Senovės vaistai prieš šiuolaikinę mediciną: kiek nugyvensime, jei klausysime tik mokslininkų?

Mokslo ignoruotas tradicinis kinų gydymas duoda pažangiausius rezultatus

Kažkur giliai paslėpta knyga „Geltonojo imperatoriaus vidaus ligų klasika“, pirmą kartą sudaryta maždaug prieš 2100 metų, kurios epicentre vaizduojamas garsus akupunktūros taškų žemėlapis^[1]. Nors šis metodas tebėra ginčytinas dalykas tarp Vakarų gydytojų, pasauliečiai, prispausti nepagydomos ligos arba nualinti neveiksmingų cheminių medikamentų sutinka, jog procedūra išties veiksminga gydant kai kuriuos simptomus, pavyzdžiui, šlapimo pūslės uždegimą bei sutrikusią inkstų veiklą ir daugybę kitų.

Kita vertus, prieštaringu žvilgsniu varstomi ir gydantieji akmenys (kristalai), aptariant jų naudą ir įvairių kūno sluoksnių egzistavimo ir harmonizavimo galimybę (fizinio, eterinio, astralinio, mentalinio, kauzalinio, budhi, atminio). Aišku viena: nė vienas neišvengsime senatvės, o negalėdami pakilti iš lovos ieškosime išeities, dėl ko kartais viena jų taps vis dar migloje skendinčios ezoterinės savęs pažinimo kryptys, reginčios žmogų kaip energetinių gijų visumą – tą, kurį veikia kiekviena mintis – nemirtinga ir intuityvi^[2].

Jei verstume istorijos lapus ir kliautumėmės gamta kaip laikui nepavaldžia išmintimi, žinotume, jog, tarkim, kiaulės širdis Minesotos universitete plakė kelias valandas po to, kai jai buvo užpilta sintetinė meškos tulžies rūgšties versija^[3]. Iš tiesų daugiau nei tūkstantmetį Kinijos gydytojai pacientams skirdavo lokio tulžį nuo epilepsijos, širdies skausmo bei kitų negalavimų; priešingai, šiuolaikiniai gydytojai skuba skiepyti kūdikius kaip ir senjorus, siūlydami menkai ištirtus preparatus ir kimšdami į galvą beprasmius bauginimus.

Nepaisant eilės gripų rūšių ir neaiškių koronos fragmentų, tvirta lokių tulžies rinka vis dar egzistuoja. Azijoje lokiai auginami dėl tulžies, laikomi gyvi mažuose narvuose, kuriuose įkišti kateteriai skysčiams nutekėti. Nors gyvūnų gerovės grupės smerkia šią praktiką, vis dėlto, laikant plakančią kiaulės širdį ir klausant, kaip chemikalai, apsaugantys meškos organus nuo atrofijos žiemos miego metu gali palaikyti ir žmogaus organus, negalima nesusimąstyti, ar šis metodas neišgelbėtų silpstančios artimojo širdies.

Šiuolaikiniai laimėjimai: mėginama sulieti modernų gydymą su tradiciniu

Nedaug temų sukelia tokias audringas diskusijas sveikatos srityje kaip tradicinė kinų medicina. Tai dar labiau apsunkina mokslininkų, žvelgiančių į tradicinius gydymo būdus per pažangiausią mokslą, galintį turėti didelės įtakos šiuolaikinei medicinai, darbą. 

Svarstytinos ne tik pamatinės vertybės, bet ir gaivalingi skirtingų kultūrų aidai: civilizacijos nuo Arkties iki Amazonės ir Sibiro bei Ramiojo vandenyno pietinės dalies jau seniai atvėrė tradicinių vaistų skrynias. Neabejojama, kad Kinija, turinti vieną iš seniausių dokumentuotų medicininių stebėjimų sankaupų, siūlo didžiausius atradimus, datuojamus dar trečiajame amžiuje prieš Kristų, gydytojams pradėjus analizuoti kūną, aiškinti jo funkcijas ir apibūdinti jo reakcijas į įvairius gydymo būdus, įskaitant vaistažoles, masažą bei akupunktūrą.

Daugiau nei 2200 metų mokslininkai pildė ir tobulino žinias, kurių dabartinis rezultatas – literatūros kanonas, nagrinėjantis visas sveikatos problemas, įskaitant peršalimą, venerines ligas, paralyžių ir epilepsiją.

