„Baltcap“ partneris Šarūnas Stepukonis kazino pralošė didžiules sumas
Per šalį nuvilnijo didžiulis skandalas, su „BaltCap“ bendrove ir Šarūnu Stepukoniu priešakyje. Į viešumą išlindo faktas, jog šis „BaltCap“ partneris galimai pavogė ir lošimams išvaistė daugybę milijonų. Tai palietė ne tik vis statomą, bet taip ir nepastatomą nacionalinį stadioną, bet ir Baltijos šalių pensijų fondus. Tačiau kaip galėjo nutikti, kad vienas žmogus iššvaistė tokią galybę pinigų ir kas laukia stadiono statybų bei pensijų fonduose kaupusių žmonių?
Dėl įvykusių stebinančiai stambių vagysčių iš „BaltCap“ infrastruktūros fondo Baltijos šalių pensijų fondams teko nurašyti milijonus eurų. O nacionalinio stadiono projektas ir vėl pateko į kitas rankas, drauge vėl pakeliant jo kaštus. Pats Š. Stepukonis vis dar nėra sugautas ir pargabentas į Lietuvą, nors jau prieš savaitę buvo paskelbta tarptautinė investuotojo paieška. O kad bus sugrąžinti jo pralošti pinigai, daugelis net nesitiki ir tenori išsiaiškinti, kaip apskritai galėjo įvykti tokia stambi vagystė.
Nors viskas išlindo į dienos šviesą tik šiomis dienomis, iš tiesų privataus kapitalo fondų valdytojas „BaltCap“ dar lapkritį kreipėsi į teismą dėl buvusio partnerio Lietuvoje Š. Stepukonio veiklos. „BaltCap“ taip pat kreipėsi į teismą dėl lošimų bendrovės „Olympic Casino Group Baltija“ ir jos akcininkės Estijoje „OB Holding 1“. Iš jų bandoma prisiteisti 16,6 mln. eurų. Tiesa, iššvaistytų lėšų suma veikiausiai yra dvigubai ar net dar didesnė, nes šiuo metu įtariama, kad iš viso Š. Stepukonis galėjo pasisavinti daugiau nei 30 mln. eurų.
Tad 77.lt šį kartą nusprendė įsigilinti į painų„BaltCap“ skandalą ir pagrindinius asmenis, kurių pavardės figūruoja šioje istorijoje. Siūlome susipažinti su visa surinkta informacija ir sužinoti, kuo kaltinamas Š. Stepukonis, su kuo jis palaikė ryšius ir kaip išvis tokia istorija galėjo tapti realybe, nors turime įvairius saugiklius, kurie turėtų užkirsti kelią stambiam pinigų plovimui.
Šarūno Stepukonio portretas: patikimas, rezultatyvus ir visų mylimas, tačiau galiausiai nepastebimai pralošęs svetimus milijonus
Š. Stepukonis iš pradžių visiems atrodė kaip pareigingas, puikius rezultatus rodantis asmuo. Jis buvo lyg kylanti žvaigždė privataus kapitalo industrijoje, mat turėjo ambicingų planų. 36 metų investuotojas iš pradžių buvo vienas geriausių komandos narių, kol dirbo komandoje. Jis taip pat atrodė kaip pavyzdingas ir aktyvus vyras, kadangi ne tik puikiai dirbo verslo srityje, bet ir dosniai rėmė Ukrainą ir netgi turėjo gabumų irklavime. Š. Stepukonis buvo krašto apsaugos savanoris, kuris visiems atrodė kaip patikimas ir drąsus vyras[1].
Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai pagrindinių partnerių komanda Lietuvoje dėl įvairių priežasčių vis mažėjo ir Š. Stepukonis galiausiai liko vienas. Jo rankose atsidūrė įgaliojimai disponuoti visais turtais ir galimybė juos savintis savo reikmėms. Šiuo metu kalbama, kad tokia proga Š. Stepukonis nepastebimai naudojosi net 5-6 metus. Dabar jis oficialiai ieškomas dėl galimai pasisavintų ir praloštų milijoninių sumų, kurios atsiliepė net ir pensijų fondams. Kalbėdamas apie buvusį partnerį, investicijų bendrovės „BaltCap“ vadovaujantis partneris Simonas Gustainis sakė[2]:
„Šarūnas buvo fondo partneris – jis turėjo teisę gauti fondo pelną, kai šis bus pasiektas. Tai esminis skirtumas, nes jis buvo bendradarbis ir komercinis partneris, ir kartu buvo ilgalaikis mūsų bendradarbis, turėjo daug pasitikėjimo, buvo ypač rezultatyvus darbuose labai ilgą laiką, įskaitant ir didžiąją dalį šitų investicijų, kurios padarytos infrastruktūros fonde. Jis net ir po to, kas įvyko su keliomis jo portfelio įmonėms, tebėra rinkinys fantastiškai gerų investicijų. Šiek tiek paradoksalu, bet taip yra.“
Dabar tą patį sėkmingąjį partnerį S. Gustainis vadina pelėsiu ar net puvėsiu, su kuriuo susitvarkyti užtruks nemažai laiko:
„Turime tokį pelėsį viename iš fondų, dalyje jo įmonių. <…> Na, puvėsis. Pavyzdžiui, grybelis – bjaurus daiktas, kol iškrapštysi, užtruksi. Gera alegorija.“
Tačiau ši istorija atrodo itin keista ir paini ne tik todėl, kad buvęs rezultatyviausias, visų mėgiamas fondo partneris galimai pralošinėjo ne savo pinigus ir tapo tik „puvėsiu“ savo ilgamečiam verslo partneriui. Kone kasdien išaiškėja vis daugiau faktų apie „BaltCap Infrastructure Fund“ partnerio Š. Stepukonio veiklą. Viešinamos detalės, ką jis galimai veikė net kelerius metus ir kaip jam pavyko pasisavinti tokias dideles sumas. Bet drauge su papildoma informacija ekspertams ir istoriją stebintiems eiliniams žmonėms kyla vis daugiau klausimų ir kliūva nelogiškos detalės. Todėl verta įsigilinti į Š. Stepukoniui metamus kaltinimus, „BaltCap“ ir kitas šioje istorijoje figūruojančias pavardes.
Apie rezultatyviausio partnerio galimai iššvaistytus milijonus „BaltCap“ prakalbo tik tada, kai estai pasiskundė žiniasklaidai
Giliau nerdami į „BaltCap“ reikalus turėtume pradėti nuo to, kad ši istorija tapo vieša tik atsitiktinai ir visai ne „BaltCap“ dėka. Nors dėl Š. Stepukonio galimai pasisavintų ir praloštų pinigų „BaltCap“ kreipėsi į teisėsaugą dar praėjusiais metais, tačiau iki šiol tylėjo ir lietuviams viešai nepranešė apie dingusius dešimtis milijonų eurų. Kad ši istorija pagaliau buvo paviešinta turime dėkoti estams, nes būtent jų pensijų fondai sausio 23 dieną estų žiniasklaidai pirmieji pasiskundė apie ištaškytus milijonus.
