Kontroliuojama žmonių rasė ir dar įkyresnės pastarųjų mintys
Dažnas klausimas „Kas kalba mano galvoje?“ nebėra tik Vasaros g. 5 Vilniuje herojus: nors mūsų – kad ir kaip bebūtų keista – regis, visai netrikdo masiškai spausdinamos fiktyvios smegenys, į kūdikius implantuojamos karvės kepenys ir legalūs robotžmogiai, šie meistriški viražai nereiškia nieko kito, kaip tik novatoriškomis apsukomis įgalintą karą kiekvieno iš mūsų giminei, banko išklotinei bei patekimo pas specialistus eilei ir talpiai jos piniginei. Apdujusius rankų judesius bei kiekvieno duonos trupinio skaičiavimus liudija ir Elono Musko čipų į smegenų vingius asorti – tereikia tik truputį luktelėti, kol jutubo skelbimai pradės belstis tiesiai į makaulės duris: „Ponia, tai Petras iš techninės pagalbos, ei, ponia, jūsų smegenų kompiuteris užkrėstas, prašau pasakykite man savo slaptažodžius.“
Daugelis pritartų, kad šią beprotybę reikia sustabdyti. Nesupraskite neteisingai – technologijos yra naudingos, bet ne trajektorija, kuria viskas vyksta[1]. Greičiausiai ne veltui daugelis vidutinio amžiaus pasauliečių pasiilgsta dienų, kai galėjo gyventi paprastą, bet laimingą gyvenimą…
Ir iš tiesų, kuomet žiūrėjome Holivudo filmą „The Matrix Reloaded“, nebuvo manoma, jog ši technologija ateityje plačiai „išsižergs“ žmonių civilizacijoje[2]. Pasirodo, E. Muskas išdrįso apnuoginti pakirkšnius, priartindamas pasaulį prie pabaigos nepaisant to, kad pastarasis galimai niekada neįkomponuos lusto į savo smegenis.
O jūs tik įsivaizduokite kontroliuojamą žmonių rasę ir dar įkyresnes jų mintis; įsivaizduokite, kad vairuojate automobilį su savo mintimis ir staiga pradedate pernelyg daug galvoti – iki tol, kol nebeskiriate realybės nuo atsitiktinio praeivio pažasties ir trenkiatės į ją, nors to nenorėjote. Taigi, jei manote, jog nėra tikimybės patekti į nelaimingą atsitikimą, pagalvokite dar kartą.
Tamsiausias galimas scenarijus savo ruožtu skambėtų maždaug taip: tik pamanykite, jeigu vyriausybės įsilaužtų į mintis ir mus „uždarytų“ – vietoj privalumų už visa tai, tikėtina, reikėtų sumokėti sveikata, ir šios grandinės niekada negalėtume nutraukti[3].
Tautiečiai užmerkia akis prieš 200 mln. ESO+Baltcap kanjonus ir vešančius stadiono pajamavimus
Minėtų technologijų tikslas turėtų būti padėti žmonėms, kurie prarado tam tikrą smegenų funkciją. Tačiau vis labiau aiškėja, kad godžiam visuomet negana: net ir puikiausioms smegenims, kaip laikui bėgant paaiškės, „reiks“ atnaujinimo – ir tai toli gražu nebus ta diena, kai matematikos egzaminą išlaikysite puikiai.
Šis užsiėmimas skamba smagiai ir žaismingai tik iki tol, kol kompiuteriai nekontroliuoja mūsų veiksmų. Šiuo atveju paradoksalu, keista ir apatiška, jog tautiečiai labiau domisi botulino injekcijų kaina nei naujojo pasaulio rizika: panašu, kad tuoj galėsime net ir dirbtines smegenis namie atsispausdinę vakarienei suvalgyti, o ką – juk džiugu, kadangi „wow“ kaip progresyvu…
Iš esmės taip pat „racionalu“, kaip sumesti žetonus Lietuvos kovos ringe, statant už savo tautos atstovus ir pastarųjų karo inicijavimus, užmerkiant akis prieš auksinėmis kojinėmis užkamšytus 200 mln. mūsų pinigų ESO+Baltcap kanjonus ir vešančius stadiono pajamavimus: užuot prieštaravę, skiriame papildomus 3 mln. – tam, kad vienas iš karų tęstųsi toliau; priešingai, technologinė pažanga, dėl kurios netolimoje ateityje mūsų jau greičiausiai tiesiog nebereikės, mistiniu būdu lieka paraštėse – nes kol nesupranti, tai nei skauda, nei liūdna, nei vemt norisi.
Jei valdininkų veikla nebus suderinta su žmogaus vertybėmis, kils grėsmė išlikimui
Šiaip ar taip, situacija nėra tik plynom saujom išmatų nutvieksta: galime padėkoti, jog, pavyzdžiui, turime dainininkę Miley Cyrus, pamiršusią dėvėti kelnaites Grammy apdovanojimuose, be to, iš už užkulisių krūtine mojuoja Doja Cat – ši apskritai pamiršo apsirengti. Įdomūs tie „laukiniai vakarai“ – bėda ta, kad nepalyginamai labiau, nei tikrieji žmonijos pavojai[4].
Vis dėlto, tobulėjant dirbtiniam intelektui (DI), ne tik robotai gebės išvystyti savarankiško sprendimų priėmimo gebėjimus, bet ir tautos atstovai, pakankamai dažnai neatitinkantys mūsų interesų; vėlgi, kas bus atsakingas dėl žalos, nežinoma, tačiau jei veikla nebus suderinta su žmogaus vertybėmis galime „netyčia“ sukelti grėsmę savo pačių išlikimui.
Jei robotas gali sukurti geresnį robotą, tai iš tiesų gali būti problemiška.
Galbūt prisimenate, kaip mokslininkai bandė išardyti nesąžiningą robotą, o šis susisiekė su palydovu, kad gautų nurodymus, kaip save pataisyti? Belieka tikėtis, jog žmonės, valdantys šį šou, nenuspręs nukreipti pastarųjų į „nepaklusnius“ gyventojus, jei nepalaikysime jų piktų norų.
Taip, kaip žmonės esame linkę bijoti to, ko nesuprantame. Tačiau pasaulio pabaiga – ne vien DI ir įvairūs jutikliai. Nepaisant to, jog pirmoji „oficiali“ mirtis dėl roboto įvyko 1979 m. „Ford Motor Company“ liejimo gamykloje Flat Rock, Mičigano valstijoje, įrenginiui nužudžius žmogų, dabartinių revoliucinių laikų vėžys – neteisėta prieiga, duomenų pažeidimai bei piktavališkas manipuliavimas statusu[5]. Kitais žodžiais tariant, kaip nederėtų pasitikėti žmogumi, kuriančiu DI robotus ir turinčiu garbanas bei galinčiu užvaldyti pasaulį (bet negalinčiu gauti padoraus peruko ir sukurti vaistų nuo vėžio), tiek pat atidaus dėmesio verti ir Gerovės šalies valstybingumo protokolai.
