Obuolius lietuviai valgo jau kelis tūkstančius metų
Lietuvoje natūraliai augo ir tebeauga laukiniai vaismedžiai – miškinės obelys, kriaušės, slyvos. Šių augalų vaisiai maistui naudoti dar akmens amžiuje. Vėliau gėrybių rinkimą pakeitė sodininkystė. Manoma, kad pirmieji sodai mūsų krašte atsirado maždaug XIV a., o vienas ryškiausių lūžių sodų istorijoje buvo XVI a., Renesanso epochoje, kai ėmė plisti itališko stiliaus sodai.
„Archeologams tyrinėjant Nidos senovės gyvenvietę, vieno iš gyvenamųjų namų priestate buvo aptikta į dvi dalis perskeltų džiovintų miškinės obels vaisių. Jiems gali būti 4000-5000 metų“, – sakė arheologas ir istorikas Rimvydas Laužikas. Pasak jo, panašaus laikotarpio obuolių valgymo pėdsakų yra žinoma visame Baltijos jūros regione.
Vėliau, atsiradus sodininkystei, augalų įvairovė augo. Yra išlikę dokumentai, jog 1623 m. Jonušo Radvilos našlė Elžbieta Sofija nusipirko Jonušo Kiškos sodą Tilto gatvėje Vilniuje. Jame augo 22 skiepytos obelys, 4 kriaušės, 24 vengriškos slyvos (tai – greičiausiai dabar žinoma „Vengrinė“ veislė), t.p. 5 laukinės slyvos. „Taip pat vaismedžiai būdavo auginami oranžerijose. Vienos įspūdingiausių buvo XVIII a. įrengtos Radvilų Palenkės Bialos dvare. Jų buvo keturios: Didžioji apelsininė, Glazhausas, Didžioji figinė bei Žeminė (žeminės tipo) figinė“, – pasakojo mokslininkas. Didžiojoje apelsininėje augo 500 apelsinmedžių, 100 lauro medžių, 68 jukos, 32 granatmedžiai, t.p. platanai, zizifai, raudūnės, migdolai, figmedžiai, jazminai, buksmedžiai bei pasifloros. Iš viso oranžerijose buvo auginami 1675 medžiai, didžiają jų dalį sudarė citrusiniai – jų buvo tiek daug, kad dvaro konfitiūrininkas net virdavo apelsinų žiedų uogienę. Taip pat yra duomenų, jog Lietuvoje buvo auginamos vynuogės. Viename XVII a. Radvilų dokumente minimas sodininkas, kuris buvo iš Dubingių perkeltas į Vilnių, kur rūpinosi jų vynuogynu bei sraigių veisimu.
„Vieno žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ūkininkavimo vadovėlių (kuris buvo išleistas 1675 m., o po to kelis kartus perleistas) autorius Jokūbas Kazimieras Hauras aprašė obelis, kriaušes, slyvas, vyšnias, serbentus, agrastus, persikus, abrikosus, itališkus riešutmedžius (dabar vadinamus graikiniais), lazdynus, cidonijas, šilkmedžius, vynuoges, apynius. XVIII-XIX a. dvaruose, specialiose Ananasinėmis vadinamose oranžerijose, buvo auginami ir ananasai. Taigi, tuo metu augintų vaisinių augalų įvairovė buvo iš tiesų didelė“, – teigė pašnekovas.
Vaismedis kainavo dešimtkart brangiau nei jautis
Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais dideli sodai buvo retenybė, istoriniuose šaltiniuose jų minimas vos vienas kitas, pavyzdžiui, užsimenama apie XVI a. įveistą sodą Paįstrės dvare, kuriame buvo 100 skiepytų obelų. XIV-XVIII a. pakliuvo į vadinamąjį „mažąjį ledynmetį“, kuomet klimato sąlygos sodininkauti nebuvo itin palankios.
Kaip teigė R. Laužikas, dvarų sodai dažniausiai būdavo įkuriami atskirame plote netoli pagrindinio pastato. Anot J. K. Hauro, sodai turi būti sodinami lygioje vietoje (ne ant šlaito ar dauboje), aptverti (kad gyvuliai nepridarytų žalos), erdvūs ir netankiai susodinti bei su gerai parinktais vaismedžiais.
Labiausiai sodininkystė išplito XVIII a. pabaigoje – XIX a. Vilniaus universiteto profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas 1784 m. rašė, kad net valstiečiai turi sodus, kurie įrengiami už namo. Juose auginamos obelys, kriaušės, slyvos ir vyšnios (tačiau šios neužaugina didelio derliaus).
