<h2>Neįsisąmoninti pasirinkimai žmogų trikdo</h2>
<p>Negalima sakyti, jog žmonių skirstymas – tai tik išimtinai geras arba ydingas dalykas: kalbant apie rasinius stereotipus, jie yra išties gajūs bei sukeliantys virtinę nuolatinių kovų ir su jomis susijusių sprendimų; tuo tarpu berniukų bei mergaičių „išsluoksniavimas“ nuvykus į, pavyzdžiui, Disneilendą, parodo, jog rožinio plastiko tiekėjai yra labiau susirūpinę silpnąja lytimi. Žinoma, visa tai turi ilgą istoriją, tačiau įtvirtinti lyčių stereotipai keroja kaip tam tikri šališkumai, padedantys nepasiklysti pasaulyje, kuriame pasirinkimų daugiau nei žmogus (sąmoningai) suvokia.</p>
<p>Taip, kultūrai jautrios sritys gali apimti probleminį rasės ir lyties požiūrį, kai perdėm dažnai akcentuojamos baltųjų privilegijos[1]</p>
<p>Tačiau socialinis teisingumas nebūtinai yra milžiniški pasirinkimai bei specifinės alternatyvos, greičiau tai pagrindo nebuvimas ir „diversija“, kuria prisidengus siekiama sulyginti skirtingos lyties vaikus.</p>
<p>Be kita ko, manau, kad čia beveik tas pats, kas leisti „pažinti“ pėsčiųjų perėją dar nesavarankiškam mažamečiui: jeigu gyvenimą koreliuosime su natūralia jo tėkme, tuomet mažam žmogeliui iš tikrųjų nereikia jokio vedimo, kuris galėtų tapti esminiu besiformuojančios savisaugos elementu (beje, būtinu išgyvenimui).</p>
<p>Taigi, galbūt nereikėtų grįžti į natūralios atrankos gretas, kuomet žiupsnelis išlikimui būtinos sąmonės bei saujelė spalvotų saldainių popierėlių, pavadintų „pasirinkimai – tai laimė“ vardu, derėjo tarpusavyje. Svyruojančiomis vertybėmis garsėjančiame nūdienos pasaulyje, kaip žinia, viskas yra visai kitaip. Turime būti lankstūs, tačiau nenukrypti (ar nebūti išstumti) nuo kurso, kuris yra pamatinis harmoningo gyvenimo matmuo.</p>
<p>Kaip ir dauguma žmonių, mes mėgstame įvairias atrakcijas bei dieviname laisvo gyvenimo skonį. Ir visgi, tam tikrų problemų iškyla tada, kai stereotipai yra prilyginami viską siaubiančiam baubui.</p>
<p>Iš esmės stereotipai yra kažkas, ką dalis žmonių laiko tiesa. Pavyzdžiui, plaukiant kruizu matome iš džiunglių lendančius tamsiaodžius, metančius į mus ietis. Ir tai, be abejo, sustiprina kai kurias neigiamas asociacijas, mat mes iš karto pradedame galvoti, jog kadaise taip elgėsi beždžionės, letenose laikydamos supuvusius vaisius. Tačiau rasių skirtumai, egzistuojantys jau nuo senų laikų, toli gražu nėra kitoms asociacijoms vešėti skirta dirva.</p>
<p>Kita vertus, kuriam gi iš mūsų patiktų, jei einant į viešas vietas ar renginius, prielaidas, susijusias su suasmenintu pasisveikinimu (pavyzdžiui, labas rytas, panele) pakeistų tokie žodžiai, kaip „tie, tas, ta, jie ir pan.“? Mane tai, tiesą sakant, sutrikdytų. Mane tai suglumintų. </p>
<h2>Leidimai, neturintys rėmų, yra ryškus kultūrinės ligos simptomas</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/tim_mossholder_gender_equality.jpg" alt="Lyčių lygybė" /></p>
<p>Tiesa ta, kad draudimas mergaitėms žaisti su lėlėmis ar berniukams su mašinėlėmis skamba labiau kaip „draudimas“, nei galimybė rinktis. Be kita ko, egzistuoja ir daugiau aspektų, susijusių su žodžiu „negalima“ ir jie, beje, tendencingai auga: negalima turėti mergaitiškų žaislų – jie turi būti pakeisti į „universalius“, tokios spalvos kaip rožinė ar mėlyna, žiūrėk, tuoj išvis nebeegzistuos, o LGBTQ nariai taps ne kovos už lygiaverčiuspasirinkimus dalyviais, bet vaikų gyvenimo būdo mokytojais.</p>
<p>Kitaip sakant, sulygindami su žeme jau nuo senų laikų puoselėjamas vertybes (jų nereikia akcentuoti kaip skirtumų)"suvienodins ir vaiko lytis, padarydami ja iškreiptos formos „vieniu“, dar visai gležnas rankas duodami peno homoseksualumo apmąstymams. Taigi, fanatiški nešališkumai, dėl kurių dalis vėliavnešių duotų galvą nukirsti, priverčia manyti, jog pasaulis smarkiai klysta, o socialinio teisingumo sąvoka tampa iš esmės bereikšmė.</p>
