- Vokietija perka rusišką naftą per Indiją
- Indija – pagrindinė rusiškos naftos pirkėja ir perpardavinėtoja
- Sankcijas apeiti tampa vis lengviau
Vokietija perka rusišką naftą per Indiją
Vakarų šalių sankcijos Rusijai, dėl šios pradėto karo Ukrainoje, neveikia taip, kaip tikėtasi. Nors draudimu pirkti rusišką naftą siekta pažaboti Maskvos pajėgumus toliau tęsti karą, šis žingsnis atsisuko prieš pačias Vakarų šalis, o labiausiai – prieš Europą.
Dar praėjusiais metais Europos valstybės kentėjo dėl neregetai išaugusių elektros, dujų, naftos kainų. Šiais metais situacija nėra tokia įtempta, o tai galima paaiškinti ne pagerėjusia geopolitine situacija, o tuo, kad dalis Europos Sąjungos (ES) valstybių sėkmingai apeina sankcijas, kurios draudžia prekybą su Rusija.
Didžiausia ES ekonomika Vokietija toliau masiškai perka rusišką naftą. Tačiau dabar tai daroma per Indiją, kuri yra pagrindinė Rusijos žalios naftos pirkėja[1].
Vokietijos naftos produktų importas iš Indijos šiais metais išaugo akivaizdžiai: maždaug nuo 40 mln. dolerių per pirmuosius septynis 2022 m. mėnesius, iki 484 mln. dolerių per tą patį 2023 m. laikotarpį.
Vokietijos federalinės vyriausybės duomenys rodo, kad didžiąją dalį importo sudaro alyva, naudojama mazutui ir dujoms gaminti.
Nors sankcijos taikomos tiesioginiam ir netiesioginiam naftos bei dujų importui iš Rusijos, kai produktai yra eksportuojami trečiajai šaliai, perdirbami ir paverčiami nauju produktu, sankcijų taisyklės taikomos nebėra. Būtent šia sankcijų spraga Vokietija ir naudojasi.
Indija – pagrindinė rusiškos naftos pirkėja ir perpardavinėtoja
Indija šiuo metu iš Rusijos perka milžiniškus naftos kiekius: vien liepos mėnesį Indija nusipirko 60 mln. barelių rusiškos naftos. Tai sudarė apie 40 proc. viso Indijos naftos importo, nors dar 2021 m. Rusijos dalis Indijos naftos importe sudarė vos 2 proc[2].
O dėl Indijos ir Rusijos prekybos santykių sustiprėjimo, pasikeitė ir Indijos eksporto į ES mastai, kurie ženkliai išaugo. Šių metų birželio mėnesį Indija į ES eksportavo 5,1 mln. barelių dyzelino ir 3,2 mln. barelių reaktyvinių degalų, nors 2021 m. birželį – atitinkamai tik 1,68 mln. barelių ir 0,51 mln. barelių.
Iš tiesų, pasaulyje, nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pradžios, naftos prekybos srautai pasikeitė. ES uždraudė importuoti rusišką naftą jūra, įvedė embargą rusiškam dyzelinui ir benzinui, jau minėta Vokietija sustabdė tiesioginį naftos importą iš Rusijos.
Tačiau kitos pasaulio šalys nuo to laiko iš Rusijos perka vis daugiau žalios naftos. Dažnai tai daroma su didelėmis nuolaidomis, todėl tokie sandoriai yra naudingi.
O tokia nauda naudojasi ne tik besivystančios pasaulio šalys, bet ir tos, kurios yra laikomos tikromis ekonomikos lyderėmis. Ne išimtis ir Vokietija, rusišką naftą pigiau perkanti per Indiją.
Šioje situacijoje laimi abi pusės: Vokietija gauna pigesnio produkto, o Indija džiaugiasi pelnu. Juk pastaruoju metu didžiausi naftos perpardavinėjimo verslo žaidėjai yra būtent Indijos didžiųjų naftos perdirbimo gamyklų savininkai[3].
Pavyzdžiui, Indijos milijardierių Ambani šeimai priklausantis pramonės konglomeratas „Reliance“ arba „Nayara Energy“, antros pagal dydį šalies naftos perdirbimo gamyklos operatorė. Vienas iš pagrindinių „Nayara“ savininkų yra Rusijos naftos bendrovė „Rosneft“. Tai glaudūs saitai, kurių nepaveikia nei geopolitinės įtampos, nei ekonominės sankcijos.
Neseniai Indijos naftos ir gamtinių dujų ministras Hardeepas Singhas Puri pripažino, kad jo šalies privačios naftos perdirbimo gamyklos superka rusišką žaliavą gerokai mažesne nei rinkos kaina.
„Jei yra 30 proc. nuolaida, rusai produktą tiesiog apjuosia kaspinu ir siunčia mums nemokamai. Štai ką tai reiškia“, – sakė ministras.
Sankcijas apeiti tampa vis lengviau
Vakarų valstybės jau anksčiau nustatė viršutinę Rusijos naftos kainos ribą, kurią jos nori užtikrinti tarptautiniu mastu, tačiau šis mechanizmas neveikia taip, kaip planuota, o pagrindinė problema yra valdžios institucijų reikalavimų nesilaikymas ir gudrus sankcijų apėjimas.
Praėjusiais metais G-7 šalys, ES ir Australija susitarė, kad už rusišką naftą turėtų būti mokama ne daugiau kaip 60 dolerių. Tai turėjo būti užtikrinta tarptautiniu mastu, pasitelkiant pramoninių šalių galią.
Tačiau Kijevo ekonomikos mokyklos KSE instituto duomenys rodo, kad rusiškos naftos kainos viršutinė riba nėra veiksni: pavyzdžiui, už rusišką etaloninės klasės „Urals“ naftą vis dar mokama gerokai daugiau nei G-7 valstybių nustatyta didžiausia 60 dolerių už barelį kaina. Pramonės portalo „oilprice.com“ duomenimis, už barelį „Urals“ dažnai mokama net 74 doleriai, o už naftos rūšį „Sokol“ mokama net daugiau kaip 84 doleriai.
Kaip teigia Briuselio analitinio centro „Bruegel“ atstovas Georgas Zachmannas, Vakarų valstybių sugalvotas reguliavimas galėtų veikti tik tuo atveju, jei vyriausybės įtikinamai įrodytų, kad jos užtikrins sankcijų vykdymą[4].
„Kai tik užblokuojamas tiesioginis prekybos kelias, rinka gali tai netiesiogiai subalansuoti atgal. Net jei tiksli naftos kilmė slepiama, ji tikriausiai yra rusiška“, – sako G. Zachmannas.
Ekspertas nemano, kad ir ateityje ES embargas žymiai sumažins Rusijos naftos eksportą. G. Zachmannas pabrėžia, kad dėl to, jog Rusija apskritai eksportuoja labai daug naftos, jos pajamos ir toliau išlieka labai didelės.
