Socialinis gyvenimas ir asmeninė erdvė: žmonės yra sekami algoritmų

Privatumas - šiuolaikinė problema

2017 metais pasirodęs filmas „Ratas“ (angl. „The Circle“) liudija, jog esame daugmaž tokiame pačiame etape, kaip ir pagrindinė filmo herojė Emma Watson: nežinau, ar filmo kūrėjai sąmoningai nulipdė scenarijų altruizmui prieštaraujančia kalba, bet šio kūrinio aliuzijos nūdienos gyvenimo kontekste yra išties stulbinančios^[1]. Taigi, laikas, kuomet savanoriškai atiduodame savo privačius duomenis didelėms korporacijoms, yra nei geras, nei blogas – jis tiesiog toks yra.

Iš vienos pusės kaip, beje, ir filme, viešumas gali būti naudingas, tačiau kartais įvyksta priešingai – situacija pakrypsta link susinaikinimo, mat pagunda tapti piktavaliu yra gana didelė. Trumpiau tariant, jeigu technologijos naudojamos teisingai, tai – gėris, jei klastingai, tuomet tai yra blogis. Ir visgi, kas šį reiškinį su visomis jo atomazgomis suvaldys?

Gauti darbą didžiulėje informacinių technologijų kompanijoje yra viena, bet dalyvauti (gyventi) karštligiškai besimuistančiame socialiniame eksperimente prilygsta savotiškam realybės šou, kurio finale teks susimąstyti: kokia tokio viešumo kaina ir kur ta riba, skirianti socialinį gyvenimą bei asmeninę erdvę?

Tiesa ta, jog „Google“ ir „Facebook“ galbūt leidžia sužinoti daugiau apie save ir kitus, bet jei konkretus asmuo yra nelinkęs užsiimti socialiniu ekshibicionizmu, tai dar nereiškia, kad jis iš viso neegzistuoja. Be kita ko, visi paliekame tam tikrus pėdsakus skaitmeninėje plotmėje: internete mes apsipirkinėjame, bendraujame, flirtuojame arba ieškome informacijos, ir visa tai nėra sudėtinga atsekti; specialūs algoritmai taipogi analizuoja mūsų pomėgius tam, kad pakištų reklamą, atitinkančią individualius interesus.

Drįsčiau teigti, jog asmeninė erdvė ir privatumas darosi nepasiekiama prabanga: jau dabar kone visų miestų gatvėse bei prekybos centruose pilna vaizdo kamerų, išmanieji telefonai fiksuoja bei atmintyje saugo visas vietas, kuriose buvome ir vis daugiau paslaugų persikelia į skaitmeninę erdvę.

Tarp kitko, ne per seniausiai buvo siūlymų imti sekti privačių interneto vartotojų duomenų srautą, ketinant tokią intenciją pavadinti „kilniu tikslu“ (tokiu kilniu, kaip kad dominuojanti kova su piratavimu). Na, o kas toliau? Vaizdo kameros namuose tų asmenų, kurie vieną kartą įvykdė smurtinį nusikaltimą? Pastovus ligonių būklės stebėjimas per atstumą? Iš esmės galima prisigalvoti šimtus „mielaširdingų“ priežasčių tam, kad sustiprinti eilinių žmonių stebėjimą ir, be abejo, jų kontrolę. Bet kiek mes esame linkę tai leisti? 

Net jeigu nesergate paranoja, tai dar nereiškia, kad jūsų neseka

Galima pasitelkti lengvos formos satyrą, siekiant nušviesti, kaip sparčiai privatumas tampa prarasta dorybe skaitmeniniame amžiuje, įsivaizduojant pasaulį, kuriame paslaptys yra melas, dalijimasis yra rūpinimasis, o privatumas - tolygus vagystei^[2].

Akivaizdu, jog gyvename laikotarpyje, kuriame įprasta dalytis intymiausiomis akimirkomis ir kasdienėmis pietų stalo banalybėmis. Tačiau privatumas, mano manymu, yra būtinas, kad išliktume žmonėmis; privatumas - tai kokybiško gyvavimo elementas, kurį turime susigrąžinti. Tuo tarpu pristatant artimiausią ateitį, kai praktiškai visi ir viskas yra prijungti prie skaidrių „Facebook“ ar „Google“ tinklų, tenka pripažinti, kad kai kažką pasilieki sau, reiškia, antrini apgaulės formai, kuri yra „dviprasmiška“ bei perdėm „nemandagi“.

