<p>Holokaustas neabejotinai paliko gilų randą visame pasaulyje. Laikotarpis nuo 1933-ųjų, kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945-ųjų, kai oficialiai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas iki šių dienų minimas su siaubu. Rasistinė, diskriminacinė ir teroristinė nacių politika žydų atžvilgiu reiškė ne tik didžiules kančias, tačiau ir visuomenės nužmogėjimą. Net ir tie, kurie aktyviai neprisidėjo prie žydų kankinimų ir žudymo negali atsikratyti savosios atsakomybės. </p>
<p>Tuo meto visuomenė užmerkė akis žiaurumui: tiek dėl savo saugumo, tiek dėl elementarios naudos. Ne vieną kartą visuomenėje sklandžiusios istorijos, kai kaimynai pasisavina į koncentracijas stovyklas išgabentų ar nužudytų žydų nuosavybę, o kartais net patys juos išduoda vien tam, kad galėtų išvogti jų turtus negali būti laužtos iš piršto. Tokių istorijų naratyve paminimi ir tie patys lietuviai, dažnai mėginantys klijuoti sau žydų gelbėtojų etiketes ir patys linkę dievagotis savosiomis tremties istorijomis.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/levi-meir-clancy-oij7zm6ztmq-unsplash.jpg" alt="Žydai" /></p>
<p>Nepaneigsime, kad sudėtingi istoriniai laikotarpiai verčia priimti itin sunkius, ne visada moralius sprendimus. Kita vertus, negalime abejoti, kad būtent tokie gyvenimo lūžiai ir siaubai verčia mus pasitikrinti savo tikėjimo gylį, vertybes ir žmogiškumą. Nors šiandien tikslų Holokausto aukų skaičių įvardinti vis dar sudėtinga, beveik visuotinai pripažįstama, kad ilgi teroro metai pareikalavo maždaug 6 milijonų žydų gyvybių, o bene baisiausia kankinimo vieta yra pripažinta Aušvičo koncentracijos stovykla, esanti Lenkijoje.</p>
<p>Vis tik, nepaisant didžiulių kančių, maždaug 3,5 milijonui žmonių pavyko išsigelbėti. Daugelis buvo ne tik išvarginti fiziškai, visiškai nusilpę, ligoti ir iškankinti bado, tačiau ir negrįžtamai sužaloti psichologiškai. Pats žydų išlaisvinimas tapo savita trauma: žmonės nebemokėjo gyventi be nuolatinio teroro ir smurto. Atsigavę, daugelis skubėjo palikti pragarą primenančią Europą ir išvyko į JAV ar Palestiną, kiti, vis dar tikėjosi atrasti pasimetusius giminaičius. Tik ilgainiui apie Holokausto baisumus jau buvo prabilta pačių išgyvenusiųjų lūpomis.</p>
<p>Ir nors po šio baisaus istorinio laikotarpio jau prabėgo dešimtmečiai, kalbėti ir išgirsti apie ne tik įvykdytus brutalius nacių ir jų talkininkų nusikaltimus, tačiau ir apie pasaulinį ano meto nužmogėjimą, būtina. Nors šiandien pasaulis susiduria jau su kitais iššūkiais, empatijos, atjautos ir supratimo vienas kito atžvilgiu vis dar trūksta. Todėl, turime užkirsti kelią ir neleisti, kad dabartinis mūsų abejingumas paskatintų naują Holokaustą ir naują Aušvicą.</p>
<p>75-ųjų Aušvico išlaisvinimo metinių proga, vienas iš išsigelbėjusių Lietuvos žydų kilmės lenkas, istorikas, žydų istorijos instituto asociacijos prezidentas ir aktyvus visuomenės veikėjas Marianas Turskis pasidalino įkvepiančia kalba, kuri šių dienų kontekste mums visiems ypač aktuali. Susipažinkite.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/giulia-gasperini-8s-d-uodlhu-unsplash.jpg" alt="Memorialas" /></p>
<p>Mieli susirinkusieji, draugai,</p>
<p>esu vienas iš nedaugelio vis dar gyvų žmonių, kurie išbuvo šioje vietoje beveik iki paskutinės akimirkos prieš išlaisvinimą. Sausio 18-ąją prasidėjo mano vadinamoji Aušvico koncentracijos stovyklos evakuacija. Po šešių dienų tai pasirodė esantis mirties maršas daugiau nei pusei su manimi kalėjusių žmonių. Mes sudarėme 600 žmonių eilę. Nemenka tikimybė, kad kito jubiliejaus aš jau nebesulauksiu. Tokios jau tos žmogaus gyvenimo taisyklės.</p>
