Žiauri „vegetatyvinės būklės“ diagnozė nusako fanatiškumo mastą
Mano senelio kotedžo kampe yra krūva nuotraukų albumų, kurie priklausė močiutei. Vis dėlto kai pagalvoju apie tai, kaip pastaroji mirė, stengiuosi prisiminti, kaip ji gyveno: ieškodama džiaugsmo ir naujos pradžios, bet niekada neneigdama pabaigos.
2014 m. sausio 11 d. popietę močiutė patyrė insultą dešinėje smegenų skiltyje. Kitą dieną, kai ją pamačiau, man buvo sunku atpažinti: kvėpavimo vamzdelis uždengė burną ir, kol bene kiekvienas jos centimetras buvo gravitacijos gniaužtuose, tarsi didelė ranka spaudė ją prie lovos.
Tuo metu žinojau, jog jei išgyvens, smarkiai pasikeis, – paralyžius, kalbos sutrikimas, jutimo praradimas ir atminties rūkas jau buvo įrašyti šio paciento kortelėje.
Galvojau, kaip ji susitvarkys; kaip mano senelis, pats būdamas neįgalus, ja pasirūpins. Tačiau per kelias ateinančias dienas sužinojau, kad šios baimės yra nepagrįstos – mylima giminaitė atsidūrė kažkur tarp komos ir pabudimo – „sutvarkytos sąmonės“ būsenos, kai sunku įžvelgti subjektyvios patirties kokybę.
Daktaras paaiškino, jog, atsižvelgiant į močiutės sužalojimo mastą, tolesnio pasveikimo tikimybė yra menka.
Dėl šios priežasties susidūrėme su sprendimu, kurio, esu tikra, nenori priimti nė viena šeima: reikalauti gydymo, kuris leistų žmogų išlaikyti gyvą, tikintis, kad gydytojas klydo, arba duoti leidimą nutraukti pagalbinę mitybą ir hidrataciją, taip sukeliant mirtį.
Kai po poros dienų vėl pamačiau pastarąją, ji atrodė visai kitaip – akys buvo užmerktos, o kūnas rodėsi gyvesnis; kojos bei dešinė ranka taip pat švelniai suko ratus, tarsi jausdamos paklodžių tekstūrą. Mane kone iš karto apėmė jausmas, kad tai yra žmogaus judesiai pabudimo taške.
Paaiškėjo, jog tai buvo tik refleksas.
Per daugelį metų nuo tada, kai tai įvyko, aš dažnai grįždavau į šią akimirką, apmąstydama paslapties sluoksnius, kurie buvo įtraukti į paprastą slaugytojos teiginį „tiesiog refleksas“.
Darbuotoja greičiausiai turėjo omenyje tai, kad močiutės judesiai nebuvo tikslingi. Ir šiai būsenai nusakyti yra paprastas žodis, nuo tos lemtingos dienos pakibęs ore ir daugiau nenusileidęs.
Eutanazijos „tradicija“ atsakinga už rasizmą bei vergijos įamžinimą
Kai 1972 m. buvo sukurtas terminas „vegetatyvinė būsena“, britų neurochirurgas Bryan Jennett ir jo kolega iš JAV Fred Plum buvo susirūpinę nauja pacientų grupe, kuria rūpinosi Europoje bei JAV atidaromi intensyviosios terapijos skyriai[1].
Kaip ir močiutės atveju, šie pacientai taip pat savarankiškai palaikė esmines gyvenimo funkcijas, bet sąmoningai nereagavo į aplink vykstančius įvykius.
Tiesa, ieškodami pavadinimo šiai būklei apibūdinti, B. Jennett ir F. Plum apsvarstė daugybę jau egzistavusių terminų, galiausiai prieidami prie išvados, kad „vegetatyvinė būsena“ yra „arčiausiai“ tiesos.
Nepaisant to, nuo pat termino atsiradimo, šis kėlė painiavą, atspindėdamas tam tikrus politinius tikslus.
