Lietuvoje trūksta gyvulininkystės ūkių, augalininkystės – per daug
Ūkininkams protestuojant valdantieji sukasi iš padėties, kaip tik gali. Staiga jau ir priimtus įstatymus pakeisti planuoja, staiga ir su Europos Komisija dėl žemės ūkio reikalų kalbasi. Staiga ir Aplinkos apsaugos ministras Simonas Gentvilas pareiškia, kad Lietuvoje trūksta gyvulininkystės ūkių, o visokios paramos Lietuvą nuvedė į augalininkystę. O ši, pasirodo, kenkia gamtai.
„Gyvulininkystė yra sveika gamtai ir jos yra per mažai, labai stipriai nuėjome į augalininkystę. Bet žemės ūkis iš esmės per paramą į tai buvo nuvestas. Bet tai yra problema aplinkosaugai, bet žemės ūkis dažnai orientuojasi į tai, kur yra pinigai. Dėl to klausimai būtų susiję su paramos žemės ūkiui didinimu“, – kalbėjo S. Gentvilas.
Na, negali sakyti, tiesos ministro žodžiuose yra daug – duomenys rodo, nors nuo 2005 metų žemės ūkių skaičius Lietuvoje sumažėjo daugiau, kaip 100 tūkstančių, keturis kartus daugiau vietos žemės ūkyje užima ariama žemė, nei gyvulių auginimui reikalingi žemės plotai.
Jei ariama žemė sudaro 2,2 mln. hektarų, tai gyvulininkystės plotai – tik 0,6 mln. hektarų. Dar 30 tūkst. ha sudaro sodai ir uogynai.
2021 metais grūdinių augalų pasėlių dalis sudarė 69,3 proc. visų pasėlių (iš jų kviečių – 43,0 proc.), daugiamečių žolių iki 5 metų – 10,8 proc., rapsų – 14,3 proc.
Dar įdomiau tai, kad dažnu atveju, nors užsėjami plotai ir auga, nuimamas derlius yra mažėjantis.
Žieminių javų derlius sumažėjo 15,2 proc. Tai lėmė 13,7 proc. sumažėjęs derlingumas ir 1,6 proc. sumažėjęs nuimtas plotas. Vasarinių javų derlius sumažėjo 27,8 proc., rapsų derlius sumažėjo 6,5 proc. dėl 14,7 proc. sumažėjusio derlingumo, nors nuimtas plotas padidėjo 9,5 proc. Cukrinių runkelių derliaus sumažėjimą (9,7 proc.) lėmė 13,9 proc. sumažėjęs derlingumas, nors nuimtas plotas padidėjo 5 proc., tuo tarpu bulvių derlius sumažėjo 32,4 proc. dėl 17,2 proc. sumažėjusio derlingumo ir 18,7 proc. nuimto ploto[1].
Tuo tarpu gyvulininkystės sektorius yra gerokai kuklesnis. Augalininkystė labiau išvystyta Rytų Lietuvoje, o galvijų daugiau auginama Vakarų Lietuvoje. Galvijų skaičius kasmet, nors ir nežymiai, vis mažėja. Jei 2017 metais jų buvo 694,8 tūkst, tai 2021 metais jau tik 628,7 tūkst. Galvijų skaičius 2022 m. buvo mažiausias per paskutinius penkerius metus. 2022 m., palyginti su 2017 m., galvijų skaičius sumažėjo 9,5 proc., o palyginti su 2021 m. – 0,1 proc. Ypač sumažėjo melžiamų karvių: 2022 m., palyginti su 2021 m., šių ūkinių gyvūnų buvo 3,3 proc. mažiau, palyginti su 2017 m. – 21,2 proc. mažiau.
Didžioji dalis galvijų (2022 m. – 80,1 proc.) laikoma ūkininkų ir šeimos ūkiuose
2022 m., palyginti su 2021 m., buvo auginama 1,1 proc. mažiau kiaulių, palyginti su 2017 m. – 13,6 proc. mažiau. Paršavedžių dalis bendrame kiaulių skaičiuje 2017–2022 m. sausio 1 d. buvo panaši ir 2022 m. siekė 6,2 proc. Tačiau kiaules, priešingai nei galvijus, daugiausia augino žemės ūkio bendrovės ir įmonės, kuriose 2022 m. buvo laikoma 83,9 proc. visų Lietuvoje auginamų kiaulių[2].
Intensyvi augalininkystė kenkia aplinkosaugai
Kaip sako S. Gentvilas, tai, kad šalyje dominuoja augalininkystės ūkiai, nėra palanku aplinkai. Pasak jo, gyvulininkystė pačiai dirvai yra geriau, nes taip nėra skatinamas monokultūrų augimas, o priešingai, auga natūralios pievos, o galvijų išmatos yra puiki trąša, naudojama ūkininkų.
Problema ta, kad augalininkystės ūkiai nori išnaudoti visą visutėlį savo žemės plotą, žemė užsėjama iki pat kelių, kelkraščių, vandens juostų ir pan.
S. Gentvilo teigimu, su ūkininkais konkrečiai susitarta dėl vandens apsaugos juostų ir zonų.
„Turime konkretų sutarimą, kad 3 metrų atstumu nuo upės vagos nebus ariama ar purškiama dėl to, kad tai ta taršos zona, kur nuplauna. Čia ir mokslo įrodyta, ir ūkininkai supranta. Jiems tik reikėjo aiškumo“, – sakė S. Gentvilas[3].
Investicijos į gyvulininkystę mažesnės, o darbo žymiai daugiau
Taigi jei jau augalininkystė yra kenksminga gamtai, o Lietuvos valdžia nori ūkiuose matyti daugiau galvijų, kaip čia gaunasi, kad ūkininkai vis tiek mieliau jau renkasi auginti grūdus, o ne, tarkime, karves?
Pirmiausiai, tai finansinės programos augalininkystei yra gerokai palankesnės ir didesnės, nei gyvulininkystei. Maža to, yra labai didelis skirtumas tarp to, ką augini – augalus ar gyvūnus. Nors ir vienur, ir kitur yra daug sunkaus darbo ir rizikų, vis dėlto gyvulių auginimas iš ūkininko reikalauja gerokai daugiau.
O ir kas norės pasukti į gyvulininkystę, kai turi nekokius istorinius pavyzdžius: augino žmogus kiaules, atėjo kiaulių maras, ir teko visas išskersti, mestis kažkur kitur. Augina žmogus pienines karves, o supirkėjai už pieną moka centus, valdžia jau dešimtmetį nesugeba išspręsti nesąžiningos pieno supirkimo ir perpardavimo kainos politikos – meta tas karves ir eina kitur.
O kur dar griežti gyvulininkystės ūkių reglamentavimai dėl tos pačios aplinkosaugos…
„Didžiausios pieno ir kiaulininkystės sektorių problemos nespręstos. Jei pieno primelžiama dvigubai daugiau nei reikia šalies poreikiams, tai pusę kiaulienos, reikalingos Lietuvos gyventojams, perkame iš ES šalių.
Valgyti mėsą mėgstame, tik ne gyvulius auginti… Griežtas gyvulių auginimo reglamentas aplinkosaugos požiūriu, didėjanti tarptautinė konkurencija, didėjančios auginimo sąnaudos bei mažai didėjančios gyvulių supirkimo kainos – tai vienos svarbiausių priežasčių, dėl ko Lietuvos ūkiai atsisako gyvulių auginimo verslo“, – sako Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas[4].
