<h2>Neturėkite iliuzijų: Europa nėra izoliuota nuo plūstančių kitataučių</h2>
<p>Dėl netinkamų ekonominių bei socialinių sąlygų, taip pat brutalių Baltarusijos intencijų, niūrios apgulties realijos neaplenkė ir mūsų: daugelis emigrantų iš trečiųjų šalių mėgino brautis į Lietuvą, dalis šią šalį vis tik pasirinkę tranzitui, tokiu būdu ketindami pasiekti kitas Europos valstybes. Aišku, dabar ši situacija daugiau mažiau suvaldyta, tačiau atsipūsti, regis, kol kas nederėtų.</p>
<p>Kalbant apie emigrantus ir jų „mėtymosi“ po pasaulį motyvus, ne paslaptis, kad daugelis išvyksta iš kilmės šalies tam, jog išgelbėtų savo gyvybes arba – ypač moterys – išsaugotų laisvę, išvengiant kančių bei nuolatinės priespaudos[1]. Deja, Europos šalys galbūt ne visai tinkamai tvarkė savo imigracijos politiką, dėl ko buvo pernelyg orientuojamasi į imigracijos skatinimą ir pabėgėlių statusą, tinkamai nepatikrinus prašymų. (Nors Europos vyriausybių duomenų rinkimo politika yra susijusi su piliečių privatumu, manyta, jog reikalauti dokumentų bei įrodymų iš imigrantų yra įkyru).</p>
<p>Emigrantų istorijų užnugaryje boluoja ir vienišų mamų bei invalidais tapusių tėvų pavyzdžiai, kuomet maisto bei pastogės tikisi ir mažamečiai vaikai, laukiantys neaiškios ateities. Ką jau kalbėti apie itin dažnus teroristinius išpuolius bei tėvų mirtį reginčius mažamečius, gyvybę siejančius su prieštaringomis ir nuo jų absoliučiai nepriklausančiomis aplinkybėmis: kūne įstrigusios skeveldros, namai, virtę pelenais bei įvairūs nusikaltimai gena ieškoti geresnio kelio nepalyginti ramesniam gyvenimui.</p>
<p>Taip, žiaurūs konfliktai skurstančių ir išpuoliais garsėjančių valstybių viduje yra išties įprasti. Tuo tarpu mano draugo, kaip laisvai samdomo filmų kūrėjo ir fotografo, karjera tik prasidėjo, dėl ko jis kone nuolatos galvoja, kaip galėtų suprasti (labiau įsijausti) į, tarkim, Sirijos tragediją; kaip galėtų rasti atskiras istorijas, kurios parodytų tokio tipo situaciją visuotiniu mastu, neretai besiklostančią visai netoliese – už namo sienos – ir kaip ilgainiui atrado ją prie savo namų slenksčio.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jonathan-kho-ming-jun-aweuc9wtnbs-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Našlių statutas tarp imigrantų – dažnas reiškinys</h2>
<p>Pro virtuvės langą minėtam draugui teko matyti, kaip už kelių kvartalų žemiau buvęs apleistas keturių aukštų pastatas prisipildė žmonių: jis regėjo moterų bei vaikų srautus, nešančius čiužinius ir patalynę į vestibiulį. Iš tolo jų namų ruoša atrodė kaip skruzdėlynas: įvairiaspalviai gultai ir patalynė ironiškai ryškiai bei optimistiškai išsiskyrė smėlio spalvos pastatų fone. Pusdieniui įpusėjus tarp langų nusidriekė ir skalbinių linijos, o drabužiai plevėsavo nuo sauso vėjo.</p>
<p>Teko girdėti, jog po įvairių neramumų savo šalyse moterys dažnai lieka našlėmis, o jų globoje atsiduria didžiulis pulkas vaikų[2]. Išgyvenę žmonės, tuo tarpu, pasižymi nervingumu bei kitomis psichoemocinį nestabilumą žyminčiomis savybėmis (beveik tokie pat nervingi, kaip ir išsivysčiusiose šalyse gyvenantys bei dėl šlovės konkuruojantys žmonės).</p>
<p>Visgi, sakyčiau, kad girdėti ką nors pasakojant apie savo giliausią skausmą, iš esmės yra kažkas nepadoraus: mes norime, jog jie žinotų, kad tai jaučiame kartu su aukomis tapusiais asmenimis, bet dažnam iš mūsų reikia tik istorijos. Galų gale, tikėjimas, kad elgsimės su šiais žodžiais taip švelniai, kaip elgtumėtės su naujagimiu, paskatina atsiverti.</p>
