausia natūralių gabumų puoselėjimas, apimantis prigimtinės teisės į save suvokimą be įsikišimo, kaip, beje, buvo iki šiol. Kitaip tariant, pernelyg didelis nestereotipinių lyčių vaidmenų akcentavimas jaunus žmones gali suklaidinti.
Aišku, nė vienas jaunosios kartos atstovas neturėtų galvoti, jog diskriminacija yra gerai; kad smurtas prieš moteris yra priimtinas, tačiau pastarųjų lyginimas su beribiu tapatybės suvokimo kitimu (juk vieną dieną aš galiu norėti žalių plaukų, kitą, galbūt, tarpusavyje lyg ir nederančių kelių lyčių) gali paskatinti ne lyčių lygybę, bet absoliučią neliečiamybę žalingų bei aplinkos padiktuotų pokyčių link.
Kitaip sakant, visa tai gali turėti įtakos seksualinei veiklai, orientacijos ar lytinės tapatybės supratimui. Aišku, požiūris, įsitikinimai ir elgesio modeliai nesusiformuoja per vieną dieną, tačiau kartojami jie gali tapti asmenine tiesa: jei skatinsime mažą berniuką žaisti su lėlėmis, jis taip, ko gero, ir padarys.
Konvencija – tradicinio pamato griovimo „reikalas“
Net ir patį niekingiausią daiktą įvyniojus į dailų dovanų popierių galima pavadinti dovana – viskas priklauso nuo pateikimo. Na ir, žinoma, nuo to, kaip įnirtingai šia „tiesą“ liudys aplinkui esantys: jei jie sakys, kad, pavyzdžiui, Stambulo Konvencija tai – „jokios diskriminacijos, jokio smurto šeimoje, jokių seksualinės kilmės užpuolimų ir išžaginimų“, tai mes, be abejo, su tuo sutiksime[2]. Tačiau ar kada pagalvojote, kokią tiesą gali slėpti perdėm gudrūs terminai?
Taip, moterys, gyvenančios tos pačios lyties santykiuose, įskaitant lesbietes ar transseksualias, turi turėti prieigą prie pagalbos slepiantis nuo smurto šeimoje. Žinoma, pagalba taip pat apima homoseksualius vyrus, kurie susiduria su smurtu artimoje aplinkoje.
Tačiau „genderizmo“ šalininkai, matantys save kaip izoliuotus, gali pradėti kelti rimtą grėsmę tradicinių šeimų struktūroms, pradedant lytiniu švietimu mokyklose ir lyčių studijų skyriais universitetuose, baigiant lyčių aspekto integravimo politika valstybės biurokratijoje.
Mano nuomone, bet koks judėjimas turi remtis sveiku protu. Tuo tarpu dabartinis transnacionalinis kontekstas akcentuoja universalizmą bei individualizmą kaip pagrindines vertybes, esančias kraštutiniuose lyčių žaidimuose.
Be kita ko, nereikėtų stebėtis, kad Turkija visai neseniai pranešė apie išstojimą iš Stambulo Konvencijos, manydama, jog pastaroji gali sustiprinti nepageidaujamą lyčių ideologiją ir pakirsti šeimos vertybes: R. T. Erdogano nuomone, yra rizika, kad neproporcingai didelę galią įgaunantys LGBTQ bendruomenės nariai gali tapti dar įžūlesni propaguodami destruktyvų autentiškumą[3].
Iš esmės Stambulo Konvenciją galima prilyginti priedangai, perdažytai liberalios darbotvarkės įrankio „spalva“ ir galiausiai padarančiai neigiamą įtaką moraliniams tautos pagrindams. Be kita ko, juk dauguma vyriausybių nė neabejodamos priimtų teisės aktus, skirtus baudžiamajam persekiojimui už atitinkamus nusikaltimus, įskaitant išžaginimą santuokoje ir moterų lytinių organų žalojimą. Tačiau galima sakyti, jog sutarties nuorodas į smurtą užgrobė žmonės, bandantys normalizuoti homoseksualumą.
Kitaip tariant, daliai šalių LGBTQ judėjimas yra nesuderinamas su šeimos vertybėmis, todėl ir atsisakoma šios konvencijos. Kita vertus, galime pasijuokti, jog jei neišeina atskirti šių dviejų aspektų, galbūt tada, kai moterys pradės gyventi su moterimis, ginti jų nuo šeimoje smurtaujančių vyrų tiesiog nebereikės.