<p>Būtent todėl atleiskite man, kad galbūt tai ką pasakysiu bus šiek tiek emocinga. Svarbiausia ką norėčiau pasakyti, visų pirma, būtų kreiptis į savo dukrą, anūkę ir anūką. Dėkoju, kad jie yra čia, šioje salėje. Aš esu susirūpinęs tais, kurie yra mano dukros, anūkų bendraamžiai. Kitaip tariant, jaunąja karta, pačia jauniausia, jaunesne net už mano dukrą ir anūkus.</p>
<p>Kai prasidėjo Pasaulinis karas, buvau paauglys. Mano tėvas buvo karys ir buvo sunkiai sužeistas šūviu į plaučius. Tai buvo mūsų šeimos tragedija. Mano mama buvo kilusi iš Lenkijos–Lietuvos–Baltarusijos pasienio zonos. Ten armijos nuolat keliavo pirmyn ir atgal, plėšė, prievartavo, degino kaimus, kad nepaliktų nieko tiems, kas ateis po jų. Taigi galima sakyti, kad mačiau iš labai arti, iš tėvo ir motinos, kas yra karas. Nepaisant to, nors karas buvo įvykęs tik prieš 20, 25 metus, man visa tai atrodė taip tolima, kaip XIX a. lenkų sukilimai, kaip Prancūzijos revoliucija.</p>
<p>Kai šiandien sutinku jauną žmogų suprantu, kad po 75 metų jie jau yra pavargę nuo kalbų apie karą, Holokaustą, Šoa ir genocidą. Suprantu juos. Todėl pažadu jums jaunuoliai, kad nepasakosiu apie savo kančias. Nepasakosiu apie savo išgyvenimus, savo Mirties Maršus, apie tai, kaip svėriau 32 kilogramus ir buvau ant išsekimo ir išgyvenimo ribos. Nepasakosiu jums blogiausių savo patirčių, tragediją būti išskirtam su savo mylimiausiais ir artimiausiais žmonėmis, kai po to atskyrimo suvoki, kas jų laukia. Norėčiau su savo dukros ir anūkų kartų pakalbėti apie jus pačius.</p>
<p>Matau, kad šiame mūsų susibūrime yra Austrijos prezidentas Alexanderis Van der Bellenas. Ar prisimenate, pone prezidente, kaip priėmėte mane ir Tarptautinio Aušvico komiteto vadovus, kaip kalbėjome apie tuos laikus? Vieną kartą jūs pasakėte frazę: „Aušvicas nenukrito iš dangaus." Galima pasakyti, kaip kalba lenkai, kad tai akivaizdžiau nei akivaizdu.</p>
<p>Žinoma, kad nenukrito iš dangaus. Galbūt tai banalus pasakymas, tačiau jame yra labai svarbi mintis. Pamėginkime akimirkai persikelti į ankstyvųjų 30-ųjų Berlyną. Esame beveik miesto centre. Bayerisches Viertel rajone, Bavarijos kvartale. Trys metro stotelės nuo Kurfürstendamm gatvės, zoologijos sodo. Ten, kur yra metro stotelė, yra ir Bavarijos parkas. Vieną dieną, 30-aisiais, ant suoliukų atsiranda užrašas: „Žydams negalima sėdėti ant šių suoliukų.“ Kai kurie tikriausiai gali pasakyti, kad taip, tai nemalonu, tačiau juk aplink yra daugiau suoliukų, galima atsisėsti kitur, nėra didelės bėdos.</p>
<p>Tai buvo kvartalas, kuriame gyveno žydų kilmės vokiečių inteligentai. Ten gyveno Albertas Einšteinas, Nobelio premijos laureatė Nelly Sachs, verslininkas, politikas, užsienio reikalų ministras Walteris Altenau. Jau vėliau, kvartalo baseine atsirado užrašas: „Žydams uždrausta eiti į šį baseiną.“ Galima vėl sakyti, kad tai nėra malonu, tačiau Berlynas turi tiek vietų, kur galima maudytis, tiek ežerų, kanalų, beveik tikra Venecija, taigi galima eiti ir kitur.</p>
<p>Tuomet staiga pasirodo užrašas: „Žydai negali priklausyti vokiečių chorų būreliams.“ Na ir kas? Jeigu jau nori dainuoti, tegul susiburia sau ir muzikuoja. Tada atsiranda užrašas: „Žydų, ne arijų vaikams, negalima žaisti su vokiečių, arijų vaikais.“ Tai reiškia žydų vaikai žais vieni. Vėliau, dar vienas užrašas: „Žydams parduodame duoną ir maisto produktus tik po 17 val.“ Tai jau sudėtinga, bet žmonės apsipirkti gali ir po 17 val.</p>
<p>Būkime atsargūs, būkime labai atsargūs. Taip imame susitaikyti su mintim, kad galima kažką atskirti, kad galima kažką stigmatizuoti, kad galima kažką atstumti. Taip pamažu, diena po dienos, žmonės pradeda su tuo apsiprasti. Apsipranta tiek aukos, tiek jų skriaudikai, tiek ir liudininkai, tie, kurie tiesiog viską stebi. Priprantama prie minties, kad mažumos grupė, kurioje gimė Einšteinas, Nelly Sachs, Heinrichas Heinė, Mandelsonai, yra svetima kitiems, gali būti išstumta iš visuomenės, kad tai yra žmonės, kurie perneša užkratus, bakterijas ir ligas. Tai yra baisu ir pavojinga. Tai yra pradžia to, kas netrukus prasidėjo.</p>
