Lietuviai teigia sukūrę „amžinojo variklio“ prototipą, rusas tokį patentą jau gavo
Vienoje šalies televizijos kanalo laidoje neseniai buvo pristatytas lietuvių sukurtas neva amžinojo variklio prototipas, žadantis perversmą energetikoje.
Reportaže buvo pasakojama apie tai, kad Jonavos rajone sukonstruotas švytuoklinis įrenginys, kuris galimai gamina energiją nesustodamas ir taip gali pasiūlyti visiškai nemokamą elektrą[1].
Taip pagaminta energija būtų galima tiek apšildyti ir apšviesti namus, tiek ir panaudoti transporto srityje. Pavyzdžiui, sukonstravus tokį įrenginį automobilyje ar net laive, būtų galima nenaudojant nė lašo dyzelino nuvažiuoti tūkstančius kilometrų, plaukti per vandenynus[2].
Vis tik, amžinasis variklis yra tik tariamoji mašina, kurios egzistavimo galimybės yra kvestionuojamos. Teoriškai, kartą įjungta, ji dirbtų ir be sustojimo generuotų energiją. Tačiau didelė dalis ekspertų sako, kad tokia mašina negalima, nes jos veikimo principas prieštarauja energijos tvermės dėsniui.
Nepaisant to, pastarosios diskusijos apie amžinąjį variklį daugelį sudomino, o labiau pasigilinus į šią temą pavyko atrasti dar įdomesnės informacijos. Paaiškėjo, kad prieš keletą metų Rusijoje amžinojo variklio prototipas jau buvo užpatentuotas.
Lietuviai gali tapti išradėjais, galinčiais įeiti į istoriją
Jau minėto, per televiziją neseniai parodyto ir Jonavos rajone neva sukurto išradimo autoriai pasakoja, kad jų įrenginys generuoja „daugiau nei 1000 proc. naudingumo koeficientą“ ir „sunaudoja 1 dalį energijos, o 10 dalių atiduoda papildomai“. Įrenginyje naudojama svyruoklė neva taip pat niekada nesustoja.
Reportaže šio įrengimo autoriai Svajūnas Grušauskas ir Edgaras Viliušis pasakoja apie tai, kad visa ši idėja gimė per pandemiją.
S. Grušauskassavo panašiais savo darbais dalijosi socialiniuose tinkluose, kur suprato, kad sukūrė unikalų prietaisą. Jo teigimu, viskas čia paremta tik fizika: technologija leidžia pakelti ant švytuoklės pakabintą bet kokį svorį, kuris įgauna potencinę energiją.
Tiesa, visų subtilybių išradėjai neišduoda. Dabar drauge su E. Viliušiu S. Grušauskas jau pateikė įrenginio sukūrimo dokumentus vertinimui, kuris truks iki pusantrų metų.
Išsamaus vertinimo metu trys skirtingi ekspertai nustatys, ar įrenginys iš tiesų gali veikti bei yra toks, kaip apie jį kalba jo išradėjai. O kol laukiama ekspertų išvadų, E. Viliušis ir S. Grušauskas teigia, kad toliau sieks sukurti jau darbinį modelį, tam, kad išsklaidytų skeptikų abejones.
Rusijoje toks įrenginys jau užpatentuotas, patentas galėjo būti parduotas
Įdomu tai, kad patentas tariamam amžinajam varikliui jau 2022 m. buvo išduotas Rusijoje, Anatolijui Ščerbatiukui.
Išradimo autorius tada pranešė, kad išrado rotacinį inercinį variklį, „kuris savo veikimui naudoja aplinkai nekenksmingą, atsinaujinančią skysčio, besisukančio tokiu pat kampiniu greičiu kaip ir variklis, įcentrinio pagreičio inercinės jėgos energiją“[3].
A. Ščerbatiuko teigimu, variklis nepažeidžia termodinamikos dėsnių, nes jis veikia pagal neišsenkamą potencialią skystos terpės inercinio slėgio energiją, o ši skysta terpė taip pat yra aplink mus.
„Mes tiesiog sukame smagratį, pavaros energiją eikvojame tik sukimuisi. Vidinės jėgos atsiranda inercinio slėgio pavidalu, ir aš naudoju šią inercinę jėgą. Mūsų aplinkinis pasaulis, visi kūnai, o ypač skysčiai, iš pradžių yra įkrauti reakcijos energija, remiantis trečiuoju Niutono dėsniu – kiekvienas veiksmas turi reakciją. Vadinamosios išcentrinės jėgos atsiranda dėl to, kad yra įcentrinės jėgos. O įcentrinės jėgos mums suteikiamos nemokamai, jas sukelia vidinis besisukančio rotoriaus plyšys, užpildytas skysčiu“, – teigiama jo pateiktame įrenginio aprašyme.
Prieš išduodant patentą, buvo atlikta reikiama ekspertizė, o išradėjas A. Ščerbatiukas pripažino, kad patento gavimo procesas buvo ilgas, ekspertai netikėjo įrenginio sėkme, o galiausiai visas užtruko pusantrų metų. Pats išradėjas sakė, kad ketina parduoti patentą.
