Šokinėjimo per kūdikius festivalis stebina daugelį
Dauguma žmonių sako, jog gyvename išties mažame pasaulyje, bet ar tikrai? Be kita ko, kiek iš tikrųjų žinome apie skirtingas kultūras su visomis jų tradicijomis ir net, regis, pernelyg žiauriomis tapusiomis „privilegijomis“?
Ne paslaptis, kad žmonės yra tokie skirtingi savo gyvenimo būdu ir nuostatomis, jog galiausiai tai, kas vieniems atrodo eilinė tradicija, kitiems – kone nežmoniškai keista ir mažų mažiausiai neįprasta destruktyvių prasimanymų seka. Tačiau galite atkreipti dėmesį, jog jei ieškote gilios šių keistų veiksmų prasmės, tikriausiai pastebėsite, kad jie siejami su perdėm ekstremaliu ekscentriškumu.
Kalbant apie vienos svarbiausių asmeninių švenčių įpročius, tiesa ta, jog, pavyzdžiui, žmonos nešimas virš degančių anglių per vestuves yra daugiau nei įprastas Kinijoje, mat kai kurios šalies gentys vis dar tiki, kad tokia praktika padės žmonai išvengti gimdymo skausmų. Be to, dargi manoma, jog vaikščiojimas per degančias anglis apsaugo nuo stichinių nelaimių. Šiuos ritualus kai kurie pasirenka daryti, kai vyras ir žmona žengia pirmąjį žingsnį į naujus namus, o kita dalis tik žinodami, kad žmona jau yra nėščia. Įdomu tai, jog vyras dažniausiai tai daro basas su žmona ant nugaros. Taigi, tradicija atrodo tikrai skausminga.
Tuo tarpu kūdikių šokinėjimo festivalis Ispanijoje, sakyčiau, skamba dar neįprasčiau. Šalies Castrillo de Murcia kaimelyje kasmetiniame vietiniame festivalyje „El Colacho“ geltonais velniais apsirengę vyrai it pašėlę bėgioja bei šokinėja per kūdikius, gulinčius ant pagalvių. Šventės metu praeitais metais gimę kūdikiai yra dedami į eiles, išdėstytas viešoje gatvėje. Tada vyrai, apsirengę ryškiai geltonais kostiumais ir pasipuošę kaukėmis pradeda lakstyti, šokinėdami per vaikų eiles kaip olimpiniai kliūčių bėgikai[1]. Tarp kitko, tradicija prasidėjo jau 1600-ųjų pradžioje. Na, o kaimo žmonės iki šių dienų tiki, kad procesas atbaido velnią bei įvairias negandas, kurias simbolizuoja rožių žiedlapiai, paskleidžiami renginio pabaigoje.
Porcelianą daužo ir cinamoną barsto sėkmės labui
Vokiečių paprotys, susijęs su vazų bei indų daužymu, atspindi neoficialaus vakarėlio įmantrybes, kurias puoselėja besituokiančių porų giminaičiai. Manoma, jog ši tradicija atneša sėkmės naujai santuokai. (Arba tokiu būdu bent jau „parodoma“ sunkaus darbo ir vienybės šeimoje svarba, kuri yra neatsiejama nuo bet kokios santuokos).
Kita vertus, ne tik Vokietija yra sklidina kūrybiškumo motyvų. Jeigu gyvenate Danijoje ir esate vienišas (neturite antros pusės), įprasta, kad draugai ir šeimos nariai per 25 gimtadienį apibarstys jus cinamonu. Daugelis mano, jog ši tradicija atsirado tada, kai prieskonių pardavėjai nuolatos keliaudavo ir dėl to likdavo vieniši, mat jie niekada neužsilikdavo vienoje vietoje pakankamai ilgai, kad sutiktų būsimą žmoną. Tačiau nemaža dalis danų vis dar laikosi tokios tradicijos, nes tai suteikia jiems linksmą būdą švęsti reikšmingą gimtadienį. Na, skamba ganėtinai smagiai bei žaismingai, bet sukakus 30 metų, cinamonas, jūsų nuostabai, yra keičiamas į pipirus.
Šiaip ar taip, pipirai dar ne taip baisu, palyginti su Satere-Mawe genties iš Amazonės atogrąžų miško Brazilijoje papročiais, pagal kuriuos berniukas netampa vyru iki to laiko, kol nesusigrumia su galybe skruzdžių įgėlimų, pasižyminčių sunkiai pakeliamu skausmu. (Kai kurie žmonės sako, kad įgėlimas yra toks pat kankinantis, kaip ir kulka). Be kita ko, ši tradicija nėra vienkartinė; berniukas turi pereiti tokią rutiną tiek kartų, kiek reikia, kad proceso metu nebeverktų: diena, kai jis pagaliau ištveria kankinimą neišliedamas nė vienos ašaros, yra diena, kuomet jis tampa tikru vyru.