<p>Pradėjus vertinti savo „išskirtinę“ laisvę, atkakliai neigiančią visas kultūrines normas, „jie“ sako, jog tėvas su dar negimusiu vaiku turėtų turėti tiek pat bendra, kiek ir įsčiose jį nešiojantį motina, ir visai nesvarbu, jog fiziologinio pasirengimo įtakoti mes negalime. Ir kas gi galėtų ginčytis, jog gimdymas – moterų reikalas? Fiziologiškai. Be to, abejotina, ar dažnas tėvas būtų pasiryžęs dalyvauti vaiko gimdyme, tad verčiau palikime daiktus savo lentynėlėse, kurias surėdė gamta.</p>
<p>Negalima ginčytis, jog genialios naujumo idėjos yra intelektualumo produktas, tačiau jos negali pakilti aukščiau už protą[2]. Ir visai nesvarbu, ar man labiau patinka mergaitės, ar berniukai – jau dabar galvoju apie savo būsimą vaiką kaip apie patį mylimiausią, atspindintį visus lyties ir asmenybės lūkesčių bei socialinės tikrovės nelygumus. Kita vertus, tas be galo „skanus“ įvardžių žaidimas, kuomet motina jį (ją) vadintų „tai“, daugumai, manyčiau, keltų išties nemalonias emocijas.</p>
<p>Be kita ko, jei meilė motinai ir tėvui yra ne tik vėlyvas gimimas bei lėtas augimas, tačiau ir ankstyvieji sujudimai motinos pilve, aš suvokiu, kad skirtingo lygmens bendravimas prasideda jau tada. Taigi, pati gamta mus padalijo „po lygiai“ ir sudėjo į dėžutes, iš kurių, jei pasidaro nepatogu, galime subrendę išsliuogti. Tačiau nuolatinis pabėgimo plano puoselėjimas žmogui tikrai nepadeda.</p>
<p>Taip, reikia turėti daug kantrybės, jog vaikams paaiškinti skirtumus, apimančius visas gyvenimo sritis, ir stereotipai yra tas priešnuodis, ugdantis emocinį stabilumą karalystėje, kuri ima panašėti į iškreiptus veidrodžius.</p>
<h2>Progresyvus požiūris į lytį skatina tapatybės nykimą</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/sandy_millar_sexism.jpg" alt="Vaikų raida" /></p>
<p>Suaugusiems žaidimas yra pertrauka nuo gyvenimo. Tuo tarpu vaikams, ypač ankstyvoje vaikystės raidos stadijoje, žaidimas yra gyvenimas, o žaislai yra būtini mokymosi gyventi ir suvokti kasdienybę įrankiai[3].</p>
<p>Žmonės ganėtinai entuziastingai aukština tokias tėvystės „mekos“ dorybes, kaip kad mandagumą gimdžiusios moters atžvilgiu, kuomet didžioji dalis gatvėje sutiktų praeivių apdovanoja pastarąją šypsena ir atjauta (dažniausiai tai būna moterys). Tuo tarpu kai matoma, jog moteris neša kiek paaugusį vaiką, žiūri tiek vyrai, tiek moterys – žiūri ir šypsosi bei pritariamai linkteli ir šalia einančiam tėvui. Ir šiuo pavyzdžiu aš noriu parodyti, kad prieraišumas yra toks pat įprastas, kaip ir keistas: vaiko poreikiai bei subtili pasąmoninė intuicija glūdi jo viduje.</p>
<p>Kaip jau minėjau, „moterų reikalas“- ne toks jau prastas dalykas, mat kartais baisiausia vieta, kur vyrai gali atsidurti, yra gimdymo palata: kūdikis gimė, mamai viskas gerai, o vyras visai nenukentėjo, ir tai, ironiškai šnekant, yra svarbiausia.</p>
<p>Iš esmės mūsų projektuojamų savybių buvimas ar nebuvimas, mūsų žinios – dalykai, dėl kurių esame (daugmaž) tikri – verčia pasaulį suktis, o žmones klysti ir iš to mokytis. Tuo tarpu kone kasdien kintantis žinojimas bei tikėjimas, kas yra gera, o kas ne, yra išties apgaulingas.</p>
<p>Taip, vaikų akys yra pačios genialiausios bei akyliausios: jie nežino skirtumų tarp nepagarbos ir geranoriškumo, nepažįsta baimės bei jokių blogybių, kurias rytoj galime vadinti dorybėmis – jie yra švariai mąstantys, o tuščios galvos tampa molbertu, kurį į priekį veda smalsumas. Būtent todėl labai svarbu teisingai perteikti skirtumus tarp ribų ir prielaidų, galimybių bei sąmoningumo, pašalinant visas aplinkos įsikišimus liudijančias klaidas.</p>
<p>Kita vertus, ar neužuodžiate palengva atsėlinančios kultūrinės tragedijos, į kurios mišinį įmetus vienodus žaislus ir drabužius ilgainiui susilpninsime subtiliuosius vaiko (tam tikrais atvejais ir suaugusio žmogaus) bruožus, prieigą prie pasaulio padarant klastinga įgūdžiu stokojančia dykuma? </p>