Taip, kuomet nesidaliname medaus mėnesio fotografijomis ar pirmą kartą ištartais vaiko žodžiais, prieigą prie asmeninio gyvenimo padarome veik neapčiuopiamą – tai tarytum paneigia mus kaip asmenybes; kai atsitveriame sodą ar miegamąjį kilometrine tvora, išraiškingai pareiškiame, kad esame pasirengę tapti mažiau geidžiamais. Kitu atveju lašas po lašo socialinė žiniasklaida ir internetas įtraukia save į daugumos gyvenimus.

Didelė dalis pasauliečių naudojasi socialiniais tinklais. Žinoma, šalyse, kuriose technologijos nėra taip smarkiai paplitusios, pavyzdžiui, Nigerijoje ir Indijoje, situacija yra kitokia. Tačiau Europoje, Pietryčių Azijoje bei Amerikoje šis skaičius siekia beveik 100 proc. Tarp kitko, tikėtina, jog bent vienas pažįstamas per pastarąją parą socialinėje erdvėje pasidalijo nuotraukomis – tai lyg patikinimas, jog šis dar niekur nedingo.

Jeigu esate mažamečius auginantys tėvai, sulaukę pilnametystės technologinėje eroje, tikėtina, kad kai vaikui sukaks penkeri, jis turės tūkstantį ar daugiau nuotraukų. Įdomu tai, jog kai kurie tyrimai rodo, kad daugiau nei 90 procentų JAV vaikų internete lankėsi būdami iki 2 metų amžiaus. Ir tokios tendencijos leidžia daryti išvadą, kad vis daugiau žmonių skelbs savo medaus mėnesio, sužadėtuvių, senelės 70-mečio, išleistuvių ir panašius vaizdus. Na, o kadangi svarbiausi gyvenimo įvykiai yra dokumentuojami socialinėse platformose, privatumas, kaip jau minėta anksčiau, kovos su apgavyste smalsių akių atžvilgiu. 

Brangiausios akimirkos, kurios yra skirtos viešajam vartojimui

Nuolatinio dalinimosi savo gyvenimu problema ta, kad tai sukuria tai, ką mokslininkai vadina „konteksto žlugimu“, reiškiančiu, jog skirtingas auditorijas atstovaujantys žmonės staiga tampa vienos grupės dalimi^[3]. (Įskaitant nepažįstamus, visi turi prieigą prie to paties turinio, kuriuo dalijamės, jei nesame pakeitę privatumo sąlygų).

Tiesa ta, jog realiame gyvenime mes subtiliai pritaikome savo elgesį ir kalbą, kad įsimaišytume į kontekstą ar tam tikrą socialinę grupę: laisvalaikiu su draugais galime keiktis ar sarkastiškai juokauti, ir, jeigu reikia, kaipmat pavirsti išdidžiais asmenimis, spindinčiais solidumu. Be to, kol pagarbiai bendraujame su seneliais per sekmadienio pietus, pokalbis su viršininku kitos dienos rytmetį gali padaryti dar didesnį įspūdį. Visgi internetinėse platybėse šis kontekstas išnyksta it dūmas, mat nemažai daliai žmonių susirūpinimą kelia mūsų pusnuogės paplūdimio nuotraukos, kurias galiausiai pamato ne tik draugai, bet ir viršininkas bei kolegos. Kita vertus, invazinis troškimas būti įvertintais nykščio jaustuku atskleidžia, kokie esame atviri.

Taip, visiems be išimties reikia asmeninio konteksto erdvių: nėra nemandagu sėdėti su mylimuoju ir šnibždėti tyliais tonais; privatumas nėra keiksmažodis, o užsitraukti užuolaidas, užrakinti duris bei retsykiais nekelti telefono ragelio yra mūsų valioje; tai – mūsų pasirinkimas, ir būtina terpė augimui bei tobulėjimui. Tuo tarpu priežastis, dėl kurios socialinės platformos kelia grėsmę, yra ta, jog jos didina pasimetimą: kol galvojame, kad dalijimasis asmeniškiausiomis gyvenimo akimirkomis padeda sulaukti simpatijų ir dėmesio, iš tiesų tik dar labiau „nusipiginame“ ir susiteršiame.