Taigi, „BaltCap“ sumaniai tylėjo ir apie ieškinį, skirtą Š. Stepukoniui ir kazino, prisipažino tik tada, kai estų ašarų atgarsiai atkeliavo iki Lietuvos. Tuomet vadovaujantis partneris S. Gustainis patvirtino, jog Š. Stepukonis galimai pralošė kelias dešimtis milijonų eurų. Šiuo metu kalbama apie 30 mln. eurų, tačiau ši suma dar gali didėti.
Tik keista, kad „BaltCap“ taip ilgai tylėjo ir nepranešė apie įvykius visiems Lietuvos gyventojams, nors tai palietė pensijų fondus ir nacionalinio stadiono statybų klausimą. Kai kurie ekspertai klausia, ar tai nėra akivaizdi indikacija, kad partneriai stengėsi sugalvoti geriausią taktiką, kaip išbristi iš šios balos. Tačiau kol kas tokie samprotavimai tėra tik spelionės, o klausimų yra ir daugiau.
Pavyzdžiui, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pradėjo tyrimą tik dabar, kai skandalas tapo viešas. O prokuratūra neturi duomenų, jog visa milijoninė suma iš tiesų buvo pralošta. Tad kur nusėdo dalis pinigų ir kokiais kitais būdais jie buvo švaistomi? O galbūt pinigus dar įmanoma susigrąžinti arba jie atsidūrė kažkieno kito kišenėje?
Investicijų bendrovės „BaltCap“ vadovaujantis partneris S. Gustainis tikino, kad buvęs jo partneris įtariamas stambiu melu ir dokumentų klastojimu. Esą būtent klastodamas dokumentus verslininkas sugebėjo pasisavinti ir pralošti milijonus eurų fondo įmonių lėšų. BNS kalbinamas S. Gustainis tvirtino[3]:
„Matome dokumentų padirbinėjimo eilę atvejų, matome tiesiog melą tiek mums, tiek ir aplinkinėms organizacijoms.“
S. Gustainis aiškino, kad fondo pinigai nėra dingę, tačiau Š. Stepukonis sugebėjo apvogti kelias įmones, kurioms vadovavo. Šiuos pinigus jis esą naudojo lošimams, tačiau kol kas pėdsakai lošimo bendrovėje rodo tik į kiek didesnę nei 16 mln. eurų sumą, tad kur yra likę pinigai – neaišku.
Nors Š. Stepukonis uždirbdavo tik nuo 1 iki kelių šimtų tūkstančių per metus, „Olympic Casino“ tikina, kad pralošti milijonai nekėlė įtarimų
Dabar S. Gustainis viešai kaltina „Olympic Casino Group Baltija“, jog jų darbuotojai veikiausiai sąmoningai užmerkė akis, matydami nelegalius pinigus, nes norėjo iš to pasipelnyti. Tačiau pati bendrovė atkakliai neigia bet kokius kaltinimus.
„Olympic Casino Group Baltija“ vadovas Tomas Palevičius teigė, kad Š. Stepukonio lošimo sąskaitoje buvę ir aktyviai pralošti pinigai esą buvo pagrįsti ir nesukėlė didelių įtarimų. Jis tvirtino, kad Š. Stepukonis esą lošė laikydamasis teisės aktuose nustatytų procedūrų. Tiesa, S. Gustainis tokiomis kalbomis netiki. Jis kategoriškai pareiškė:
„Nieko ten nėra, kas gali būti laikoma racionaliai pagrįstomis pajamomis.“
Tokį nenorą tikėti „Olympic Casino Group Baltija“ pasiaiškinimais veikiausiai galima pagrįsti Š. Stepukonio metinėmis pajamomis. Nors S. Gustainis neatskleidė, kiek uždirbdavo Š. Stepukonis, tačiau uždirbama suma tikrai negalėjo viršyti kelių šimtų tūkstančių eurų per metus. Tą patvirtino Lietuvos ir užsienio investuotojai.
Pavyzdžiui, Investuotojų asociacijos valdybos narys Mantas Janavičius aiškino, kad fondo valdytojo/partnerio užmokestis priklauso nuo kelių kintamųjų. Jis pažymėjo[4]:
„Neretai taikoma praktika, kad fondo valdytojai nuo fondo dydžio sumos sau kasmet pasilieka apie 1–2 proc. siekiantį fondo valdymo mokestį.“
Tad jei imsime „BaltCap Infrastructure Fund“, šio fondo dydis šiuo metu siekia 103 mln. eurų. Jei būtų taikomas 1,5 proc. metinis fondo valdymo mokestis, fondo valdytojai iš fondo kasmet galėtų gauti kiek daugiau nei 1,5 mln. eurų gražą. Tačiau šie pinigai nepakliūna tiesiai į fondo valdytojo kišenę, kadangi jie naudojami visų darbuotojų atlyginimams, biurų išlaikymui ir kitoms išlaidoms dengti. Taigi, Š. Stepukoniui tikrai neatitekdavo visa suma. Netgi atvirkščiai – jam turėjo likti tik maža dalis šių lėšų.
Tiesa, Š. Stepukonis gaudavo papildomą dalį atlyginimo vadovaudamas jo fondo valdomoms įmonėms, bet tos pajamos irgi negalėjo būti didelės. Fondas taip pat gali uždirbti ir iš sėkmės mokesčio, kaip tai paaiškino M. Janavičius:
„Tarkime, turime 100 mln. eurų vertės fondą, kuris investuotojams žada 12 proc. metinę grąžą. Tačiau per metus fondui uždirbus daugiau, tarkime, nei 17 proc., anksčiau minėtas 2 proc. valdymo mokestis būtų nuskaitomas, o skirtumas tarp išmokamos investuotojams sumos ir pelno (3 proc.) būtų iš dalies skirtas paties fondo reinvestavimui ir nepaskirstytam pelnui, taip pat priedams fondo valdytojams, kuris kitaip vadinamas „high-water“.“
Tačiau gana jaunas fondo valdytojas Š. Stepukonis veikiausiai dirbo už fiksuotą darbo užmokestį arba gavo labai nedidelį sėkmės mokestį. Be to, fondo veikimo pradžioje (maždaug pirmus 6-8 metus) sėkmės mokesčio apskritai beveik nebūna, nes pirmiausia reikia parduoti kažkokią investiciją. Čia reikėtų prisiminti, kad „BaltCap Infrastructure Fund“ pradėjo veikti tik 2017 metais, o didžiausi Š. Stepukonio lošimai kazino vyko per koronaviruso pandemijos karantiną.
Taigi, realiausia, kad Š. Stepukonio pajamos per metus siekė tik kiek daugiau nei 100 tūkst. eurų. Geriausiu atveju, jo pajamos galėjo siekti kelis šimtus tūkstančių per metus, bet tikrai ne milijonus. Tad yra išties keista, kad keliasdešimt milijonų neuždirbantis asmuo kelerius metus sėkmingai lošė didžiulėmis sumomis, tačiau atrodė kaip patikimas, legaliai pinigus gavęs lošimo namų klientas.
Š. Stepukonis lošė Lietuvoje ir Estijoje, tačiau neaišku kur yra likusi pinigų dalis ir ar ją pavyks susigrąžinti
Šiuo metu manoma, kad Lietuvoje Š. Stepukonis pralošė 3 mln. eurų, o apie 10 mln. eurų buvo pralošta Estijoje. Jei ši informacija pasitvirtintų, drauge kiltų klausimas, kur yra likusi pinigų dalis ir ar įmanoma ją atgauti.