XIX a. – XX a. pradžia, pasak mokslininko, apskritai galėtų būti vadinami didžiųjų sodininkų amžiumi. Tuo metu gyveno garsūs sodininkai Jozefas Strumila, Adomas Hrebnickis, Edvardas Jančevskis, Leonardas Ivanauskas, Povilas Vidugiris – jie ne tik kūrė pomologinius (pomologija – vaisinių medžių ir krūmų veislių mokslas) bei verslinius sodus, bet ir vykdė šios srities tyrimus, rūpinosi jos informacine sklaida. Sodai augo daugumoje dvarų, jie buvo įkuriami ir miestuose, Vilniuje ir Kaune veikė sodininkų draugijos, dalis Lietuvos sodininkų taip pat priklausė draugijoms Sankt Peterburge, Varšuvoje bei Krokuvoje, vyko žemės ūkio ir pomologijos parodos.
Sodai įprastai būdavo įveisiami sodinant iš sėklų sudygusius medelius, o paskui juos skiepijant. Skiepams buvo naudojami geresnių veislių vietiniai ūgliukai, taip pat gausiai vyko mainai ir prekyba – ūgliukus sodininkai gaudavo iš aplinkinių dvarų, miestų, t.p. atsisiųsdavo iš užsienio. Ž. E. Žiliberas pastebėjo, kad skiepyti moka net valstiečiai, o ką jau kalbėti apie dvarų sodininkus.
Vaismedžiai buvo siunčiami traukiniais
„Kalbant apie pirmuosius – XV-XVIII a. sodus, yra labai nedaug informacijos, kokios veislės juose buvo auginamos“, – teigė R. Laužikas. Kone pirmosios buvo paminėtos „Uriatovkos” veislės kriaušės (atitinkančios vokiškąją „Glockenbirne“ bei prancūziškąją „Poire Clochee“).
Daugiau žinių yra apie vėlesnius sodus. Pasak pašnekovo, istoriniuose šaltiniuose bei literatūroje aptikti maždaug 165 Lietuvoje augintų obelų veislių pavadinimai. „Dauguma jų, deja, buvo nesėkmingi eksperimentai – veislės, perkeltos iš šiltesnio klimato kraštų, kurios atšiaurių Lietuvos žiemų neatlaikydavo. Tačiau kitos veislės puikiai augo ir Lietuvoje. Itin populiarios veislės buvo „Aportai“, „Geležiniai“, „Raudonieji vasariniai rambūrai“, „Raudonieji rudeniniai kalviliai“, „Baltieji žieminiai kalviliai“, „Popieriniai“, „Auksiniai renetai“, „Kardinoliškieji“, „Oberlando avietiniai“, „Purpuriniai Cousinot“, – vardino pašnekovas. XIX a. taip pat atrasta ir aprašyta nemažai vietinių obelų veislių – tai ir daug kam žinomi „Beržininkų ananasas“, „Lietuvos pepinas“, ir retesnės veislės, tokios kaip „Bukiškių auksinis“ ar „Panemunės baltasis“, t.p. jau prarastos veislės „Vlodeckio“ ar „Antakalnio rambūrai“. Tarpukario Lietuvoje buvo populiarios laikyti žiemą ir perdirbti tinkamos obelų veislės, pavyzdžiui, „Boikeno“, „Gravenšteino“, „Kronzeliniai“, „Princo“, „Lansbergo renetas“, „Ontario“, „Antaniniai“, „Ribsono pepinas“, „Rudens dryžieji“ (dar vadinti „Rudens dryžuotaisiais“), „Pilkieji“ (dar vadinti „Moliniais“ arba „Sierinkomis“), „Tulos“ (dar vadinti „Titovka“). Arčiau miestų taip pat buvo auginamos „Baltosios alyvinės“, „Baltosios Astrachanio“ bei „Barovinkos“ veislių obelys.
Iš pradžių turėti sodą buvo didelė prabanga. 1588 m. Trečiajame Lietuvos statute nustatytas žalos atlyginimas už sunaikintą neskiepytą vaismedį siekė 300 grašių, o už skiepytą – 1200 grašių; jautis tuo tarpu įkainotas 120 grašių, karvė – 100 grašių, statinė rugių grūdų – 24 grašiais. Iš kur buvo atvežami sodinukai bei skiepai, parodo XVIII a. Radvilų turėtas vaismedžių katalogas iš Strasbūro (pagal tokius katalogus būdavo užsakomi vaismedžiai). Jame minimos 33 obelų veislės, taip pat kriaušių, slyvų, vyšnių, abrikosų ir persikų veislės.