Tuo tarpu čia, maždaug 2220 km. nuo Lietuvos, galime sutikti šarkas, kurios, anot anglų, neša nesėkmę. Ir visgi, laimei, piliečiai sugalvojo puikų priešnuodį šiai vyraujančiai „nuotaikai“ užgožti: pasveikinti šarką, kai tik susitinkame. Tarkim, jei sutiksite pastarąją, nesijaudinkite – ištarkite jai „labas“. Žinoma, toks „burtažodis“ vargu ar ką nors reiškia dabartiniam jaunimui, tačiau ne retas vyresnės kartos žmogus tuo vadovaujasi.
Siaubingos tradicijos, vis dar egzistuojančios pasaulyje, verčia aikčioti
Taip, kiekviena kultūra bei religija visame pasaulyje turi savo unikalumą. Todėl apžvelkime keisčiausias tradicijas, kurios, beje, vis dar egzistuoja.
Auksinė kobra. Kasmet daugiau nei 13 000 kariškių iš Tailando, Jungtinių Valstijų, Singapūro, Indonezijos, Japonijos, Pietų Korėjos bei Malaizijos vyksta į Tailandą dalyvauti kasdieninėse keistose pratybose, vadinamose „kaip nužudyti kobrą“, o paskui geria jos kraują, taip pat nukanda galvas vištoms ir valgo skorpionus[2].
Gyvenimas su mirusiaisiais. Indonezijos toradžos žmonės kasmet ekshumuoja savo artimųjų, kurie mirė, kūnus, o po to parsiveža juos namo. Prieš tai kūnai yra aprengiami specialiais drabužiais, su kuriais iškeliauja į miestą. Na, o po ceremonijos lavonai grąžinami į poilsio vietą.
Kanibalizmas. Nors kanibalizmas daugelyje pasaulio šalių yra neteisėtas, yra atokių vietovių, kur gyventojai valgo žmones. Pavyzdžiui, Indonezijos, Naujosios Gvinėjos gentis, žinoma kaip Korowai bei Amazonėje esanti gentis, vadinama Yanomami. Jie mala kaulus ir valgo sudegintos mėsos pelenus, nes tiki, kad tai padės mirusiajam patekti į rojų.
Pirštų amputacijos tradicijos. Papua mieste, Indonezijoje, yra gentis, kurioje moterų pirštai amputuojami kaip liūdesio bei gedulo simbolis per mylimo žmogaus laidotuves. Taip yra todėl, jog mirusieji turi dvasių, kurias esą reikia nuraminti siaubingais veiksmais. Norint amputuoti pirštą, aplink jį užrišama virvelė, kurios galai sudeginami, kad susidarytų naujas rando audinys.
Kūdikio mėtymas. Karnatakos valstija gali pasigirti kasmetine tradicija, kurios metu kūdikiai metami iš didelio bokšto. Nukritę ant milžiniškos paklodės vaikai būna nešami žmonių minios. Tarp kitko, kiekvienam minioje esančiam žmogui leidžiama juos liesti, kol vaikai negrąžinami motinai. Šios tradicijos priežastis – atnešti sėkmę kūdikiui bei jo šeimai.
Kraujo šventės tradicijos. Tai viena baisiausių tradicijų visame pasaulyje. Kraujo fiestos yra šventės, skirtos žudynėms ir kankinimams. Dažniausios aukos yra jaučiai, kurie iš pradžių yra persekiojami, o paskui mirtinai subadomi, prieš tai juos apliejus karštu vašku. Kasmet Ispanijoje surengiama nuo 10 000 iki 15 000 kraujo švenčių. Kitos šalys, kuriose vyksta tokio tipo pasirodymai, yra Brazilija, Meksika ir Portugalija.
Kūno žalojimas. Pietų Indijos ir Pietryčių Azijos induistų švenčiamas „Thaipusamo“ festivalis yra persipynęs su piktosios dvasios veikimu. Atsidavę tokiam įtikėjimui asmenys persiveria save aštriais daiktais per įvairias kūno vietas, kol galiausiai pereina į visišką transo būseną. Kai kurie netgi leidžiasi tempiami transporto priemonės, kuomet į jų nugarą įsmeigiami specialūs kabliukai[3].
Taigi, turime pripažinti, jog pasaulis yra išties keista vieta, pilna dar keistesnių žmonių ir tradicijų, kurios gali būti ne tik įdomios, bet ir sukrečiančios! Kita vertus, galbūt tai, kas vienam atrodo kraupoka, kitam yra kone įprasta.