Kaip teigia ekspertai, lošimai Lietuvoje daugiausia vyko 2021 metų II ketvirtį. S. Gustainio teigimu, Š. Stepukonio lošimų apyvarta galėjo sudaryti ketvirtį metinės „Olympic Casino Group Baltija“ apyvartos (įmonė kol kas dar nepateikė finansinės ataskaitos už 2023 metus). Tai, kad lošimų namai krovėsi turtus, kol Š. Stepukonis buvo aktyvus jų klientas, liudija ir akivaizdžiai išaugęs lošimų įmonės pelnas, kurį galima patikrinti viešose finansinėse ataskaitose. Rekvizitai.lt pateikti duomenys rodo, jog 2020-aisiais „Olympic Casino Group Baltija“ pelnas prieš mokesčius siekė 2 168 919 Eur, o 2021-aisiais jis taiga kilo net iki 7 528 681 Eur.
Kalbant apie Š. Stepukonį ir jo galimus lošimus Estijoje, šiuo metu manoma, kad daugiausia buvo lošta 2021 m. pabaigoje. Daroma prielaida, kad galbūt į Estiją jį perkėlė pati „Olympic Casino Group Baltija“, nes Lietuvoje azartinių lošimų organizatorius moka didesnius mokesčius nuo lošėjo pralaimėtos sumos[5]:
„VMI duomenimis, iki 2022 m. liepos 1 d. organizuojant nuotolinius lošimus, loterijų ir lošimų mokesčio bazei buvo taikomas 13 proc. (iki 2020 m. sausio 1 d. — 10 proc.) mokesčio tarifas, o nuo 2022 m. liepos 1 d., organizuojant bingą, totalizatorių, lažybas, nuotolinius lošimus, lošimus lošimo automatais ir stalo lošimus, loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomas 20 proc. mokesčio tarifas. Tuo tarpu kaimyninėje Estijoje mokesčiai mažesni. Organizuojant azartinius ir įgūdžių žaidimus, kaip nuotolinį lošimą – 5 proc. nuo sumos, gautos iš lažybų, atėmus prizus.“
Bet kaip tokios sumos nesukėlė rimtų įtarimų ir nebuvo išaiškintos, nors Š. Stepukonis uždirbdavo tik iki kelių šimtų tūkstančių per metus? Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentės Daivos Čibirienės teigimu, pinigai galėjo būti pasisavinti darant elementarius elektroninius pavedimus. Kad ir kaip keistai atrodo mintis, kad niekam nekyla įtarimų dėl didžiulių sumų, kurios keliauja ne slaptai lagaminuose, o bankiniais pavedimais, tačiau auditorė tikino, kad tai visai įmanoma.
Ji aiškino, kad tuo atveju, kai gavėjo pavadinimas nesutapo su banko sąskaitos numeriu, finansų įstaigoms vis tiek galėjo nekilti jokių įtarimų. Auditorė pabrėžė, kad bankai neturi duomenų bazės apie kituose bankuose asmenų turimas sąskaitas ir negali patikrinti, ar mokėjimo pavedime nurodytas asmens vardas yra būtent to, kurio sąskaita yra nurodyta. D. Čibirienė taip pat sakė abejojanti, ar Š. Stepukonis buvo deklaravęs užsienyje turėtas sąskaitas.
D. Čibirienės manymu, Lietuva šioje skandalingoje situacijoje „išlindo kaip šalis, per kurią gali vaikščioti juodi, pavogti milijonai be jokių užkardų“: „Galima daryti milijonines operacijas, nelegalias operacijas ir jos nebus pričiuptos“[6].
Tiesa, Buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė nemano, kad visi milijonai yra prarasti amžiams. Pasak jos, iššvaistytus milijonus įmanoma atsekti ir susigrąžinti, tačiau su viena svarbia sąlyga: jie turi būti pervesti per normalius bankus, o ne kaip kripto valiuta ar kitais panašiais instrumentais:
„Tokių pinigų neįmanoma išgryninti ir pasiimti. Tai jie vaikšto per bankų sistemas. Visos bankų sąskaitos… yra nustatomas galutinis naudos gavėjas. Už visų sąskaitų yra fiziniai asmenys. Tikrai turėtum rasti. Bet jeigu tie pinigai po to nukeliauja į kripto valiutas ar į kitus instrumentus arba į tas šalis, kurios neteikia informacijos, bus sunkiau atrasti galus.“
FNTT vadovo pavaduotojas ir kiti specialistai įsitikinę, kad pavienis žmogus to negalėjo padaryti vienas
Nors šiuo metu yra ieškomas vos vienas įtariamasis, tačiau vis garsiau užsimenama apie tai, kad pavienis asmuo negalėjo pavogti tokių didžiulių sumų. Ir iš tiesų, juk vargu ar galima įsivaizduoti, kaip milijoninės sumos galėjo tyliai ištekėti iš fondo ir patekti į Š. Stepukonio rankas, o galiausiai atitekti lošimų bendrovei „Olympic Casino“. Paprasti gyventojai sulaukia banko, VMI ir kitų įstaigų dėmesio, net ir tuo atveju, jeigu banke atsiduria vos keli papildomi tūkstančiai. O šiuo atveju kalbame net ne apie tūkstančius, o milijonus.
Štai buvęs FNTT vadovo pavaduotojas, AMLYZE finansinių nusikaltimų prevencijos vadovas Mindaugas Petrauskas tikino, kad buvęs „BaltCap“ partneris Š. Stepukonis negalėjo veikti vienas. Jis sakė, kad tokio masto machinacijos vykdomos su kitų žmonių pagalba ir dabar reikėtų aiškintis, kokie žmonės ir kokiais būdais prie to prisidėjo[7]:
„Aišku, jeigu „BaltCap“ gavo pinigų, jis valdė didelius pinigus. Šitame fonde, kuris buvo [skirtas] infrastruktūrai buvo 200 milijonų eurų. Vadinasi „BaltCap“ turėjo turėti savo vidines procedūras. Nes, tuo pačiu, investiciniai visi fondai jie irgi yra pinigų plovimo [prevencijos] įpareigoti subjektai. Vadinasi, nežinau, registruoti ten Estijoje ar Lietuvoje. Jeigu Estijoje, juos prižiūri Estijos bankas. <…> Jie turėjo turėti irgi tuos visus saugiklius. Jie turėjo būti įpareigoti pinigų plovimo prevencijos subjektai. Vadinasi pas juos kažkas nesuveikė. Tai dabar kai kalbame, ar tai yra pavienis asmuo, ar daugiau, tai puikiai suprantame, kad pavienis asmuo tikrai negalėjo to padaryti vienas.“
Specialistas taip pat pridūrė, kad Š. Stepukonis galėjo turėti lojalių asmenų grupę, padėjusią vykdyti nelegalią veiklą:
„Mano manymu, du klausimai. Ar tai buvo padaryta organizuotai ne vieno asmens, arba jeigu tai buvo padaryta vieno asmens, tai buvo įtraukti kiti žmonės – pavaldūs kažkokie, finansininkai. Čia tik tai klausimas, ar jie to nesuprato ir dėl lojalumo tą darė, arba jie užmerkė akis ir tuos 5 metus, pavadinkime, leido egzistuoti žmogui.“
Ekspertams netgi kyla klausimų, ar viskuo apkaltinant vieną asmenį taip nėra dengiamos kažkokios reikšmingesnės, didesnės finansinės bėdos. Randamas žmogus, jis prasilošia už sunkiai sveiku protu suvokiamas sumas, o tada naudingai dingsta nežinia kur, po savęs palikdamas krūvą neatsakytų klausimų ir gan blankią istoriją. Čia reikia atkreipti dėmesį ne tik į „BaltCap“, bet ir į lošimų bendrovę ir visas institucijas, kurios tarytum buvo aklos ne vienerius metus.