<p>Kiekvienas iš mūsų kvėpuodamas vienas kito oru mažame kambaryje, gali pradvisti pelėsiais, artimojo nuoskaudomis ar nežmonišku ilgesiu, sklandančiu kartu su mirtimi susijusiomis vizijomis, persekiojančiomis nuskriaustuosius iki jų gyvenimo galo. Tačiau vaikai daugumai suteikia jėgų ir neleidžia galvoti apie tai, kas įvyko (ar kas dar laukia): namų netekę imigrantai gamina jiems, jie juos maudo, – visa tai yra svarbiau už jų pačių akis. Galiausiai, kai pažvelgiu į skaudulius keliančius situacijas iš arčiau, suvokiu, jog gabalėlis duonos ar skanios kardamono kavos gurkšnis gali nuvalyti prie odos prikepusias ašaras, kad atrodytume padoriau.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/kyle-glenn-nxt5htlmlge-unsplash-2.jpg" alt="" /></p>
<h2>Gyvenimas be dokumentų atvirai vaizduojamas dokumentiniame seriale „Living Undocumented“</h2>
<p>Per pastaruosius šešis aštuonis mėnesius televizijos dėka matėme širdį veriančių istorijų apie dokumentų neturinčius imigrantus scenarijų: stebėjome, kaip tarp nekultūringų nelegalų žvangėjo antrankiai, regėjome, kaip imigracijos agentai juos išsiuntė į sulaikymo centrus, kol kitos moterys, žiūrėk, ištekėdavo už vyrų, jog šie galėtų įgyti teisinį statusą ir aplankyti sergančią motiną gimtojoje šalyje. Ir visgi, kad ir kaip sukrečia tokie vaizdai, nė vienas neprilygsta šešių dalių dokumentiniam serialui „Living Undocumented“.</p>
<p>Stebėdama aštuonias šeimas, gyvenančias šešiose skirtingose valstijose, turinčias įvairių problemų dėl savo imigracijos statuso, „Living Undocumented“ iliustruoja JAV imigranto patirtį su precedento neturinčiu intymumu[3]. Be kita ko, yra ir daugiau filmų, nagrinėjančių šios sudėtingos problemos aspektus iš asmeninio požiūrio. Pavyzdžiui, „The Infiltrators“, sumaišęs dokumentinių filmų kūrimą su scenarijaus pasakojimu, jog papasakotų istoriją apie du nelegalius aktyvistus, gyvenančius sulaikymo centruose. Tačiau filme „Living Undocumented“ žiūrovai regi namus ir darbo vietas tų šeimų, kurias drasko ne visada palankūs įstatymai bei politika – šeimas, kurių kasdienis gyvenimas susijęs su galimu deportavimu.</p>
<p>Tame pačiame epizode, kuriame žiūrovai mato mylintį tėvą, žaidžiantį su savo mažyliu ant sūpynių po to, kai jo mergina buvo deportuota, patiriame siaubingą įtampą, pastarajam susitikus su imigracijos ir muitinės tarnybos pareigūnais. Kitame gi susiduriame su buvusio jūrų pėstininko žmona, neturinčia kito pasirinkimo, kaip tik deportuotis į Meksiką kartu su savo devynerių metų JAV piliete dukra, vyrą ir vyresnę dukrą paliekant Floridoje.</p>
<p>Galiausiai vienas iš esminių dalykų, pasirodantis triukšmingose diskusijose apie imigracijos klausimą bei aktualią šeimų išsiskyrimo problemą visame pasaulyje, yra tai, kad svarbu gauti asmenines istorijas, kurios yra šios temos pagrindas. Tuo tarpu filmai, knygos ar serialai galėtų padėti nušviesti pasauliečius, supažindindami su, mano nuomone, perdėm sudėtinga imigracijos sistema, prie kurios dar derėtų paplušėti, prašant prieglobsčio arba ieškant kitų teisinės gynybos priemonių jų situacijoms. (Tikiuosi, kad tai privers žmones susimąstyti apie dalykus, kuriuos galima padaryti, jog šis procesas būtų sklandesnis).</p>
