„Norėčiau, kad pasaulis būtų malonesnė vieta gyventi“
Nedaugelis menininkų rizikavo išbandyti pripažinimo ir visuomenės meilės ribas, kaip kad Sinéad O’Connor, kuri mirė sulaukusi vos 56 metų[1].
S. O’Connor gyvenimas ir karjera pasižymėjo nepastovumu ir jausmu, kad ji neva smarkiai skiriasi nuo ją supančio pasaulio: pradedant psichologiškai sudėtinga vaikyste, kurią vainikavo smurtaujanti motina, baigiant priverstinėmis vagystėmis bei nesąžiningomis labdaros rinkimo akcijomis. Kas jau kas, tačiau tai paliko ryškų pėdsaką.
Dėl mokyklos nelankymo ir smulkių nusikaltimų, kitados niekuo neišsiskirianti paauglė pateko į Katalikų bažnyčios valdomą griežtą Grianano reabilitacijos centrą. Nepaisant traumuojančios aplinkos, muzikuoti tai nesutrukdė. Priešingai – mokytojai paprašius dainuoti vestuvėse, pasiūlymas tapo puikia proga susipažinti su kitais muzikantais, paskatinusiais rašyti dainų tekstus bei išmokti groti gitara.
Akivaizdu, jog kurti (kepti pyragus, nerti ar tapyti) įkvepia ne tik aistringa meilė, bet ir skaudūs įvykiai. Didžiausiu penu kūrybai šiuo atveju tapo nelaimingos patirtys, suteikusios pankroko dvasios ir opozicinio požiūrio, išryškėjusio visos karjeros metu.
Kai, S. O’Connor būnant vos 18 metų, automobilio avarijoje žuvo jos motina, dainininkė jau buvo gerokai pasistūmėjusi į priekį. Pastaroji ryžosi netgi mesti mokyklą ir suburti aikštingu elgesiu garsėjusią „Ton Ton Macoute“ grupę, kurios pavadinimas, kaip žinia, asocijavosi su mitiniu Haičio baisuokliu[2]. Kada įvyko didžiausias lūžis?
Sulaukusi buvusio „U2“ leidyklos vadovo Fachtnos O’Ceallaigh dėmesio ir sukūrusi dainą filmui „Nelaisvėje“ (angl. „Captive“), 1987 m. S. O’Connor pradėjo solinę karjerą, bene iš karto išleidusi didingą albumą „Liūtas ir kobra“ (angl. „The Lion and the Cobra“). Albumas, tapęs auksine plokštele Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje ir Nyderlanduose – su 40-ies populiariausių singlų rinkiniu – dar labiau išryškino išskirtinį įvaizdį bei tembrą – stebėtinai aiškų bei tyrą. Į moters vizitinę kortelę, beje, įėjo ir kai kas daugiau.
Trumpai kirpti plaukai išskyrė S. O’Connor iš tuometinių dainininkių bei dainų autorių, kaip ir nestandartinė estetika – tiesmuka ir atvira. Artikuliacija tuo tarpu buvo tai, kas – nenori, bet reikia – „pritempė“ prie vyraujančio „komerciškumo“.
Ašaros muzikiniame klipe atvėrė kelią į publikos širdis
1990 m. albumas „Nenoriu to, ko neturiu“ (angl. „I Do Not Want What I Haven’t Got“), daugybę kartų tapęs platininiu, slėpė vieną populiariausių kūrinių, pavadinimu „Niekas neprilygsta tau“ (angl. „Nothing Compares 2 U“)[3]. Šis kūrinys, kurio vaizdo klipas buvo rodomas stambiu planu, išryškino įžymybės veidu riedančias ašaras, pavertusias ją tarptautine žvaigžde. Deja, džiaugsmas dėl pasiekimų truko neilgai.
S. O’Connor polinkis į kontroversiškus muzikinius ieškojimus, politinę konfrontaciją bei pernelyg didelį emocinį nuoširdumą lėmė karjeros svyravimus.
Nepaisant ankstyvųjų įrašų sėkmės, kitame savo albume, kuriame skambėjo sodrios džiazo standartų versijos, ji pasuko priešingu keliu.
Nors moters balsas buvo daugiau nei tinkamas interpretuoti klasikinius kūrinius, su kuriais ji užaugo, dar svarbiau tai, kad S. O’Connor savo reklaminę veiklą Amerikoje panaudojo tam, jog pademonstruotų savo, kaip protestuojančios dainininkės, o ne popmuzikos žvaigždės, statusą. Tai liudija iki šių dienų minima konfrontacija.
1992 m. spalį pasirodžiusi vienoje žymioje televizijos laidoje, dainininkė atsisakė planuoto standartinio albumo atlikimo, pakeisdama jį į Bobo Marley dainą „Karas“ (angl. „War“), naudojant šį kūrinį kaip protestą prieš vaikų išnaudojimą Katalikų bažnyčioje ir po to sekusį jo dangstymą. Prodiuseriai, tiesa, tam neprieštaravo. Tačiau kai kas liko neaptarta.
Į planus neįėjo tai, jog S. O’Connor pasirodymo pabaigoje planuoja suplėšyti popiežiaus nuotrauką. Visgi, nors jos karjera niekada nebuvo „iki galo“ subalansuota, menininkė net ir po to išliko nepalenkiama ir nenustojanti ieškoti: savęs, mirties ar naujo kvėpavimo[4].
Nepalūžusi ir unikali – išskirtiniai talentai įsirėžia amžiams
S. O’Connor albumuose jos balsas skambėjo įvairiais žanrais – reggae, hiphopo, roko ir folkloro – kuriuose ji kūrė originalią medžiagą, bei savitai interpretavo įvairių atlikėjų kūrinius.
Vėlesni dainininkės leidiniai buvo labiau vertinami kritikų, bet ne komerciškai patrauklūs, be to, dėl jos psichikos sveikatos sunkumų, apie kuriuos buvo plačiai skelbiama, moters kūryboje buvo daromos pertraukos. Tačiau ji ir toliau pasisakydavo dėl principinių dalykų, pavyzdžiui, kritikavo Miley Cyrus dėl pernelyg seksualizuoto vaizdo klipo ir pan.
Nepaisant minėtų incidentų bei asmeninių tragedijų, tokių kaip sūnaus savižudybė 2022 m., S. O’Connor atkakliai laikėsi savo saviraiškos principų, dėl ko pelnė milžinišką visuomenės palankumą. Jos patrauklumo nesumažino net ir nepagrįsti kaltinimai dėl piktnaudžiavimo Katalikų bažnyčioje ar atsivertimas į islamą, nuo 2019 m. pasivadinant Shuhada’ Sadaqat vardu.
Galiausiai, nepaisant sunkumų, įžymybė tapo pavyzdžiu – ikona, kurios vizualinis išskirtinumas, ryžtas bei aktyvus plaukimas prieš srovę perskrodė ne tik asmeninio gyvenimo prospektus, bet ir pasaulietinio kaukių baliaus ruožus, lėkštas diskusijas peradresuojant žmoguje glūdinčiam tyrumui.