Paskelbta Ukrainoje neva kariaujančio Š. Stepukonio paieška, bet teisminis procesas vyks ir be jo
Tiesa, M. Petraukas nebuvo toks optimistiškas pinigų radimo ir visų galų atsekimo klausimu. Jis pabrėžė, kad jei nespėji pinigų įšaldyti ir sulaikyti per savaitę ar panašiai, iš jo patirties, jų jau nebepavyksta rasti, nes jie būna išgryninti, iškeliavę nežinomomis kryptimis. O nepamirškime, jog lošimai vyko kur kas seniau, tyrimas pradėtas irgi ne iškart. „BaltCap“ sutartį su Š. Stepukoniu nutraukė dar pernai lapkritį. Tada buvo kreiptasi ir į teisėsaugą, nes buvo nustatyti veiklos pažeidimai tvarkant jo vadovaujamo fondo finansus. Šį tyrimą dabar kontrolioja Europos Prokuratūra, o patį tyrimą dėl Š. Stepukonio veiklos pavesta atlikti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai.
Tačiau nepaisant to, jog buvo kalbama apie milijonines sumas, Š. Stepukonis nebuvo suimtas, nebuvo plačiai ieškomas ir sėkmingai bastėsi nežinia kur nuo pat jo atleidimo iki dabar. Tai net keli mėnesiai, per kuriuos verslininkas galėjo daryti ką nori. Vilniaus apygardos teismas pernai gruodžio 19 dieną padarė tik vieną žingsnį – pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo jo turtą, įskaitant laikomą lošimų bendrovėse[8].
O dabar, praėjus jau porai mėnesių nuo įtarimų pareiškimo bei pradėto tyrimo, vasario 2 dieną pagaliau nuspręsta ieškoti Š. Stepukonio. Iš pradžių buvo paskleista informacija, jog jis esą savanoriškai kariauja Ukrainoje. Apie tokius gandus kalbėjo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Aleksandras Nemunaitis. Bet kas gali paliudyti, kad šis asmuo iš tiesų vis dar yra fronte, o ne pabėgęs nežinoma kryptimi?
Oficialiai jau pripažinta, kad Š. Stepukonis yra dingęs, paskelbta tarptautinė jo paieška. O advokatas, buvęs Generalinės prokuratūros prokuroras Rolandas Tilindis į gandus, kad Š. Stepukonis neva kariauja Ukrainoje atsakė, kad tai nei šis, nei tas ir jis negali komentuoti neaiškių duomenų. Jis taip pat papasakojo, kaip vykdoma paieška[9]:
„Kiekvienu atveju, kai yra skelbiama tarptautinė asmens paieška, dar prieš ją paskelbiant turi būti paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nes tai yra viena iš būtinųjų sąlygų, ir teismo sprendimas asmenį suimti yra pridedamas prie tų dokumentų, kurių pagrindu asmuo yra ieškomas. Na, o šiaip, be abejo, dirba policija. Jeigu ji žino, kokioje valstybėje asmuo yra, galima tiesiogiai kreiptis į tą valstybę. Jeigu tokių duomenų, kur konkrečiai asmuo randasi šiuo metu, nėra, tokiu atveju paieška yra inicijuojama per tarptautinę policijos organizaciją Interpolą. Priklausomai nuo tuo, kurioje valstybėje asmuo randamas, pareigūnai susisiekia su ta valstybe ir į ją siunčia arba ekstradicijos prašymą, jeigu tai nėra ES valstybė narė, arba Europos arešto orderį, jei asmuo yra ES valstybėje narėje.“
Tiesa, R. Tilindis paaiškino, kad net ir neradus Š. Stepukonio, teisminis procesas vis tiek gali įvykti:
„Vėlgi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas numato ir tokią galimybę kaip procesas už akių, esant tam tikroms sąlygoms. Taigi galbūt teoriškai įmanoma, kad procesas vyktų be konkretaus asmens, tačiau šią dieną aš negirdžiu viešos informacijos apie tai, kad būtų išsemtos visos galimybės asmenį surasti, taigi be jokios abejonės pirmas prioritetas yra asmens dalyvavimas teismo procese, ikiteisminio tyrimo procese. Tai yra klasika, nes, vėlgi, neįteikus pranešimo apie įtarimą, asmeniui ir gintis būtų sudėtinga. Taigi čia visa puokštė teisinių procedūrų, kurias, aš manau, kad mūsų valstybės pareigūnai tikrai atliks.“
Kontroliuojančios institucijos rimtai nereagavo į galimai ne vienerius metus vykdytą veiklą
Sužinojus, kad iššvaistyti pinigai galimai nusėdo ne kur kitur, o į lošimus organizuojančios bendrovės kišenę, Seimo nariai suskubo mąstyti apie iniciatyvų dėl lošimų reguliavimo griežtinimo rengimą. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje veikia pinigų plovimo prevencijos ir kitos kontroliuojančios institucijos, kurios turėjo pastebėti ir operatyviai sureaguoti į vykstančius įtartinus veiksmus.
Nuo tam tikros pinigų išėmimo kazino sumos, į FNTT turėtų keliauti automatiškas pranešimas. Tad kai kalbama apie tokias dideles sumas ir nuolatines ataskaitas, atsakingi asmenys turėjo matyti įtartiną veiklą ir imti aiškintis, kas vyksta. Tačiau FNTT tik dabar kreipėsi į kazino ir bando surasti palaidus galus.
Iš esmės, šioje istorijoje matomas labai keistas dalykas: Š. Stepukonis esą vogė milijonines sumas, tačiau to nematė ne tik įmonė su savo saugikliais, bet ir bankai, taip pat klausimų nekėlė lošimų bendrovė ir priežiūros institucijos. Tad natūraliai iškyla klausimas, kaip išvis tokia istorija gali įvykti, jei už jos, kaip tvirtina S. Gustainis, stovi tik vienas žmogus.
