Velykų tradicijos lietuviams turėjo gilią simbolinę prasmę
Sekmadienį švęsime šv. Velykas. Gerokai ankstesniais laikais šios pavasario šventės tradicijos turėjo gilią simbolinę prasmę. Prieš Velykas žmonės švarindavosi namus, dengdavo stalą austa šventine staltiese, Velykų rytą, dar prieš patekant saulei, skubėdavo išsimaudyti vandens telkinyje, kad visus metus būtų sveiki ir laimingi. Šventinį rytą žmonės eidavo į bažnyčią, o iš namų nešdavosi vandens, ugnies ir kiaušinių, kad visa tai bažnyčioje pašventintų. Iš bažnyčios skubėdavo namo, mat buvo manoma, kad jei nepasiskubinsi, tai visus metus būsi apsnūdęs. Grįžę po pamaldų švęstu vandeniu pašlakstydavo visą savo namų turtą, o šventintą kiaušinį padalindavo visiems susėdusiems prie stalo.
Kai kurias tradicijas išsaugojome iki šių dienų. Iki šiol tikime, kad per Velykas išsirinkę stipriausią margutį būsime sveiki ir stiprūs visus ateinančius metus.
Pirmuoju Velykų valgiu senovėje buvo laikoma duona su druska. Jei šių valgių būdavo ant stalo, žmonės tikėdavo, kad maisto netruks ir visus ateinančius metus, o šeimą lydės stiprybė.
Vaikai prieš Velykas ruošdavo gūžtą Velykų bobutei arba Velykei. Ją dažniausiai darydavo iš vyriškos kailinės kepurės. Ryte joje rasdavo gražiausių margučių.
Antrą Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti, o jaunimas supdavosi sūpynėse. Buvo tikima, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo geresnis bus derlius, augs aukštesni linai. Seniau žmonės švęsdami Velykas šokdavo, laluodavo ir kitaip linksmindavosi.
Apie išlikusias Velykų šventės tradicijas, besikeičiantį požiūrį į švenčių prasmę papasakojo Utenos rajone, Šiožinių kaime gyvenanti krašto tautodailininkė Vanda Maniušienė.
Šiandieninėje Lietuvoje šventės tradicijos nyksta
V. Maniušienės įsitikinimu, Velykų šventimo tradicijos nyksta dėl to, kad tuštėja Lietuvos kaimai, mažėja žmonių, o jaunimas tampa vis šiuolaikiškesnis ir nebevertina senųjų tradicijų.
„Tos tradicijos išnyks su mūsų karta. Na, jeigu jaunesniųjų karta dar puoselės tas tradicijas, tai gal dar jos nebus visiškai užmirštos. Žinoma, žmonės Velykas švenčia, juk tai pavasario šventė. Jau vien todėl šios šventės laukiame ir jai ruošiamės“, – kalbėjo V. Maniušienė.
Garbaus amžiaus sulaukusi pašnekovė gyvena kaimiškoje, iš savo tėvų paveldėtoje sodyboje ir stengiasi puoselėti Velykų tradicijas, kurias jai kadaise perdavė mama.
„Vaikystėje Velykos būdavo kitokios. Mama, visiems pavalgius pietus, liepdavo eiti kiaušiniauti. Tai mes vaikai ir eidavome per žmones. Išleisdama iš namų įdėdavo kiaušinių. Nuėjus pas žmones į namus jiems duodavome savo atneštų kiaušinių, o gaudavome kitokių. Prisirinkdavome jų pilnus krepšius. Mama mus mokė nuėjus pas žmones į namus ne tik „Laba diena“ pasakyti, bet būtinai ir pasveikinti juos su šventomis Velykomis. Būdavo smagu…“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Pašnekovės teigimu anksčiau žmonės kiaušinius dažydavo įprastomis liaudiškomis priemonėmis, tačiau kiekvienai šeimininkei margučiai išeidavo skirtingi.
Priešvelykiniu laikotarpiu buvo laikomasi rimties, o per Velykas linksminamasi
Priešvelykiniu laikotarpiu seniau žmonės griežtai laikydavosi gavėnios rimties. Jaunimas neidavo į šokius, mat tikėjo, kad linksmintis tuo laiku yra nuodėmė.
„Merginoms svarbiausia būdavo šokiai. Todėl jau po gavėnios šokiai tęsdavosi ir pirmą, ir antrą Velykų dieną. Jaunimas šokdavo, o vyresnieji vakarodavo namuose, susitikdavo su kaimynais, kaimo žmonėmis, turėdavo pasigaminę naminio alaus. Velykos būdavo linksma šventė, prikrėsdavome visokių šposų. Per gavėnią jaunimas nors ir nešokdavo, bet susirinkę žaisdavo įvairius žaidimus ir kitaip kvailiodavo iki pat paryčių. Dabar jaunimas negali gyventi be išmanių prietaisų, o anuomet pramogų reikėdavo susigalvoti patiems“, – dėstė V. Maniušienė tikindama, kad šių laikų žmonės mažai betiki Dievu ir į bažnyčią dažniau eina tik per šventes, ir tai neretai daro tik dėl fasono.
Senoviniai Velykų patiekalai ir išlikę papročiai
Kiaušinių marginimo tradiciją žmonės išlaikė iki šių dienų. Tik dabar juos dažniau margina naujesniais būdais ir technikomis, naudoja cheminius dažus.
„Seniau kiaušinius margindavome įvairiai – vienus vyniodavome į svogūnų lukštus, kitus – į vantos lapus, dar kitus dažydavome viena spalva mirkant juos juodalksnio žievės ar samanų rauge. Skutinėti kiaušinių pas mus nebūdavo mados. Pridažydavome apie 100 kiaušinių“, – dėstė moteris.
Anot V. Maniušienės, per Velykas ant šventinio stalo seniau būdavo tiekiami rūkyti ir paskui išvirti kumpiai ir dešros. Šie patiekalai būdavo patiekiami kartu su troškintasis kopūstais.
Kalbinta moteris Velykų tradicijas stengiasi išsaugoti ir perduoti jas savo vaikams.
„Mes jau nuo ketvirtadienio pradedame minėti didžiąsias dienas. Vakarais su kaimo moterimis važiuojame į bažnyčią.
Šeštadienį marginame margučius.
Velykų rytą dalyvaujame šventose mišiose.
Grįžę iš bažnyčios ruošiamės švęsti. Tuomet moterys ruošia stalą, gaspadorius iš bažnyčios parvežtu švęstu vandeniu pašventina visus kieme esančius pastatus, susirinkusius prie stalo žmones ir šventinius patiekalus. Anksčiau, kai laikėme gyvulius, pašventindavo ir juos.
Na, o tada jau visa susirinkusi šeima sėda prie Velykų stalo. Susėdę pirmiausiai daužome margučius. Kiekvienas stengiasi susirasti stipresnį, nes stipriausio margučio savininkui bus lemta būti stiprios sveikatos ir dar ilgai gyventi. Tada pietaujame, ridename margučius, kalbamės, dalinamės prisiminimais apie senesnius laikus, prisimename savo tėvus, senelius ir kitus išėjusius anapilin“, – apie šio laikmečio Velykų šventės papročius pasakojo V. Maniušienė ir ragino nepamirši senųjų tradicijų bei pavasario šventę pasitikti džiugiai ir prasmingai.
