Regėjimas – mūsų požiūrio rezultatas – neapsigaukite
Jau kurį laiką kalbama, jog įvairių ligų šaknis – neteisingas mąstymas. Taip yra ir akių negalavimų atveju: kol vieni teigia, kad tai – išmaniųjų technologijų rezultatas, aš antrinu nemažai daliai veidoskaitininkų, optometrų-iridologų bei saviugdos specialistų. Toks sprendimas – „ne iš oro“ – tą patyriau savo kailiu, dėl ko požiūris išsikerojo į visas puses – kategoriškumą uzurpavo įsiklausymas.
Viskas prasidėjo nuo sąmoningai „užtrauktos užuolaidos“, per kurią iš visų jėgų – veik įsirėždama į „didingos“ asmeninės nuomonės skliautus – vengiau matyti artimuosius: jų ligos man „trukdė“ gyventi, o kalbėjimas apie smulkmenas – lydėjo į kapus.
Iš visų jėgų – net ir dabar – stengiuosi pripažinti, jog žmonių kritikavimas, laikymas „prastesniais“ ir mažiau išmanančiais bei „savaeigė“ atjautos kitiems priešprieša, kurią lydi išsireiškimai galvoje, tokie kaip „aš jų nekenčiu, nenoriu matyti, duokit man erdvės ir nelįskit į akis“ yra pamoka, kurios, mano tėtis, deja, neišmoko.
Nuo kelis mėnesius trukusios nežmoniškos baimės apakti (tuo susirūpinę buvo ne tik aplinkiniai, bet ir keli specialistai) iki menkiausio akių skausmo išgaravimo – suvokiau, jog žmonių menkinimas yra mano baimių atspindys, o nepriėmimas – vienas iš būdų vengti pasaulio; aš juos priėmiau (pasąmoningai), o po to paleidau – leidau būti savimi.
O dabar nuo pat pradžių.
Vieni teigia, kad akys – sielos veidrodis, o aš sakau, kad tai emocijų atspindys. Žvelgiant į akis mes kone iš karto galime suprasti, ar žmogus regi pro „naktines užuolaidas“ – gyvena liūdesyje, apatijoje, ar vis tik semia gyvenimą saujomis[1].
Akivaizdu, jog kai sąmoningai ugdome save, galime priimti savo trūkumus (silpnybes, ydas) ir jas panaudoti mums palankiu būdu. Dėl to vis labiau linkstama prie nuomonės, jog savybės, įgytos auklėjimo metu, yra mūsų charakterio dalis.
Tuomet, kai asmuo sąmoningai „nulaužinėja“ vidinius blokus, atsiveria talentai ir nunyksta polinkis į tam tikrus negalavimus. Net ir veido bruožai atspindi kiekvieno iš mūsų prigimtinį potencialą – tereikia pasistengti ir jį „atkasti“.
Akys žymi vaikystėje patirtas emocijas
Pasitelkiant įvairias sąmoningumo praktikas – medituojant, darant jogą, emocijų paleidimą ar dalyvaujant stovyklose – suteikiame švelnumo sau, dėl ko atsiranda ramybės būsena. Tai, kaip žinome, svarbu puoselėjant tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.
Visa tai atsispindi ir mūsų akyse.
Manoma, kad akys iš tiesų parodo, kiek iš savęs reikalaujame: galbūt esame sau per griežti, viską pernelyg kontroliuojame, o įtampa – nuolatinis mūsų palydovas. Priešingai, kai žmogus atsipalaidavęs, jo akys spinduliuoja džiaugsmu ir laime, ir prie jo norisi būti kitiems.
Kai kurie mokslininkai pastebi ir tai, kad akių forma kinta priklausomai nuo to, kiek stipriai keičiasi žmogaus gyvenimas, nors tai nėra greitas pokytis[2].
Taigi, kai dirbame nemėgstamą darbą ir atliekame kitas džiugesio neteikiančias pareigas, savaitgalio nepakanka sistemai atstatyti – tada pradedama nebematyti prasmės, ir regėjimas pablogėja.