Tiesa, negalima sakyti, jog Š. Stepukonio veikla nekėlė nė menkiausio susidomėjimo. Pasirodo, FNTT dar 2022 metais tyrė verslininko pavedimus per „Payserą“, buvo įšaldytas jo turtas. Tačiau ir vėl susiduriame su keistu faktu – tyrimas dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo buvo nutrauktas neradus nusikaltimo požymių. FNTT aiškino[10]:
„Atlikus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, 2022 metais ikiteisminiam tyrimui vadovavęs Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras priėmė sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.“
„Payseros“ vadovas Marijus Plančiūnas taip pat patvirtino, jog FNTT į juos dėl Š. Stepukonio iš tiesų kreipėsi ir tokių paklausimų buvo ne vienas. Kaip teigė M. Plančiūnas, jie ne sykį atliko vidinį tyrimą ir duomenis perdavė teisėsaugos institucijoms bei Lietuvos bankui[11]:
„Šarūno Stepukonio atliekamos finansinės operacijos buvo atidžiai stebimos ir dėl jų buvo atlikti keli vidiniai tyrimai. Jų metu kliento buvo prašoma atsiųsti dokumentaciją, reikalingą pagrįsti atliekamą finansinę veiklą, vykdoma kliento finansinės veiklos analizė, informacija apie pastebėtą įtartiną veiklą ir operacijas perduota teisėsaugos institucijoms bei Lietuvos bankui.“
Tačiau visais atvejais Š. Stepukonis stebuklingai išbrisdavo iš balos visiškai sausas, specialistams pažymėjus, kad pinigai yra legalūs ir jis nedaro nieko įtartino. Net ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad jai kyla klausimų, kodėl niekas nereagavo į didžiules sumas ir jose neįžvelgė problemų[12]:
„Klausimas, kodėl kontroliuojančios institucijos nesureagavo, nes sumos yra kosminės. Labai daug klausimų kyla dėl šios situacijos ir tikėtina, kad parlamente atsiras ne viena iniciatyva. Pati jokios iniciatyvos šiuo metu nesu parengusi, tačiau žinau, kad domisi ne vienas kolega tokia galimybe. <…> Kada ateisime į pavasario sesiją, tikriausiai tas klausimas įvairiais kampais bus nagrinėjamas Seime. Tikrai lieka klausimų, kodėl kontroliuojančios institucijos nepastebėjo tokių sumų vaikščiojimo.“
Investuotojų asociacijos valdybos narys Mantas Janavičius pabrėžė, kad valdant tokią organizaciją, kuri gauna europines lėšas, taip pat yra prižiūrima ne tik Lietuvos institucijų, bet ir Estijos centrinio banko, Š. Stepukonio veikla privalėjo būti akylai stebima. Jis teigė nesuprantąs, kaip išvis galėjo įvykti kažkas panašaus[13]:
„Sakyčiau, kad šiuo atveju nesvarbu, ar 10, 20, 30, 40 mln. eurų, bet kokiu atveju tai yra protu sunkiai suvokiamos sumos. Sakyčiau, kad iš kontroliuojamos organizacijos, ypač prižiūrimos Estijos centrinio banko ar kokio kito centrinio banko, turint savo vidaus taisykles, vidaus auditą, išorės auditą, turint investicijas iš tokių institucijų kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Europos investicijos bankas, ir su visų jų kontrole, kaip jie investuoja ir laukia grąžos iš tokių fondų, tai su tokia aibe priežiūros jau ir vienas praslydęs euras kelia klausimų, kaip tai galėtų įvykti. Tokioje struktūroje ypač su finansais dirba daugybė žmonių, ir man klausimą kelia ne suma, bet pats faktas, kaip jis galėjo įvykti.“
Auditorius neįžvelgė jokių trūkumų, nors veikiausiai neturėjo prieigos prie pilnų duomenų
Iš tiesų mažų mažiausiai keista, kad viską atliko tik vienas žmogus ir per galimai net 5 metus vykdytą nelegalią veiklą jos neva nepastebėjo nei „BaltCap“, nei lošimų bendrovė „Olympic Casino Group Baltija“, nei Lietuvos prižiūrinčios institucijos, nei „BaltCap“ auditorius Estijoje. Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė Daiva Čibirienė sakė, kad „BaltCap“ auditorius Estijoje bent jau 2022 metų ataskaitose neįžvelgė jokių trūkumų.
Toks neįtikėtinas nepastabumas grindžiamas spelionėmis, kad galbūt įtartina veikla nepastebėta dėl kvalifikacijos stokos. Tačiau ekspertė taip pat neatmetė kažkokių susitarimų galimybės, kurie tampa vis logiškesni, bandant suvokti, kaip niekas nepastebėjo milijoninių sumų.
Finansinių technologijų ekspertė, Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktorė Jekaterina Govina taip pat mano, kad „BaltCap“ vadovaujantys partneriai veikiausiai per daug pasitikėjo Š. Stepukoniu. Ji teigė, kad nebuvo vadinamosios keturių akių kontrolės ir visi tiesiog pasitikėjo Š. Stepukonio žodžiu:
„Taip, turėjo sukontroliuoti, bet, matyt, buvo tiesiog stiprus pasitikėjimas, kuomet kai pasakoma, kad yra pinigai, tai vadinasi, kad pinigai yra.“
Bet įprasta, jog fonduose, į kuriuos yra investuotos didelės sumos bei europinės lėšos, vykdomas išorės auditas. Tad Š. Stepukonio vadovaujamos įmonės irgi turėjo praeiti nuodugnų auditą. J. Govina nesuprato, kaip audito metu buvo galima nepastebėti akivaizdaus lėšų dingimo. Ji spėliojo, kad veikiausiai padėjo duomenų klastojimas ir faktas, kad auditoriams bei buhalteriams veikiausiai nebuvo duota prieiga prie įmonių bankų sąskaitų. Taigi, auditoriai ir buhalteriai tarytum dirbo aklai, neturėdami pilnų duomenų ir negalėdami patikrinti, ar visos ataskaitos sutampa su bankuose esančiomis lėšomis.
„BaltCap“ 2022 metų veiklos auditą atliko įmonės PWC auditorius Estijoje. Pasak D. Čibirienės, „BaltCap“ 2022 metų ataskaitoje pateikta informacija, jog įmonėje vykdytos vidaus kontrolės priemonės, tik nepasakyta, kokios. O auditorius nerado net menkiausių trūkumų ir neturėjo pastabų. Tad arba tai yra auditoriaus kvalifikacijos stoka, arba neaiškūs susitarimai. Tad D. Čibirienė pabrėžė, kad visa ši situacija atrodo gan keistai:
„Jeigu tas pats auditorius eilę metų auditavo, kaip jis galėjo nepamatyti derindamas skolas? Kaip jis tas procedūras atliko? Yra ta bėda, kad auditoriai labai dažnai bando skolų derinimo procedūras permesti audituojamoms įmonėms.“
Specialistė mano, kad dėl tokios situacijos reikėtų kaltinti pirmiausia ne ką kita, o „BaltCap“:
„Kai sandėlio gerai neužrakinai, dingo prekės, tai kas kaltas? Įmonės vadovas, kad nenupirko geros spynos ir neužtikrino apsaugos. Čia lygiai tai pat – „BaltCap“ vadovybė neužtikrino vidaus kontrolės, priežiūros, ką veikia jų darbuotojai, kuriems buvo suteiktos absoliučios teisės valdyti trečiųjų asmenų pinigus, milijonines sumas.“
„Tada vienas žmogus nieko negali daryti – nei pinigų pervesti, nei pasirašyti sutarčių, nei atlikti mokėjimų. Turi būti mažiausiai antro žmogaus priežiūra, parašas. Ir tas antras žmogus turi būti nepavaldus vadovui. Nepriklausomas. Tada ta kontrolė veikia.“
J. Govinos manymu, įmonių lėšos galėjo nepastebėtai dingti ir dėl uždaro tipo fondo, iš kurio galima pasitraukti tik pardavus investiciją arba jam užbaigus veiklą, specifikos. „Tie pinigai sukasi veikloje, o kadangi dar [dirbama] su infrastruktūros objektais, tu moki statybininkams, projektuotojams ir panašiai. Matyt, iš tų turimų pinigų pavyko palaikyti tą veiklą“, – sakė J. Govina.