Milžiniškus prieštaravimus kėlė tai, jog, slaugydami tokius pacientus, gydytojai buvo linkę priimti nihilistinius sprendimus, pavyzdžiui, nepaisyti skausmo malšinimo arba pagreitinti mirtį per anksti atjungiant gyvybės palaikymo aparatus[2]. Todėl dalis nukentėjusių, bet prisikėlusių tapo judėjimo „teisė mirti“ atstovais, siekusiais daryti įtaką socialinės vertės ir gyvenimo kokybės suvokimui.
Bioetikos specialistas Joseph Fins tai vadina tam tikra neuronų segregacija, prieidamas prie išvados, kad didelė dalis pacientų, kuriems diagnozuota vegetacinė būklė, iš tiesų yra sąmoningi ir jiems galima padėti[3].
Dėl šios priežasties termino „vegetatyvinė būsena“ turi būti nedelsiant atsisakyta, – jis neva visada buvo nihilistinis, skirtas palengvinti gydytojų gyvenimą padedant jiems atmesti pacientų gyvenimą; tai taip pat nemoksliška, ir kyla ne tik iš stebėjimo, o iš žiaurios ideologijos – metafizikos, kuri suskaldo žmogų į privilegijuotą protą ir sudribusį kūną; tai ta pati tradicija, kuri yra atsakinga už rasizmą bei už vergijos įamžinimą.
„Klaidingai diagnozuotas“ – teiginys, tapęs norma
Bene ankstyviausią vegetatyvinės metaforos pirmtaką galima rasti Aristotelio, gyvenusio imperializmo laikais senovės Graikijoje, raštuose.
Jo nuomone, augalai turėjo tik pagrindinį „maistinį“ sielos gebėjimą, galėdami gyventi tol, kol sugeba maitintis; žmogiškąją vertę nusakė intelektas – gebėjimas įgyti žinių.
Principas, nusakantis organizmų vertę, drįsčiau teigti, nūdienoje gana panašus: afrikiečiai yra gudrūs, nerūpestingi ir valdomi kaprizų, o europiečiai – aštrūs, išradingi ir valdomi įstatymų. Ši psichinė hierarchija turėjo įtakos ir neurologijos raidai.
Iš tiesų netrūksta gydytojų, kurie pripažįsta, kad vegetacinė būsena dehumanizuoja pacientus.
Sąmonės sutrikimų turintys žmonės yra pažeidžiama populiacija, kuriai, dėl jiems nustatytų diagnozių, kyla didesnis pavojus. Tuo tarpu terminas, atspindintis minėtą diagnozę, suteikia gydytojams galimybę dokumentuoti paciento sąmonės nebuvimą – būdą apeiti sudėtingus sprendimus, išvengiant atsakomybės[4].
Galbūt skamba vienpusiškai, tačiau išlaikydama šią diagnostinę nomenklatūrą, medicinos profesija atmeta pacientų teisę į tinkamą priežiūrą, ir parodo, jog žmonių gyvybė yra vertinama „50 ant 50“. (Kur dar, jei ne medicinoje būtų galima toleruoti daugiau nei 40 procentų diagnostinių klaidų?)
Nepaisant to, manau, jog išankstinė direktyva vaidina bene svarbiausią vaidmenį priimant sprendimus, jau nekalbant apie mūsų pačių išankstines nuostatas, turinčias įtakos ligoninės personalo požiūriui.
Manau dar ir tai, jog kelionė atgal iš komos yra pamoka: kol sąmonė gyvena dulkėtame kaukolės garde eidama vingiuotu šešėliniu keliu per kūno mišką, kai kurie aspektai perkeliami vienos ląstelės tikslumu. Tuomet ranka sujuda, tarsi atsakydama į kokį nors vidinį nesklandumą, o lūpos šypteli, tarsi ruošdamosi kalbėti. Ir, jei atkreipsite dėmesį, pamatysite šiuos signalus – rodiklius, jog žmogaus negalima atskirti nuo jo kūno: užjausti mylimą žmogų sutrikusioje sąmonėje reiškia pamatyti, kiek to, ką myli, sudaro tik kūnas ir kvėpavimas.
Kitaip tariant, niekas negali nuspręsti, jog baltieji yra geresni už nieką, o likusieji – „neatsparūs“ išsilavinimui, – išlaikyti moralinę architektūrą gyvybėms formoms iš esmės nepajėgus nė vienas.
