<h2>Yra paaiškinimas, kodėl įvyksta smegenų mirtis</h2>
<p>Mirus smegenims, miršta ir žmogus, bet dar kurį laiką medicininės įrangos palaikomi organai gali atlikti savo funkcijas, o širdis – plakti[1]. Tačiau smegenų mirtis – ganėtinai reta mirties priežastis Lietuvoje.</p>
<p>Vertėtų pradėti nuo to, kad smegenų mirtis – negrįžtamai nutrūkusi smegenų veikla, ir ši būklė yra prilyginama viso žmogaus organizmo mirčiai, kadangi be smegenų darbo neįmanoma išlaikyti kitų organų funkcionalumo.</p>
<p>Iš esmės žmogaus mirties mechanizmai yra du: sustojusi širdis bei kvėpavimas arba nustojusios funkcionuoti smegenys. Pastarieji, be abejo, yra susiję, tačiau būna atvejų, kai iš pradžių diagnozuojama viena mirties priežastis. Galiausiai faktinė smegenų audinių mirtis žmogų ištinka sustojus kraujotakai visose galvos smegenis maitinančiose kraujagyslėse dėl deguonies bei tam tikrų medžiagų trūkumo.</p>
<blockquote>
<p>Tiesa, tai ganėtinai reta mirties priežastis, mat Lietuvoje per metus ji diagnozuojama kiek dažniau nei 100 kartų.</p>
</blockquote>
<p>Nepaisant to, dažniausiai smegenų mirtis gali būti įtariama, kai pacientas yra patyręs sunkų galvos smegenų pažeidimą arba, pavyzdžiui, insultą bei apsinuodijimą, sąlygojantį smegenų tinimą (kadangi smegenims kaukolės ertmėje nėra kur plėstis, tai ilgainiui daro įtaką minkšto smegenų audinio suspaudimui ir kraujotakos sutrikimui)[2].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jesse-orrico-rmwtvqn5rzu-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Nuo smegenų mirties nėra apsaugotas nė vienas</h2>
<blockquote>
<p>Smegenų mirtis gali ištikti tiek garbaus amžiaus žmogų, tiek mažametį ar net kūdikį. Bet jauniems žmonėms patyrus pažeidimą, jų smegenys tinsta žymiai greičiau palyginus su vyresniais asmenimis. Ir taip yra todėl, jog smegenų apimtis senstant mažėja.</p>
</blockquote>
<p>Galų gale, tai, kad pacientą ištiko galvos smegenų mirtis, visų pirma įtaria gydytojas – dažniausiai anesteziologas – reanimatologas. Tačiau vienas gydytojas vargiai gali diagnozuoti, dėl ko neretai pasitelkiamas pastarųjų konsiliumas, sudarytas iš ne mažiau kaip 3 specialistų.</p>
<p>Mirties diagnostika taipogi yra griežtai reglamentuotas daugiapakopis procesas: Lietuvoje galvos smegenų mirties diagnozė įprastai patvirtinama instrumentiniais tyrimais, bet galimas ir ilgalaikis klinikinis stebėjimas, remiantis 7 galvos smegenų mirties kriterijais.</p>
<p>Ir štai, pagrindinis instrumentinis tyrimas apima galvos smegenų angiografiją, – kraujotakos tyrimą, kurio dėka yra galimybė prailginti žmogaus gyvenimo trukmę[3].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ben-sweet-2lowvivhz-e-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Dalies žmonių sveikata priklauso nuo pasiryžimo padovanoti organus po mirties</h2>
<p>Daugelis neskiria smegenų mirties nuo komos, tačiau yra tam tikri bruožai, neleisiantys suklysti: komos būsenoje esantis pacientas yra netekęs sąmonės, dėl ko jo refleksai bei gyvybinės funkcijos yra sutrikusios, bet jis gali atsibusti ir gyventi toliau; mirus smegenims negrįžtamai nutrūksta galvos smegenų veika, o su jomis ir gyvybė, nors ir ne iš karto.</p>
<p>Įdomu tai, jog po smegenų mirties klausimas apie donorystę tampa kone esmine sąlyga. Kita vertus, kalba apie tai galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse bei širdies plote arba, trumpiau tariant, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų.</p>
<p>Be abejo, artimųjų sprendimui didžiausią įtaką daro mirusiojo valia: kai šeimoje būna įvykusios diskusijos apie organų donorystę, tuomet ir pasirinkimas tampa nepalyginamai lengvesnis (nors neretai jį dargi gali lemti ir emocijos ar trečiųjų jėgų įtaka).</p>
<p>Taigi, artimiesiems tam pritarus, prasideda kruopštus medikų komandos darbas – mirusiojo organai pradedami ruošti donorystei ir išrenkami tinkamiausi recipientai bei eksplantuojami organai. Visa tai, žinoma, atliekama su didžiausia pagarba donoro kūnui. Tuo tarpu minėtos procedūros metu taikoma narkozė.</p>
<p>Jeigu artimieji vis tik nepritaria organų donorystei, tuomet yra nutraukiamos širdies ir plaučių veiklą palaikančios priemonės ir sustojus širdžiai diagnozuojama mirtis. Tiesa, Lietuvoje veikia informuoto sutikimo donorystės modelis, o tai reiškia, kad norintieji po mirties gali paaukoti savo organus sergantiems žmonėms, užpildydami prašymą ir gaudami Donoro kortelę, kol žmogaus mirties atveju prašoma ir artimųjų sutikimo.</p>
<p>Nepaisant to, didžiojoje dalyje Europos valstybių taikomas numanomo sutikimo organų donorystės modelis, dėl kurio žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jeigu nėra raštu pareiškęs priešingai (ateityje svarstoma tokį organų donorystės modelį taikyti ir Lietuvoje).</p>
<p>Vis dėlto manoma, jog vien numanomo sutikimo modelio pakeitimas nepadarys proveržio šioje srityje, – daug svarbiau yra gerai organizuota ir profesionali organų donorystės sistema, kurios kūrimas šiuo metu ir vyksta.</p>