Ieškiniai Stepukoniui viršys 30 mln. eurų, o įtariamaisiais gali tapti daugiau asmenų
Kad ir kokia paini ir daugeliui gan neįtikinamai skambanti istorija tai bebūtų, S. Gustainis žada, kad dar vasarį turėtų būti gautos šiuo metu vykdomo tyrimo išvados. Pasak verslininko, tyrimas dar nėra baigtas, tačiau jau artėjama link pabaigos. Jis taip pat sakė, jog yra įsitikinęs, kad pasisavintų lėšų suma tik augs ir viršys 30 mln. eurų. Apie tai kalbėdamas S. Gustainis nepamiršo pridurti, kad su tokio masto pinigų pasisavinimu įmonė susiduria pirmą kartą ir vėl pabrėžė vieno žmogaus padarytą nusikaltimą[14]:
„Šiame versle esame jau beveik 30 metų. Esame padarę virš 100 investicijų ir tokiu atveju susiduriame pirmą kartą. Natūraliai turime apsaugos, kontrolės sistemas. Tačiau lygiai taip pat ką matome, kad kai žmogus yra nusiteikęs daryti nusikaltimą ir negalvoja apie pasekmes, yra ypač sunku su esama sistema tą sustabdyti.“
Visgi, tiek istoriją stebintys pavieniai žmonės, tiek ekspertai nuolat kartoja, jog naivu tikėtis, kad tokias dideles sumas pasisavino vienas žmogus. Ekspertai išvis nesupranta, kaip vienas asmuo galėjo turėti tiek daug galių ir būti visiškai nekontroliuojamas. Tačiau S. Gustainis į tokius klausimus ir toliau numoja ranka bei kartoja, kad investicinėje veikloje įprasta partneriui suteikti pasitikėjimo kreditą bei dideles galias[15]. Kas, ne vieno eksperto įsitikinimu, skamba keistai ir neįtikinamai. Pavyzdžiui, Lietuvos Banko departamento direktorius Vaidas Cibas sakė:
„Fondų valdytojams keliami griežti reikalavimai, paprastai vienas fondo valdytojas negali priiminėti sprendimų. <…> Jo sprendimas turi būti patvirtintas kito asmens, turi būti keturių akių principas, tai pirmiausia – „BaltCap“ problema.“
Istorijos neatitikimų pastebėjo ir Finansinių nusikaltimų prevencijos vadovas Mindaugas Petrauskas. Jis teigė, jog reikėtų klausti, kaip tokios lėšos apskritai galėjo dingti, nes tai – struktūrizuoti pinigai, skirti, pavyzdžiui, investuoti į statybas ir pan., tad Š. Stepukonis vargu ar galėjo vienas priimti sprendimus ir leisti pinigus niekieno nepastebėtas. M. Petrauskas akcentavo[16]:
„Pirminis nusikaltimas yra pinigų vagystė. Šiuo atveju, pinigų pasisavinimas. Jei nebūtų dingę pinigai, nereikėtų kalbėti nei apie kazino, nei apie bankus. Antras klausimas: kaip pinigai iš vieno banko sąskaitų galėjo pakliūti į kazino ar lošimų bendrovės sąskaitas ir kodėl nesuveikė pinigų plovimo prevencijos sistema? Mano manymu, tai turėjo pažeisti daugybę įtartinumo kriterijų. Pavyzdžiui, pirma, 25 tūkst. eurų ekvivalentas per vieną savaitę ateina arba išeina iš sąskaitos ir tai nėra įprastinė veikla. Antra, pinigai išeidinėja į neįprastą sferą, t. y. ne į investicinius projektus, ne į statybas, ne rangovams, užsakovams, o į kazino. Trečia, kazino irgi yra pinigų plovimo įpareigotas subjektas – lygiai taip pat kaip ir bankai turi pažinti savo klientą. Jei Š. Stepukonis buvo klientas, jie turėjo žinoti, koks jo atlyginimas, pajamos, įprastinė rutina, kiek jis per mėnesį išleidžia pinigų. Ir jei jo išlaidos viršijo vidurkius, turėjo pateikti klausimą: kas atsitiko – kodėl tokios išlaidos? Ir galbūt netgi kreiptis į „BaltCap“ ar čia viskas vyksta teisėtai ir kodėl ateina tokios pinigų sumos.“
M. Petrauskas taip pat pridūrė, kad nenustebs, jog vėliau atsiras daugiau kaltinamųjų, kadangi kaltinimai atrodo pernelyg dideli:
„Kol kas yra vienas asmuo – vienas įtariamasis, bet, kaip jau minėjau, vienas žmogus pavedimo padaryti negali tokiomis sumomis. Kai buvau FNTT direktoriaus pavaduotojas, turėjau prieigą prie visų FNTT pinigų – sąskaitose irgi buvo milijonai. Bet pavedimas daromas taip: iš pradžių finansų skyriaus darbuotojas formuoja mokėjimą, jį tvirtina finansų padalinio vadovas, tada tas mokėjimas ateina, pavyzdžiui, man – aš jį tvirtinu, o prieš tai dar eina visas aprašymas – už ką mokėjimas, dėl kokio sprendimo ir panašiai. Mano manymu, „BaltCap“ irgi turėtų būti panaši sistema – ne vienas žmogus. Tai įmanoma, kad galėjo būti įtraukta ir daugiau žmonių. Dažniausiai, kai pradedamas ikiteisminis tyrimas, tas siūlas išsivynioja ir atsiranda daugiau žmonių, nenustebčiau.“
Stadiono statybos valstybei brangsta 38 milijonais eurų – panašiai tiek, kiek galimai iššvaistė Š. Stepukonis
Verta paminėti ir kitą svarbią šios istorijos detalę – nacionalinio stadiono statybų projektą. Po skandalo išaiškėjimo ir po „Baltcap“ pasitraukimo iš Vilniaus stadiono statybų, niekaip nepastatomo stadiono statybų kaina ir vėl padidėjo. Vilniaus meras Valdas Benkunskas pranešė, kad statybos atsieis dar 38 milijonais eurų daugiau.
Meras tikino, kad 28 mln. eurų padengs savivaldybė, tačiau ką tai reiškia eiliniams žmonėms, tikriausiai ir taip aišku: už staiga išbrangusį stadioną ir visą daugiafunkcį kompleksą susimokės eiliniai mokesčių mokėtojai. Tiesa, V. Benkunskas vis tiek džiaugėsi sutaupymu, kurį esą pavyko pasiekti pasižadėjus atsiskaityti su koncesininke per dvejus, o ne 22 metus[17]:
„Čia mūsų taupymas pagrindinis, kad mes naikiname tą 22 metų išsimokėjimo terminą, 8 procentų metines palūkanas ir sumokėsime (…) koncesininkui daug greičiau. Tai leis mums sutaupyti 35 mln. eurų (…). Mes atsiskaitysime per du metus nuo statybų pabaigos.“
Keista, jog projekto kaštai padidėjo panašia suma, kurios pasisavinimu kaltinamas „Baltcap“ partneris. Tačiau nei teisėsaugai, nei daugumai politikų tai neatrodo verta išsamaus tyrimo ir paaiškinimų. O juk stadionas brangsta kaip ant mielių, tam pateikiant labai varganus pasiteisinimus ir neorganizuojant jokio konkurso. Tiesa, visa dokumentacija dar nėra pilnai paruošta. V. Benkunskas minėjo, jog komplekso koncesijos sutarties pakeitimo projektas sostinės savivaldybės tarybai bus pristatytas vasario 28 dieną.