Vėlgi, nuomonių yra įvairių kaip ir kintančių mados vėjų, tačiau jei senovinių gydymo būdų dėka žmogus jaučiais gerai, greičiausiai pastarajam nereikia jokių mokslinių įrodymų… Išgirdote teisingai: pastaraisiais metais daugelis sportininkų bei trenerių kinišką taurelių procedūrą, kurios metu plastiko arba silikono puodeliai pritvirtinami prie odos kaip būdas sumažinti uždegimą, pagerinti kraujotaką ir atlikti tam tikrą giliųjų audinių masažą, pripažino kaip itin veiksmingą^[4].

Nepaisant to, kad šiandien Kinijos gydytojai yra apmokyti ir licencijuoti pagal naujausią medicinos praktiką, tradicinė medicina išlieka gyvybinga valstybinės sveikatos priežiūros sistemos dalimi, dėl ko daugumoje Kinijos ligoninių yra senoviniams gydymo kursams skirta palata. Įdomiausia, jog remdamasis tradicinės medicinos potencialu sumažinti išlaidas ir sukurti naujoviškus gydymo būdus, prezidentas Xi Jinpingas padarė ją pagrindine šalies sveikatos politikos dalimi, XXI amžių pavadindamas nauju tradicinės medicinos aukso amžiumi.

O tai iš tikrųjų gali būti aukso amžius, mokslininkams iš pirmaujančių JAV ir Europos universitetų, taip pat daugelio Azijos universitetų tiriant kai kurių ligų, tokių kaip vėžys, diabetas ir Parkinsono liga, gydymo pagrindą, mėginant sulieti modernų gydymą su tradiciniu. 

Stebimas augantis alternatyvios sveikatos sektorius – pavyzdžiui, vaistažolių auginimas vėžiui gydyti

Kai Vakarų medicina neranda palengvėjimo, amerikiečiai vis dažniau kreipiasi į tradicinius gydymo būdus, ypač akupunktūrą. Sugrįžti arčiau gamtos ragina ir vaistažolių gausa, kurios dažnai yra pigesnės nei gydytojo paskirti vaistai. Rezultatas – augantis alternatyvios sveikatos sektorius, aktyviai tyrinėjantis vaistažolių gydymo būdus, įskaitant vėžio gydymą.

Be abejo, rasime galybę gydytojų, smerkiančių tradicinę kinų mediciną kaip pseudomokslą ar keiksmažodžius. Tačiau jei pasikliautume šimtais senovinių medicininių tekstų, sužinotume, jog žmonės paprastai mato tik tai, ką nori matyti, nesugebėdami iki galo išnagrinėti senųjų amžių lobyno – o naudos ten išties daug.

Kita vertus, strėlių sulaukia ir šiuolaikinė medicina, kupina prieštaringų praktikų. Pavyzdžiui, daugelio populiarių antidepresantų veiksmingumas tebėra diskutuotinas, bet nepaisant to vaistai išrašomi lengva ranka, generuojant milijardus dolerių pajamų. (Tai nereiškia, jog jie neveikia, tačiau tabletėse esančios cheminės medžiagos ne visada gali būti palengvėjimo šaltinis.) Todėl vertinant kartu su kitais žymiais pavyzdžiais – opioidų pertekliumi, gydytojų patvirtintomis madingomis dietomis bei abejotinomis operacijomis – Vakarų pasipiktinimas tradicine kinų medicina gali atrodyti labiau veidmainiškas nei Hipokrato priesaika...

Mokslas sekė medicina – ne atvirkščiai

Yra žinoma, jog omega-3 mažina uždegimą ir žalingą cholesterolio kiekį, gerina pažinimo gebėjimus bei padeda sumažinti depresiją. Dargi tvirtinama, jog žmonės pamiršta, kad vienas iš seniausių, veiksmingiausių, moksliškai įrodytų vaistų buvo iš tradicinės medicinos – aspirinas. 

Negana to, vienas iš Graikų gydytojų kadaise nuo karščiavimo išrašė gluosnio žievės ekstraktą. Tačiau tik 1800-aisiais Europos mokslininkai išsiaiškino, kad abiejų veiklioji medžiaga yra salicilo rūgštis, ir ją susintetino. Viskas prasidėjo nuo to, jog žmonės pastebėjo, kad gluosnio žievė buvo veiksminga, o vėliau ją naudojo ligoms gydyti. Šiuo atveju svarbu nepamiršti, jog mokslas sekė medicina, o ne atvirkščiai.

Kinai žoleles naudojo šimtmečius. Esminis mokslininkų iššūkis yra išsiaiškinti, kurios formulės nūdienoje veikia ir kodėl.