Šio įrenginio klasifikacija – mašinų arba variklių pritaikymas specialiajam naudojimui; mašinų arba variklių deriniai su varomaisiais aparatais; jėgainės arba agregatai, kitos mašinos arba varikliai, reakcinio tipo mašinos arba varikliai; jiems būdingos dalys arba detalės su slėgio ir greičio transformacija tik rotoriuose, hidroenergija.
Amžinasis variklis didžiausius mūsų planetos protus domina jau ne vieną amžių
Amžinasis variklis yra mašina, kuri tariamai, kartą paleista, galėtų dirbti iš niekur negaudama energijos.
Ekspertai sako, kad tokia mašina negalima, nes jos veikimo principas prieštarauja energijos tvermės dėsniui.
Paprastai stengiantis sukurti amžinąjį variklį, koks nors masyvus kūnas, sunkio veikiamas, verčiamas judėti uždaru keliu. Tokie mechanizmai gali dirbti tik sukaupę energijos, o kai šią energijos atsargą išnaudoja dėl trinties jėgų poveikio, sustoja.
Yra ir sudėtingesnių amžinojo variklio projektų, pvz., mechaninė energija verčiama kitos rūšies energija, elektros variklis jungiamas su dinamomašina, tačiau ir toks įrenginys be galo ilgai veikti negali.
XII a. viduryje didysis indų matematikas ir astronomas Bhaskara II suprojektavo ratą su išlenktais stipinais, iš dalies pripildytais gyvsidabrio. Sukantis ratui, gyvsidabris judėjo nuo vieno stipinų galo prie kito, todėl ratas nuolat judėjo, nes viena sunkesnė pusė tempė kitą lengvesnę[4].
Kaip anuomet rašė istorikas Lynnas Townsendas White’as jaunesnysis, Indijoje amžinojo judėjimo sąvoka derėjo su hinduistų tikėjimu cikliškumu ir savaiminiu visų daiktų atsinaujinimu.
Vakaruose, kai XIII a. ši idėja ėmė įgauti pagreitį, įkvėpimas buvo dieviškojo ir žmogiškojo suvokimo mišinys: kadangi Dievas pasiekė amžinąjį dangaus kūnų judėjimą, kodėl nepabandžius atrasti to ir žmogui?
Vakaruose pirmasis projektas priskiriamas prancūzui Villard’ui de Honnecourt’ui, kurio darbas žinomas tik iš piešinių knygos, kurioje apie 1230 m. jis pavaizdavo ratą, iš esmės panašų į Bhaskaros ratą, tačiau gyvsidabrį pakeitė svarmenimis.
Tačiau net ir tada Leonardas da Vinčis abejojo, ar toks įrenginys įmanomas, nors ir pats sukūrė keletą hidraulinių sistemų ir rutulinių ratų projektų. Galiausiai jis priėjo prie išvados, kad ši idėja negali būti veiksminga; viename iš savo raštų jis paniekinamai sušuko, kad šių mašinų ir jų tuštybės propaguotojai turėtų jungtis į draugiją su alchemikais.
Amžinojo variklio idėja piką pasiekė XVI-XVII amžiuje., o XVIII a. įsigalėjo neigiama nuomonė. 1775 Paryžiaus mokslų akademija atsisakė svarstyti amžinojo variklio projektus. XIX a. viduryje, atradus energijos tvermės dėsnį, įrodyta, kad amžinasis variklis neįmanomas.Vis dėlto, daugeliui mokslininkų atrodė, kad tai idėja, kuriai pasiteisinus, būtų iš esmės pakeistas pasaulis.
Fizikos dėsniai rodo, kad įrenginys neįmanomas
Tik XIX a. antrojoje pusėje termodinamikos dėsniai įrodė, kad amžinojo variklio įrenginys nerealus. Pagal pirmąjį dėsnį, izoliuotos sistemos energija yra pastovi ir ji nei sukuriama, nei sunaikinama, todėl iš sistemos neįmanoma išgauti daugiau, nei ji sunaudoja, be papildomų sąnaudų.
Pagal antrąjį dėsnį, entropija visada didėja. Tai reiškia, kad energija prarandama šilumos pavidalu dėl trinties ir kitų reiškinių. Pagal trečiąjį dėsnį, kuriame teigiama, kad trintis lygi nuliui ir kuri vakuume negamina jokios naudingos energijos, taip pat galima teigti, kad įrenginys būtų sunkiai įsivaizduojamas. Juk judantys atomai laikui bėgant išsklaido savo energiją, o itin laidžioms medžiagoms, kurių varža lygi nuliui, reikia daugiau energijos, nei jos pagamina.
Taigi, pati amžinojo variklio idėja turi daug trūkumų. Įrenginys, kuris niekada nesustoja ir be perstojo nemokamai gamina energiją net ir moderniame šių dienų pasaulyje skamba itin nerealiai. Be to, jo siūlomos galimybes tiesiogiai susikirstų su milijardinių energijos kompanijų veikla. Juk jei energiją būtų galima generuoti nemokamai, vargu ar atsirastų tokių, kurie už ją panorėtų sumokėti.
