Psichinę ligą gali lemti tam tikri pokyčiai
Nemaža dalis pasauliečių lėtai – labai lėtai – pakyla iš lovos, varginami slegiančios depresijos, kurią nešioja pastaruosius kelis mėnesius (neretai ir ilgiau). Visgi nepaisant terapeuto, kurį pastarieji mato reguliariai, ir antidepresantų, kuriuos vartoja, gyvenimas, deja, atrodo it amžinai nesibaigianti kančia. Tačiau dalies žmonių gydymas, laimei, šiandien yra visai kitoks.
Užuot išgėrę tabletę, jie užsideda ant galvos „dangtelį“ – futuristiškai atrodantį prietaisą su elektrodais, kurie nuskaito smegenų bangas ir perduoda švelnią elektros srovę per galvos odą[1]. Įdomu tai, jog procedūros metu toks asmuo taip pat gali mėgautis, tarkim, „iPad“ žaidimu, kol naudojama elektrinė stimuliacija smegenims, tobulinama nuolatinės nervinės veiklos įrašymo galimybe. Pabaigoje įvertinami rezultatai.
Šie ir kiti papildomi duomenys iš asmeninio seanso ir ankstesnių gydymo būdų yra įtraukiami į algoritmą, kuris yra nuolat tobulinamas paciento labui. Tai, be abejo, gali skambėti kiek nerealiai, bet taip toli gražu nėra, mat nūdienoje stengiamasi atsižvelgti į socialinių intervencijų svarbą siekiant pagerinti išorines sąlygas, kurios gali prisidėti prie psichikos sveikatos problemų, tokiu būdu vystant depresijos gydymą pačiais netikėčiausiais būdais.
Tai, be kita ko, pagrįsta perėjimu nuo mąstymo apie depresiją kaip „cheminių medžiagų smegenyse sutrikimą“ prie supratimo, kad psichinę ligą lemia elektrinio aktyvumo pokyčiai bei skirtingų smegenų regionų bendradarbiavimas.
Supratote teisingai – smegenų sritys iš tiesų „kalba“ viena su kita tam tikrais dažniais, sudarydamos sudėtingus tinklus, kuriais grindžiamos svarbios smegenų funkcijos.
Pavyzdžiui, priekinė smegenų nervų ląstelių sritis svyruoja ritmu (dažniausiai nuo 4 iki 8 kartų per sekundę), kol mes aktyviai bandome ką nors prisiminti.
Ir štai, daugėja įrodymų, jog depresija yra susijusi su pokyčiais keliuose iš šių tinklų, ypač tų, kurie jungia kelis smegenų regionus dideliu atstumu, dėl ko darosi aišku, kad viena iš ligos pasekmių yra per didelis kai kurių smegenų dalių aktyvumas ir nepakankamas kitų.
Klinikinėje praktikoje sukurta nauja terapijos forma
Manoma, jog transkranijine magnetine stimuliacija (TMS) galima pašalinti kai kuriuos iš smegenų pokyčių, pastebėtų sergant depresija[2].
Detaliau kalbant, TMS sukuria magnetinį lauką, kuris stimuliuoja lokalizuotą smegenų veiklą ir kelių smegenų regionų ryšių stiprumą. Tuo tarpu gydant depresiją, TMS impulsai paprastai nukreipiami į kairę smegenų pusę – regioną, kuris depresija sergantiems pacientams nuolat yra nepakankamas. Tačiau nors po kelis dešimtmečius trukusių klinikinių tyrimų buvo nustatytas TMS veiksmingumas ir saugumas, ypač tiems pacientams, kurie nereaguoja į standartinius vaistus nuo depresijos, nuolatinis iššūkis yra tas, jog procedūra atima itin daug laiko. (Pacientai dažnu atveju turi lankytis klinikinėje įstaigoje kasdien, penkias dienas per savaitę, iki 6 savaičių.)
Dėl šios priežasties dedamos pastangos sukurti alternatyvias smegenų stimuliavimo gydymo formas, kurios galėtų būti skiriamos paciento namuose. O iš jų labiausiai pažengę tyrimai yra skirti transkranijinei nuolatinės srovės stimuliacijai (tDCS) – stebėtinai paprastam procesui, kurio idėjos nėra naujos. (Skirtingai nuo TMS, tDCS tiesiogiai nestimuliuoja smegenų nervinių ląstelių, bet subtiliai keičia tikimybę, kad jos „perdegs“ ateityje[3].)
Kita vertus, daugiau nei 10 klinikinių tyrimų rodo, kad metodas gali padėti depresija sergantiems pacientams.
Dirbtinis intelektas sumažina gydytojo vaidmenį sprendimų priėmimo procese
tACS skiriasi nuo tDCS, nes jo metu naudojama elektros srovė tarp elektrodų praeina pirmyn ir atgal kintamu būdu, o ne viena kryptimi[4].
Viena hipotezė yra ta, kad depresija yra susijusi su „nesusikalbėjimu“ tarp dviejų priekinių smegenų pusių alfa dažniu (nuo 8 iki 12 Hz); jei taip, tACS galėtų padėti išspręsti šią problemą, įtraukdama šiuos dažniu pagrįstus ryšius ir taip sustiprindama ryšį tinkluose arba net lėtai reguliuodama patį alfa dažnį, jei būtų nustatyta, jog greitesnis ar lėtesnis šių tinklų aktyvinimas duos naudos.
Nepaisant to, pagrindinis tACS pranašumas yra galimybė jį pritaikyti kiekvienam pacientui, mat kiekvienas turi individualų alfa dažnį, kurį galima išmatuoti pasitelkus elektroencefalografijos tyrimą. Pavyzdžiui, man tai gali būti 8,8 Hz, o jums – 10,2 Hz. Svarbiausia, kad tACS efektyvumas yra daug labiau tikėtinas, jei stimuliacija taikoma individualizuotu dažniu, artimu asmens individualiam dažniui.
Ir visgi, įdomu, kas būtų, jei užuot vieną kartą klinikoje matavus smegenų svyravimus, galėtume juos matuoti kiekvieną dieną namuose prieš, po, o gal net ir paties gydymo metu? O kas, jeigu smegenų veiklos pakartotinis įvertinimas galėtų būti panaudotas stimuliacijos parametrams atnaujinti – sukurti veiksmingo ciklo gydymo sistemą?
Šiaip ar taip, tikima, kad visa tai gali atsitikti, nes tiriama ne tik galimybė nuolat atnaujinti įrenginio stimuliavimo parametrus, bet ir būdus, kaipgi tai pagerinti naudojant įvairius dirbtinio intelekto procesus, nuolat fiksuojančius rezultatus ir lyginančius juos su ankstesnių pacientų veiksmingumo duomenimis, taip sukuriant lanksčią veiksmingą sistemą.
Žinoma, visa tai, ko gero, skamba it futuristinis planas, bet šis scenarijus, laimei, yra vis labiau tikėtinas.
