Žmonės mano, kad jie turi paklusti normai
Tam tikru evoliucijos momentu žmonės, kaip žinia, išmoko patikėti savo gyvenimus nepažįstamiesiems.
Pavyzdžiui, anksčiau socialinis gyvenimas reiškė gyvenimą pažįstamoje gentyje. Visgi augant ir plečiantis visuomenei, pasauliečiai pradėjo dažniau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, ypač naujoje miesto aplinkoje, – žmonės laikui bėgant išmoko sutarti su tais, kurių nepažįsta.
Dabartinis to rezultatas – bendraujame su asmenimis, kurių tapatybės niekada nesužinosime, ir su anoniminiais „kitais“ sistemose, kurių nesuprantame, dėl ko socialinis gyvenimas turi naują esminį ingredientą: socialinį pasitikėjimą[1].
Kitais žodžiais tariant, socialinis pasitikėjimas yra mūsų tikėjimas, kad svetimi žmonės laikysis nustatytų normų. Tai, žinoma, nėra intymus pasitikėjimas, pavyzdžiui toks, koks įprastai būna tarp draugų ir šeimos, bet ir ne institucinis, toks kaip, tarkime, pasitikėjimas demokratija ar kariuomene; socialinis pasitikėjimas reiškia pasitikėjimą kitais.
Konkrečiau, tai yra (veiksmingų arba ne itin) teisinių sistemų ir demokratinio sutarimo pagrindas, stiprinantis ekonomikos augimą, ekonominę lygybę bei psichologinę gerovę (bent jau taip turėtų būti).
Vis tik „General Social Survey ir American National Election Survey“ dokumentuoja, kad socialinis pasitikėjimas JAV smarkiai sumažėjo[2]. Detaliau kalbant, aštuntojo dešimtmečio pradžioje maždaug pusė apklaustųjų teigė pasitikintys dauguma žmonių, tačiau šiandien šis skaičius siekia tik trečdalį.
Į šias gretas, be kita ko, įeina ir Lenkija, Čilė bei Rumunija (sąrašas, paanalizavus išsamiau, galimai taptų ilgesnis).
Pasitikėjimas veda į nusivylimą
Manau, kad pasitikėjimas yra trijų vietų santykis: A pasitiki B, kad šis elgsis C.
Tie, kurie pasitiki, turi galvoti, jog patikėtiniai nori arba yra linkę daryti tai, ko iš jų tikimasi. Tačiau yra vienas svarbus aspektas – jeigu Džonas pasitiki Reba (vardai išgalvoti), jis turi būti jos pažeidžiamas arba kažkaip nuo jos priklausomas, rizikuodamas „pamesti save“.
Kalbėdamas apie moralinę praktiką, anglų filosofas Peteris Frederickas Strawsonas teigė, jog Jonas gali pasitikėti Reba tol, kol mano, kad ši elgiasi atsižvelgdama į moralinius sumetimus pasitikėjimu grįstomis aplinkybėmis[3].
Kitais žodžiais tariant, Jonas negali ja pasitikėti, jei pastaroji įgyja Džono pasitikėjimą tik tam, kad jį išduotų.
Kita vertus, dažnai nelieka kito pasirinkimo, kadangi kai kuriais atvejais socialinių normų pažeidimai užtraukia socialines sankcijas.
Kontrolė apjungia mases
Socialinis pasitikėjimas, akivaizdu, atsiranda tuomet, kai dauguma visuomenės narių turi tokių pat arba panašių lūkesčių, egzistuojančių bendruomenėje ar visuomenėje.
Ir iš tiesų, visuomenės, kaip žinia, sukuria socialinį pasitikėjimą per masinį moralės taisyklių laikymąsi. Taip pat turi būti „žaidžiama“ norminiais lūkesčiais, paremtais bausme, kadangi pastaroji paprastai vaidina pagrindinį vaidmenį stabilizuojant taisykles.
Kitaip sakant, socialinis pasitikėjimas neturėtų pasikeisti, jeigu pastebime vieną moralės pažeidimą.
Pavyzdžiui, kelių eismo normų nepaisymas nesumažins socialinio pasitikėjimo; šis sumažės tik tuo atveju, kai žmonės pastebės plačiai paplitusį nukrypimą nuo pagrindinių moralės taisyklių.
Ekonominė nelygybė koreliuoja su socialiniu nepasitikėjimu
Ekonominė nelygybė gali lemti pasidalijimą tarp ekonominių klasių, kai vyriausybės korupcija sukelia socialinį nepasitikėjimą, ypač teisine sistema. Tačiau tiesa ta, kad mes nežinome, kaip žmonės mokosi ir perduoda socialinį pasitikėjimą mikrolygmeniu.
Kad suprastume viso reiškinio kontekstą, ko gero, derėtų prieiti prie šios temos: išnaudojimo per mokesčius.
Kadangi artėjame prie skaitmeninių valiutų, tai gerokai apsunkina situaciją, palyginus su tais laikais, kai žmonės galėjo tiesiog protestuoti, atsisakyti ir nemokėti.
Jeigu stebite situaciją, tai „pateisinamas“ sumokėtų mokesčių paskirstymas neduoda jokios naudos žmonėms, iš kurių tie mokesčiai reikalaujami. Ir visas šis reikalas „sumanipuliuojamas“ taip, jog tie, kurie valdžioje, atrodytų lyg didvyriai; lyg jie yra vedami humanitarinių paskatų, kai iš tiesų naudoja „galinių durų“ metodus, jog įsidėti į kišenes.
Grįžtant prie „pasitikėjimo“ motyvo ir konkrečių pavyzdžių, JAV maisto ir vaistų administracijos tarnyba patvirtino Oksikontiną kaip vaistą nuo skausmo su neva išties mažu priklausomybės potencialu (lyg jie tuo būtų iš tikrųjų tikėję). Tačiau per gana trumpą laiką išsivystė opioidų epidemija, kurią matome dabar. Tuo tarpu visi, kas vis dar juos naudoja, rizikuoja, nes fentanilis yra viskame: tiek receptiniuose, tiek nereceptiniuose vaistuose.
Atsižvelgus į šias situacijas, turbūt daugeliui smalsu, kodėl gi kas nors pašalintų vienus vaistus ir padarytų prieinamus dar stipresnius ir pavojingesnius, jeigu jų kombinavimas dažnai pasibaigia šalutine reakcija – mirtimi?
Taip, kontrolės kontekste opioidų krizė negali prasprūsti pro akis. Ir nors daugeliui tai nėra problema, sergančiai bei vyresnio amžiaus populiacijai, kurie galimai matomi kaip „ekonominė našta“, tai gali reikšti pasikėsinimą.
Visgi kad ir kuo tikėtumėme – „Apokaliptinės varkės“, akivaizdu, veikia ne mūsų naudai, įtraukiant žmoniją į iliuzijos šydo operaciją, kurioje slypi didžiausias paradoksas planetoje: tie žmonės, kurie aktyviausiai užsiima „tamsiąja magija“, verčia visus manyti, jog ši neegzistuoja, ir tik kvailiai ja tikėtų, tuo pačiu kišdami limituotą mokslinį suvokimą, naudodami pašaipas kaip akių dūmimo taktiką.
Tikėkimės, ši banga turės tendenciją pakeisti kryptį.
