Mąstymas pakeičia nesėkmės apibrėžimą
Turbūt dažnam kyla klausimas, kaipgi sureguliuoti vidinį monologą, kuriame įvertinami visi mūsų gyvenimo aspektai – nuo lyderystės iki meilės?
Visgi kiekvienam derėtų daryti tai, kas patinka, ir niekuomet nesustoti. Šis patarimas atspindi tai, ką šiuolaikinė psichologija žino apie tai, kaip tikėjimo sistemos apie mūsų pačių gebėjimus bei potencialą skatina mūsų elgesį ir prognozuoja sėkmę.
Didžioji dalis šio supratimo kyla iš susintetintos nuomonės nepaprastai įžvalgioje mąstysenoje: mūsų sąmoningų ir nesąmoningų įsitikinimų galia gali turėti didelės įtakos beveik kiekvienam mūsų gyvenimo aspektui.
Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių įsitikinimų, kuriuos priskiriame sau, yra susijęs su tuo, kaip mes žiūrime į save kaip asmenybę. Ši „fiksuota mąstysena“ padeda daryti prielaidą, jog mūsų charakteris, intelektas ir kūrybiniai gebėjimai yra statiški dalykai – jų neva negalime pakeisti sau reikšmingu būdu.
Tuo tarpu, „augimo mąstysena“ klesti dėl iššūkių, ir nesėkmes vertina ne kaip ne protingumo įrodymą, o kaip džiuginantį trampliną augimui ir esamų gebėjimų plėtrai.
Iš šių dviejų mąstysenų, kurias išreiškiame nuo labai ankstyvo amžiaus, sukuriamas santykis su sėkme ir nesėkme tiek profesiniame, tiek asmeniniame kontekste, galiausiai prisijaukinant laimę.
Požiūris, kurio laikotės apie save, daro didelę įtaką gyvenimui
Kai kurie psichologai, atlikę ilgai trukusius tyrimus tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais, pastebėjo, kad intelektas ir asmenybė gali būti ugdomi (tai ne nepakeičiamai įsišakniję bruožai)[1]. Visa tai gali nustatyti, ar tapsite tokiu žmogumi, kokiu norite būti, ir ar pasieksite dalykų, kuriuos vertinate. Ir visgi, kaip tai atsitinka? Kaip paprastas tikėjimas gali pakeisti jūsų psichologiją ir, atitinkamai, gyvenimą?
Tikint, jog mūsų savybės iškaltos akmenyje – fiksuota mąstysena – esame skatinami nuolatos įrodinėti savo vertę. (Jei turite tik tam tikrą intelekto „kiekį“, tam tikro tipo asmenybę ir tam tikrą moralinį charakterį, tada geriau įrodykite, kad turite sveiką jų dozę, mat tiesiog nederėtų jausti šių pagrindinių savybių trūkumo, – būtent toks gyvenimas pulsuoja šiuolaikiniame pasaulyje.)
Ir iš tiesų, mačiau tiek daug žmonių, kurių tikslas – įrodyti save – klasėje, karjeroje ir santykiuose.
Dėl to, jog kone kiekviena situacija reikalauja intelekto, asmenybės ar charakterio patvirtinimo, ji yra vertinama: pavyks ar nepavyks? Ar atrodysiu protinga, ar kvaila? Ar būsiu priimtas, ar atmestas? Ar jausiuosi nugalėtoja, ar pralaimėjusia?
Vis tik verta įsidėmėti, jog pagrindinės jūsų savybės yra dalykai, kuriuos galite ugdyti valios pastangomis. Ir nors žmonės skiriasi visais atžvilgiais – pradiniais gabumais, pomėgiais ar temperamentu – kiekvienas gali keistis ir augti individualiu tempu.
Be abejo, turbūt ne visi, turintys tinkamą motyvaciją ar išsilavinimą, gali tapti Einšteinu ar Bethovenu, bet aišku viena: neįmanoma numatyti, ką galima pasiekti per ilgus aistros, triūso ir mokymosi metus.
Svarbiausias bruožas, lemiantis kūrybinius pasiekimus, yra atkaklumas
Psichologė Carol S. Dweck nustatė, kad teigiamas mąstymas apie save yra toks patrauklus, jog jis veikiau sukelia aistrą mokytis, o ne aplinkinių pritarimo alkį[2].