Šiaip ar taip, verta įsidėmėti, jog gyvenimo džiaugsmas ir laimės barometras nepriklauso nuo statuso ir titulų – prekybos centro kasininkės akys gali degti nepaisant pragyvenimo „įkainių“. (Turbūt ne veltui sakoma, jog visos ligos prasideda nuo nervų.)
Tuo tarpu kiekvieno iš mūsų pasąmonėje glūdi įvairūs kodai, kuriuos išlaisvinus pagerėja ne tik mąstymas, bet ir matymas; regėjimas, savo ruožtu, blogėja, kai nejaučiame ramybės ir bijome ateities, mat akys – tai smegenys išorėje.
Mintys ir sveikata tarpusavyje smarkiai susiję
Įvairūs specialistai ir sąmoningumo treneriai tvirtina, jog akinių stiklas „palaiko“ žmogaus būseną ir trumparegišką požiūrį (visomis prasmėmis): nei pirmyn, nei atgal. Garsaus Mirzakarimo Norbekovo paskaitose siekiant kardinalių pokyčių netgi raginama akinius išmesti, nors, mano manymu, derėtų paisyti pusiausvyros[3].
Vis dėlto, kad matytumėte gerai, svarbu ne tik psichinė sveikata, bet ir mityba. Dėl šios priežasties vis dažniau kalbama apie šviežius produktus ir nepersivalgymą. Pavyzdžiui, galima prisirinkti pienių lapų ir dilgėlių, įmesti obuolį ir pasidaryti rytinį kokteilį – svarbiausia intencija ir saujelė gamtos.
Psichoemocinės praktikos taipogi padeda prisiminti akimirką, kuomet pablogėjo rega. Tada, žinant įvairius būdus – pasitelkiant meditacijas, hipnozę ir pan. – galima paleisti įsitikinimus bei programas ir atpalaiduoti spazmus, – pastarieji veikia ląsteles, turinčias atmintį.
Viskas yra mumyse – mūsų mintyse, ir viskas yra energija: ką transliuojate, tą, turėkite omenyje, ir pritraukiate.
Saulės akiniai – dar viena apgaulė
Saulės akiniai blokuoja vitamino D sintezę, nes ši medžiaga dažniausiai gaunama per akis ir jų tinklainę[4].
Iš tiesų mus apgauna daugelyje sričių. Šiuo atveju saulės akiniai būtini tikrai ne visiems, dažniausiai tik sergant tam tikromis ligomis. Taigi, taisyklė „numeris vienas“ – išmokti „elgtis“ su saule: nežiūrėti į ją ilgai ir tiesiai, be to, nepamiršti kepurėlės.
Skeptiškai vertinama ir operacija lazeriu, kuri, kaip manoma, nėra gydymas – tai kosmetinė operacija. (Jei atkreiptume dėmesį, pamatytume, jog gydytojai, dirbantys šioje srityje, akinių „neišsižada“.)
Psichoterapeutas Wilhelmas Reichas taip pat aiškino, kad emocinė įtampa ir vaikystės traumos nusėda mūsų kūne ligų pavidalu[5]. Kitaip sakant, skirtingos emocijos yra susijusios su trumparegyste, astigmatizmu, toliaregyste ir t. t. Tai reiškia, jog norint pašalinti sutrikimą, reikia identifikuoti tą emociją. Tuomet atsiranda galimybė atpalaiduoti raumenis ir matyti geriau.
Tulūzos universitete atliktas tyrimas parodė tą patį: 82 proc. minėtų ligų atvejų sukelia emocijos.
Akivaizdu, jog kūnas neturi imuniteto patirtims. Dėl to, kai gyvenime nutinka nemalonių dalykų, sąmonė susitelkia į problemas, „pamesdama“ kontrolę. Tam, kad sustabdyti „automatinį“ režimą, reikalinga ugdyti savistabą – kaip ir pasitikėjimą savimi ir gyvenimu.
Paprasčiau tariant, neturime teisės praleisti nė vienos akimirkos, o gyventi tarsi paskutinę dieną – mūsų pareiga. Tuomet sąmoningai stebėsime aplinką – tam „pritars“ ir mūsų akys.