<p>Tų laikų valdžia buvo itin gudri, nes išpildė darbininkų reikalavimus. Gegužės 1-oji Vokietijoje niekada nebuvo taip švenčiama. Nedarbo dieną įvedė „jėga per džiaugsmą“ reikalavimą, tai tapo dalimi darbuotojo laisvalaikio. Valdžia sugebėjo kovoti su nedarbu ir žaisti su tautiniu pasididžiavimu: „Vokietija, pakilk iš versališkos gėdos. Atgauk savo orumą.“ Bet tuo pačiu metu valdžia matė, kaip žmonės pamažu tapo nejautrūs ir abejingi. Jie nustojo reaguoti į blogį. O taip valdžia ir gali sau leisti toliau plėtoti blogio procesus.</p>
<p>Vėliau viskas vyksta jau itin greitai: draudimas žydus įdarbinti, draudimas išvykti. Tada greitai prasideda trėmimai į getus: į Rygą, Kauną, į mano getą, Lodzės getą – Litzmannstadt. Iš ten daugelis buvo išvežti į Kulmhofą, kur yra nužudomi išmetamosiomis dujomis. Likę keliauja į Aušvicą, ten bus nužudyti moderniomis dujomis, kamerose. Taigi tai ir teigė ponas prezidentas: „Aušvicas nenukrito iš dangaus.“ Aušvicas atėjo tyliai, mažais žingsneliais, slėpėsi, kol atsitiko tai, kas atsitiko.</p>
<p>Mano dukra, mano anūkai, jūs, kas esate jų bendraamžiai galbūt nežinote, kas buvo Primo Levi. Jis buvo vienas žymiausių šios stovyklos kalinių. Primo Levi kažkada pasakė: „Tai nutiko, tai reiškia, kad tai gali nutikti ir ateityje. Tai reiškia, kad tai gali nutikti visame pasaulyje.“</p>
<p>Papasakosiu jums vieną asmeninę savo patirtį. 1965-ais metais dėka stipendijos, mokiausi JAV. Tuo metu vyko arši kova dėl žmogaus pilietinių teisių, afroamerikiečių teisių. Turėjau garbę dalyvauti eitynėse su Martinu Liuteriu Kingu iš Selmos į Montgomerį. Kai žmonės sužinojo, kad esu išsilaisvinęs iš Aušvico, manęs paklausė: „Kaip manai, ar tik Vokietijoje kažkas tokio gali atsitikti? Ar gali atsitikti ir kitur?“ Ir aš sakiau: „Tai gali įvykti ir čia. Jei žmogaus teisės yra nepaisomos, jeigu ignoruojama mažuma, jeigu siekiama su ja susidoroti. Jeigu žmogaus teisės pažeidžiamos taip, kaip čia Selmoje, tuomet tai gali atsitikti bet kur.“ „Ką tuomet galime padaryti?" Aš sakiau jiems: „Jūs patys galite tai sustabdyti. Jei esate pasiruošę ginti savo teises, demokratiją, ginti mažumų teises – tuomet sugebėsite tai atremti."</p>
<p>Europoje daugelis kilę iš judėjiškos-krikščioniškos religinės tradicijos. Ir tikintys žmonės, ir netikintys laikosi Dešimt Dievo įsakymų. Mano draugas, Tarptautinio Aušvico komiteto prezidentas Romanas Kentas, kuris kalbėjo šioje vietoje prieš penkerius metus per praėjusį jubiliejų, negalėjo čia būti šiandien. Jis pasiūlė ir vienuoliktą įsakymą, kuris kyla iš Šoa, iš Holokausto, iš siaubingo laikotarpio patirties. Jis skamba taip: „niekada, niekada nebūk abejingu stebėtoju."</p>
<p>Būtent tai ir noriu pasakyti savo dukrai, savo anūkams. Visiems jų amžiaus žmonėms, nesvarbu kur jie gyventų: Lenkijoje, Izraelyje, JAV, Vakarų ar Rytų Europoje. Tai labai svarbu. Nebūkite abejingi stebėtojai, kai matote didžiulę istorinę netiesą. Nebūkite abejingi stebėtojai, kai matote, kad praeitis yra pritempiama prie politinių aktualijų. Nebūkite abejingi stebėtojai, kai kuri nors mažuma yra diskriminuojama. Demokratijos esmė yra ta, kad dauguma valdo, tačiau demokratija remiasi tiesa, kad mažumų teisės privalo būti saugomos. Nebūkite abejingi, kai valdžia pažeidžia mūsų visuomenės konstruktus. Būkite ištikimi įsakymui. Vienuolikttam įsakymui: nebūk abejingu stebėtoju.</p>
<p>Nes jeigu būsi, tai net nespėsi mirktelėti ir jūs ar jūsų pačių palikuonys vėl patirs Aušvico baisybę.</p>