Kitais žodžiais tariant, pastaroji pažymi, kad žmogaus savybes, tokias kaip intelektas ir kūrybiškumas, ir netgi tokius santykius kaip meilė bei draugystė, galima ugdyti pastangomis ir apgalvota praktika, – tokio mąstymo žmogų neva ne tik atgraso nesėkmės, bet jis iš tikrųjų nemano, jog patiria nesėkmes, – jis tiesiog laiko save besimokančiu. Galiausiai, kam gaišti laiką slepiant trūkumus, kai galima pasistengti juos įveikti?
Taigi, vertėtų ieškoti patirties, kuri jus „ištemps“ į viršų; kuri mes jums iššūkį augti. Tai ir yra mąstymas, leidžiantis žmonėms klestėti pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais.
Ši idėja, žinoma, nėra nauja – įvairios saviugdos knygos neretai kartoja tą patį. Tačiau C. Dweck analizės skiriasi tuo, jog jos pagrįstos kruopščiu tyrimu, kaip veikia protas, nustatant ne tik pagrindinius mąstymo būdų variklius, bet ir tai, kaip tai galima perprogramuoti, – tai labai svarbu.
Vis dėlto mąstysenos ir pastangų santykis yra dvipusis: tai ne tik tai, kad kai kurie žmonės supranta iššūkių sau vertę ir pastangų svarbą; tai tiesiogiai kyla iš augimo mąstymo, priimant iššūkius kaip neišvengiamybę.
Šiaip ar taip, kai pradėsite suprasti fiksuotą ir mus auginantį mąstymą, pamatysite, kaip vienas dalykas veda prie kito: kaip tikėjimas, jog jūsų savybės iškaltos akmenyje, veda į daugybę minčių bei veiksmų, ir kaip tikėjimas, kad jūsų savybės gali būti kultivuojamas, veda į daugybę skirtingų poelgių, nutiesiant visiškai naują kelią.
Akivaizdu, jog viename pasaulyje – fiksuotų savybių pasaulyje – sėkmė reiškia įrodyti, kad esi protingas ar talentingas; kitame – besikeičiančių savybių pasaulyje – kalbama apie pasitempimą, jog išmoktum ko nors naujo; viename pasaulyje nesėkmė reiškia dalyką, už kurį gaunate blogą pažymį, kitame – tai tolygu galimybių neišnaudojimui.
Šios mąstysenos, pasirodo, formuojasi labai anksti
C. Dweck ir jos kolegos ketverių metų vaikams pasiūlė pasirinkti: jie galėjo arba perdaryti lengvą dėlionę, arba išbandyti sunkesnę.
Net ir šie maži vaikai atitiko vienos iš dviejų mąstysenų ypatybes – tie, kurių mentalitetas buvo fiksuotas, liko saugioje pusėje, rinkdamiesi lengvesnius galvosūkius, kurie patvirtintų jų turimus gebėjimus, kol tuo tarpu tie, kurių mąstymas prilygsta augimui, manė, jog kodėl kas nors norėtų daryti tą patį galvosūkį vėl ir vėl, jei nieko naujo neišmoksta.
Kitaip tariant, fiksuoto mąstymo vaikai norėjo įsitikinti, kad jiems sekasi, jog atrodytų protingi, kol sekančioji grupė troško pasitempti, kadangi jų sėkmės apibrėžimas tolygus tapti protingesniais.
Taip, intelektas yra kažkas, dėl ko jūs turite dirbti. Aišku, dauguma vaikų, jei jie nėra tikri dėl atsakymo, nepakels rankos, kad atsakytų į klausimą. Tačiau jei pakelsite ranką ir pasakysite: „Aš to nesuprantu. Ar galite man padėti?“, tobulinsite save.
Šios išvados, be kita ko, ypač svarbios švietimui ir tam, kaip mes, kaip kultūra, vertiname intelektą, mat, tarkim, gebėjimų, bet ne pastangų pagyrimas neretai pastūmėja mokinius į fiksuotą mąstymą, dėl ko verta daryti atitinkamas išvadas[3].