Bet čia reikėtų užduoti klausimą ne tik dėl didelio statybų projekto pabrangimo, kuriam savivaldybė skolinsis iš kitų miestiečių reikmių ir vėliau turės sumokėti palūkanas, kad patenkintų kitas vilniečių reikmes. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kas perėmė stadiono statybą.
Projektas atsidūrė nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Hanner“ rankose, kurios savininkas yra Arvydas Avulis. Tai tas pats verslininkas, kuris vietoj „Žalgirio“ stadiono tame pačiame žemės sklype pastatė daugiabučius, verslo centrus ir viešbutį[18][19]. Tad kai kurie internautai karčiai juokauja, kad galbūt po kelių metų vilniečiai išvys ne nacionalinį stadioną, o naujus daugiabučius.
O kitas, jau ne toks ironiškas ar juokingas faktas – koncesininko pakeitimas nepaskelbus jokio konkurso. Juk „Hanner“ perima statybas be jokio konkurso, o projekto kaštai išsipučia kaip ant mielių, vietoj to, kad būtų organizuojamas naujas konkursas ir pasirinktas optimaliausias variantas. Viešųjų pirkimų tarnyba teigė, kad koncesininkas gali būti keičiamas tik paskelbus naują konkursą.
Visgi, tarnybos atstovai pabrėžė, kad „Baltcap“ yra finansuotojas, o ne koncesininkas, nes koncesininku vis dar yra „Vilniaus daugiafunkcis kompleksas“, kurio vadovu vos prieš porą mėnesių vis dar buvo Š. Stepukonis. „Vilniaus daugiafunkcis kompleksas“ irgi iš esmės priklauso „BaltCap“ partneriui S. Gustainiui, nes jis yra UAB „Venetus Capital“ vadovas, o ši bendrovė turi 98 proc. „Vilniaus daugiafunkcio komplekso“ akcijų. Po vieną procentą akcijų turi įmonės UAB „Kauno Arena“ ir AB „Axis Industries“.
„Hanner“ oficialiai taps projekto finansuotoju, taip nepažeidžiant reikalavimų, jog koncesininkas turi būti renkamas naujo konkurso būdu. Tačiau ekspertai prognozuoja, jog greitai „Hanner“ nupirks S. Gustainio valdomą „Venetus Capital“ ir taip taps daugiausiai įtakos koncesininko sprendimuose turinčiu akcininku. Kitaip tariant „Hanner“ gudriai apeis konkurso reikalavimą, nes teoriškai koncesininkas nepasikeis, tačiau jį vis tiek labiausiai valdys nauja bendrovė. O negana to, viso proceso nekontroliuos Viešųjų pirkimų tarnyba[20]. Tad ir vėl susidursime su stebėtinu atveju, kai milijoniai sandoriai nėra tinkamai prižiūrimi Lietuvos institucijų.
Verta prisiminti ir tai, kad stadiono projektas brangsta ne pirmą sykį. Iš pradžių konkursą laimėjo „Axcess Industries“, tai yra „Icor“ dukterinė įmonė, ir tuomet šito projekto kaina, už kurią buvo įsipareigota pastatyti ir vykdyti koncesiją, buvo 87 milijonai eurų. Tuo metu net ir tokia suma daugeliui atrodė didelė, tačiau dabar ji išsipūtė iki dar nematytų aukštumų. S. Malinauskas priminė, kas įvyko 2021 metais ir po to[21]:
„2021 metais „Axcess Industries“ pasitraukia, yra sukuriama dukterinė įmonė „Venetus Capital“, kuriai perduodama būtent visos koncesininko funkcijos, akcijos ir taip toliau, ir ji yra parduodama „BaltCap“. Štai – „BaltCap“ nusiperka ne tik projektą, kuriame niekada nedalyvavo, bet jis ir eina, derasi iš naujo su savivaldybe. Jūs matėte – kaina padidėja iki 154 milijonų, plius koncesininko pajamos 22-25 metams, tad bendra kaina gaunasi 280 milijonų. Kas vyksta dabar? Trečią kartą ateina nauja bendrovė, kuri išvis nedalyvavo jokiuose viešuosiuose pirkimuose ir mes jau turime nebe 87, nebe 154, o 226 milijonus. Aš nežinau, kaip tai reikėtų vertinti bet kuriam vilniečiui.“
Vilniaus tarybos narys Aleksandras Nemunaitis taip pat pabrėžė, kad Vilniaus meras nėra nusiteikęs bendradarbiauti su Tarybos nariais, kai kalba pasisuka apie stadiono statybą. Politiko teigimu, jis neleido susipažinti su koncesininko prašymu indeksuoti stadiono projekto kainą[22]. A. Nemunaitis taip pat tvirtino, kad net ir keičiantis investuotojui, tarybos nariai vis dar laikomi nežinioje, o VMS administracijos direktorius Bužinskas esą darė neoficialų susitikimą su žurnalistais[23]. Taigi, stadiono statybos klausimas atrodo vis įtartiniau, kaip ir visa istorija su Š. Stepukoniu ir „BaltCap“.
Kol Lietuva nacionalinį stadioną statys už 158,3 mln. eurų, naujas Lenkijos stadionas kainavo tik 36 mln. eurų
Kalbant apie didėjančią nacionalinio stadiono statybų kainą, verta pasidairyti į kaimynus. Štai kovo mėnesį lenkai oficialiai atidarys naują, ką tik baigtą statyti stadioną Plocke. Šis stadionas yra pats moderniausias visoje šalyje ir talpins net 15 tūkstančių žiūrovų. Tačiau skirtingai nuo Lietuvoje vis planuojamo, bet taip ir nepastatomo stadiono, Plocko naujasis stadionas atsiėjo penkis kartus mažesnę sumą.
15 000 vietų stadionas yra moderniausias Lenkijos lygoje. Komplekse yra 11 maitinimo taškų, atributikos parduotuvė, kambariai medicinos paslaugoms ir 14 ložių su prieiga prie konferencijų salės. Stadionui suteikta UEFA trečioji kategorija. Planuojamas Vilniaus stadionas dabar buvo padidintas iki 18tūkst vietų ir kainuos 158,3 mln. eurų, kai Lenkijos stadionas atsiėjo tik 36 mln. eurų.
Tiesa, negalima taip paprastai sulyginti šių stadionų statybos kaštų, nes Vilniuje bus statomas ne tik stadionas. Šeškinėje turi išdygti visas daugiau nei 228 tūkst. kv. metrų daugiafunkcis kompleksas, kuriam statybos leidimas buvo išduotas 2023 metų gegužės pabaigoje.
Sklypo vietoje turi atsirasti stadionas su sporto muziejumi viduje, taip pat sporto centras su krepšinio, rankinio, gimnastikos ir bokso salėmis, trys futbolo treniruočių aikštės, tarptautinės kategorijos lengvosios atletikos stadionas su futbolo aikšte, lengvosios atletikos apšilimo zona su mėtymo sektoriais, kultūros centras su biblioteka ir netgi 300 vietų vaikų darželis. Tačiau kainų skirtumas, o ir niekaip rimtai nepradedamos statybos, išties pribloškia.