XIX a. labai išpopuliarėjo vietiniai medelynai. Vilniuje garsėjo Wilhelmo Wellerio, Hermano Koppe, Jono Mikolajūno medelynai. Rygoje sodinukais prekiavo Heinrichas Goeggingeris bei Georgas Kuphaldtas – iš jų medeliai pasiekdavo ir Lietuvą. Žemaitijoje vaismedžius buvo populiaru pirkti Ragainės medelynuose. Kaip atrodė prekyba, žinių suteikia Vincento Montvilos medelyno Vaivadiškėse 1901 m. katalogas. Jis prekiavo ne jaunesniais kaip trijų metų medeliais. Pirmos rūšies sodinukas kainavo 45, o antros rūšies – 35 kapeikas. Užsakymai būdavo siunčiami traukiniais iš Žeimių stoties į įvairias Rusijos imperijos vietas. V. Montvila prekiavo patikrintomis Lietuvos klimato sąlygomis ir vietinėmis veislėmis, jų tarpe ir paties surasta obelų veisle „Montviliniai“.
Patiekalais iš vaisių ir uogų nustebindavo ir svečius
Vaisiai bei uogos būdavo ir valgomi švieži, ir perdirbami. Virtuvėje dominavo sezoniškumas, tad didžiąją jų dalį suvalgydavo šviežius, tačiau dalį siekta išlaikyti žiemai – tam buvo įrengiami rūsiai, o jų neturint vaisiai saugojami kaupuose, apdengtuose šiaudais ir užpiltuose žemėmis, arba sudėjus į šiaudus ant namo aukšto.
Dokumentuose užfiksuota, kad obuoliai, kriaušės virtuvėje būdavo naudojami dvejopai – gaminti patiekalus ir švieži, kaip desertas. Pirmieji parduodant ir perkant buvo matuojami krepšiais, antrieji – vienetais. Populiaru buvo iš vaisių gaminti gėrimus – girą bei sidrą. Yra dar iš XVI a. išlikęs lietuviškas obuolių giros receptas. Iš obuolių sulčių taip pat buvo gaminamas actas. Kiti patiekalai iš vaisių ir uogų yra vėlesni. Kai 1590 m. Vilniuje lankėsi anglų diplomatas Jerome‘as Horsey ir buvo pakviestas pietų pas Vilniaus vaivadą Kristupą Radvilą, puotos stalą jis aprašė taip: „Iš cukraus masės pagamintos keistos liūtų, vienaragių, erelių išskėstais sparnais, gulbių ir kitokios figūros. Į jų pilvus supilti įvairiausi vynai ir prieskoniai. O iš jų pilvų išskobti įvairių rūšių saldumynai, sudėti ragauti greta…“. R. Laužikas spėja, kad minima „cukraus masė“ yra ne kas kita, kaip obuolių sūris. Tiesa, tuomet jį gamindavo ne tik iš obuolių, bet ir iš cidonijų, persikų.
XIX a. iš vaisių bei uogų virti sirupai, uogienės, džemai, gaminti drebučiai, jų dėta į įvairius kepinius, salotas, padažus, pudingus. Vaisiai būdavo kepami, rauginami, marinuojami, jais kemšamos antys, žąsys bei kalakutai, gardinami rauginti kopūstai.
Kuo senieji sodai skiriasi nuo dabartinių? „Visų pirma, senoviniai sodai yra natūralesni. Net dvaruose auginti medžiai buvo artimi laukiniams, jiems reikėjo žymiai mažiau priežiūros. Sodinami jie būdavo kitaip – ne taip tankiai. O kitas skiriantis dalykas – daug didesnė veislių (o tuo pačiu – ir skonių) įvairovė. Nors veislių dabar yra labai daug, masiškai prekiaujama yra vos keliolika“, – samprotavo R. Laužikas.
Senųjų sodų registro Lietuvoje nėra. Nedidelė jų dalis buvo aprašyta įgyvendinant bendrą Lietuvos ir Latvijos projektą „Senųjų tradicinių sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų auginimas: Paveldo sodų turtas“. Jo metu parengti kai kurių išlikusių lankytinų sodų sąrašas bei neilgi populiariausių senųjų veislių aprašai, tačiau, pasak mokslininko, tokių sodų yra žymiai daugiau. „Vartydami Pirmojo pasaulinio karo topografinius žemėlapius, senųjų sodų randame po keletą ar keliolika kiekvienos savivaldybės teritorijoje. Dauguma jų yra pilnai arba dalinai išlikę, tačiau beveik netyrinėti, medžių būklė nėra įvertinta, veislės nenustatytos“, – kalbėjo R. Laužikas, pridūręs, kad laisvalaikiu mėgsta po šiuos sodus vaikštinėti, rinkti skiepus ir perkelti juos į savo sodą. Vyras ypač domisi senovinėmis iš Lietuvos kilusiomis obelų veislėmis. „Tačiau tam, kad veisles atpažinti, reikia į sodą važiuoti daug kartų, o tai sudėtinga. Tad šis skiepijimas išeina labiau kaip savotiška loterija“, – atviravo jis.
