Šimtą metų perkopusi audėja nesuskaičiuoja kiek šimtų kilometrų audeklo nuaudė per gyvenimą

Bibliotekoje eksponuojmos austos lovatiesės

Dusetose, Zarasų rajone gyvenanti 103 metų senolė Ona Kulikauskienė dar pakankamai guvi ir užuot žiūrėjusi pro langą ji kartas nuo karto vis dar prisėda prie audimo staklių. Dusetose veikiančioje Kazimiero Būgos bibliotekoje dažnai rengiamos įvairios Zarasų krašto ir kitų rajonų kūrėjų parodos. Šį kartą čia eksponuojamos O. Kulikauskienės austos lovatiesės. Tai pirmas kartas, kai bibliotekoje eksponuojama paroda, kurios autorė – šio krašto gyventoja įkopusi į antrą šimtmetį.

Šimtametė usdavo staltieses, lovatiese, rankšluosčius

„Austi išmokau pati. Iš ukvatos. Man labai gražu buvo austi daiktai – tai labai storojausi. Ukvata viską daro“, – apie potraukį užgimusį dar vaikystėje atviravo garbaus amžiaus moteris.

Pašnekovė puikiai prisimena kaip vaikystėje vos tik nutaikydavusi progą ji sėsdavo prie staklių. Audimo subtilybių mažametę mergaitę tuomet mokė mama ir močiutė.

„Nuo pat mažumės norėjau raštuotas lovatieses austi. O rašteliais pasidalindavo audėjos. Pamačiusi naują raštą – greit išsipiešdavau, kartais dar kokiame žurnale susirasdavau. Būdavo, kur tik nueinu, pamatau raštuotą audeklą, ir nebegaliu nuo jo akių atitraukti. Taip gražu man tie raštai. Siūlai audiniams būdavo pirktiniai. Dažniausiai – bovelna (medvilnė), audžiau ir šilko siūliukais, tokiais plonyčiais, kad juos net po šešiolika reikėdavo sudėti“, – pasakojo audėja.

Moteris nesunkiai perprato audimo techniką, todėl rinktinių, kaišytinių raštų audiniais visą gyvenimą žmones džiugino. Austos lovatiesės ir rankšluosčiai, takeliai ir staltiesės, vienspalviais ir įvairiausiais raštais marginti, su vilnonių, medvilninių ir šilkinių siūlų deriniais buvo visada vertinamos. O. Kulikauskienė ausdavo viską, ko tik reikėjo ne tik kasdienei buičiai, bet ir šventėms. Jaukioje bibliotekoje surengtoje parodoje eksponuojamos moters austos lovatiesės ir staltiesės, išdailintos įvairiais raštais ir spalvomis.

Zarasiškė audėja džiaugiasi gyvenimo saulėlydžiu

Moteris gimė 1920 metais, tačiau šviesia atmintimi ir guviu protu nesiskundžia. Pašnekovė skaičiuoja, kad prie staklių ji praleido daugiau nei devynis dešimtmečius savo gyvenimo.

„Daug darbų, daug vargo matė mano rankelės. Jos prie darbo pripratusios. Nuobodu, sunku sėdėti be darbo. Gerai, kad dar skaityti galiu“, – atviravo šimtametė ir tikino dar puikiai gebanti skaityti knygas, o jei šriftas būna per smulkus, tai ji į pagalbą pasitelkia lupą.

Moteris prisimena vaikystę ir teigia, kad mokėsi labai gerais pažymiais, tačiau neilgai, mat ūkyje reikėjo darbo rankų. Vaikystėje jai teko ganyti, o paskui net ir pačius sunkiausius vyriškus darbus dirbti. Mokėjo ji ir arklį valdyti, ir su tėvu miške malkas pjauti, kirsti. Sovietų laikais taip pat ūkyje įvairius darbus dirbo.

„O dabar valgyti dar pati pasigaminu, labai mėgstu sriubas. Tik truputį jau nebeprigirdžiu. Atėjo amžius, kai viską reikia priimti“, – kalbėjo senolė džiaugdamasi gyvenimo saulėlydžiu ir sakė jau nė nebesuskaičiuotų, kiek kilometrų audeklo išaudė per visą savo gyvenimą.

Garbaus amžiaus audėjos paroda Dusetų Kaziemiero Būgos bibliotekoje veiks iki kovo 12 dienos^[1].