Pensijų sistema neteko milijonų, tačiau Lietuvos bankas ramina, kad tai tėra išskirtinis atvejis
Deja, paini Š. Stepukonio istorija skaudžiai palietė ne tik stadiono statybas ir „Baltcap“ ateitį. Smūgį gavo ir Baltijos pensijų fondai, kuriuose lėšas kaupia ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių gyventojai. Tiesa, ekspertai ramina žmones, kad tai esą beveik nepasijaus pavieniams gyventojams, o nutikusi istorija neturėtų skatinti nepasitikėjimo pensijų fondais.
Štai Lietuvos bankas suskubo pranešti, kad „AS BaltCap“ atvejis yra susijęs su vieno darbuotojo galimai atlikta nusikalstama veikla, o ne investavimu ar pensijų sistemomis, mat minėtoji įmonė nėra pensijų fondas. Nepaisant to, šis įvykis vis tiek palies Baltijos šalių pensijų fondus, mat buvo investuota į „AS BaltCap“ valdomą Infrastruktūros fondą. Iš Lietuvos finansų rinkos dalyvių tokias investicijas atliko UAB „SEB investicijų valdymas“ ir „Swedbank investicijų valdymas“, UAB.
Kaip teigia Lietuvos bankas, pensijų kaupimo bendrovių investicijos į Infrastruktūros fondą atitiko bendrąją praktiką ir reikalavimus. Nepaisant to, jog dabar išaiškėjo, kad šis skandalas paveiks pensijų kaupimo dalyvius, Lietuvos bankas vis dar tvirtina, kad investicijos į alternatyvaus turto klases leidžia uždirbti didesnę grąžą ir padeda efektyviau apsaugoti investicijas nuo infliacijos[24].
Į rizikos, privačiojo kapitalo ir kitas alternatyvaus turto rinkas iš viso gali būti investuota ne daugiau kaip 30 proc. pensijų fondo grynųjų aktyvų vertės. UAB „SEB investicijų valdymas“ investicijos sudarė 0,53 proc. (5,44 mln. Eur), „Swedbank investicijų valdymas“, UAB, – 0,43 proc. (9,18 mln. Eur) fondų grynųjų aktyvų vertės.
Lietuvos banko teigimu, susigrąžinus prarastas Infrastruktūros fondo lėšas, neigiamo poveikio investicijų grąžai neliktų. Bet 2023 metų gruodžio 29 dienos neaudituotais duomenimis, kurie buvo palyginti su 2023 metų lapkričio 30 dienos duomenimis, pensijų fondų investicijų į „AS BaltCap“ valdomą Infrastruktūros fondą grynųjų aktyvų vertė buvo pakoreguota vidutiniškai apie 0,09 proc. grynųjų aktyvų vertės (tai pensijų turtas atmetus visus pensijų fondo įsipareigojimus). O tai yra 3,16 mln. eurų.
Šios korekcijos buvo atliktos UAB „SEB investicijų valdymas“ valdomuose II pakopos pensijų fonduose (1996–2002, 1989–1995, 1982–1988, 1975–1981) ir „Swedbank investicijų valdymas“, UAB, valdomuose II pakopos pensijų fonduose (1996–2002, 1989–1995, 1982–1988, 1975–1981, 1968–1974).
Tačiau pensijų fondams netekus 3,16 mln. eurų, S. Gustainis džiaugėsi, kad apvogtas fondas yra pelningas ir investuotojai nepatyrė nuostolio. Jis sakė:
„Galų gale, tas fondas išlieka pelningas, investuotojai nepatyrė nuostolio. Taip, fondo portfelio bendrovės buvo apvogtos, bet fondas išlieka pelningas. Toliau mes dirbsime, kad tą rezultatą atstatytume.“
„Baltcap“ partnerio S. Gustaičio šeimos medis – su bankrutavusiu banku, viceministru ir „MG Baltic“ skandalu
Įdomu ir tai, kad didžiulės finansinės bėdos, atrodo, keliauja iš kartos į kartą. Vienas iš pagrindinių „Baltcap“ partnerių Simonas Gustainis tarytum išgyvena tokį patį likimą, kaip ir jo tėvas Vincas Gustainis. Pasirodo, jog prieš 30 metų panašiomis aplinkybėmis bankrutavo jo įsteigtas bankas „BalticBank“[25].
V. Gustainis buvo vienas iš „BalticBank“ įkūrėjų, o jį į bankrotą nuvarė jaunas banko vadovas. Romas Juška dalino paskolas į visas įmanomas puses, gerai nepasverdamas tokio elgesio pasekmių. Vos per dvejus metus bankas išdalino stebėtinai didelį kiekį blogų paskolų. Tarp jų buvo ne tik eiliniai gyventojai, bet ir nusikalstamo pasaulio atstovai, kurie neužtikrino paskolų grąžinimo. Kai kuriais atvejais paskolų sutartys net buvo be jokių parašų.
Pats R. Juška, visai kaip ir Š. Stepukonis, išaiškėjus visam skandalui tiesiog pabėgo iš Lietuvos. Tiesa, R. Juška pabėgo kur kas toliau nei Š. Stepukonis – į Tailandą. Tačiau net ir čia jį pasiekė teisingumo ranka ir galiausiai buvęs banko vadovas buvo surastas „Interpolo“ bei pargabentas atgal į tėvynę.
Įdomu dar ir tai, kad iš pradžių R. Juška buvo kaltinamas iššvaistęs 45 milijonus litų, 2,5 milijono JAV dolerių[26], tačiau vėliau buvo nubaustas tik už beveik 5,65 milijonų litų banko lėšų iššvaistymą. Jam buvo skirtas 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
O labiau pasigilinus į „Baltcap“ partnerio Simono Gustainio šeimą, galima aptikti sąsajas su bankais, politikais ir liūdnai pagarsėjusia „MG Baltic“ byla. Pasirodo, jog S. Gustainio tėvas tuo pačiu metu per savo valdomas įmones turėjo akcijų tuometiniame Žemės ūkio banke, kuris vėliau tapo „Nord/LB Lietada“, tada pakeitė pavadinimą į „DnB Nord“, „DNB“, o galiausiai susijungė su „Nordea“ ir tapo „Luminor“.
O S. Gustainio brolis Emilis Gustainis buvo aplinkos viceministras, atsakingas už eurointegraciją. Šias pareigas jis ėjo, kai ministerijai vadovavo Henrikas Žukauskas. Jo karjera irgi nebuvo klota rožių žiedlapiais, nes viską aptemdė faktas, jog jis dirba banke „Hermis“, o vėliau – ir Biržų pieninėje, kur užėmė finansų direktoriaus pareigas.
Būdamas viceministru, E. Gustainis sulaukė teisėsaugos įtarimų dėl sukčiavimo atvejų Biržų pieninėje, bet verslininkas visus kaltinimus neigė. Dabar E. Gustainis nebeužima svarbių pareigų politikoje, tačiau savo sąskaitoje turi dar kelis darbus: buvo „Akropolis Group“ vadovu, dirbo „Vikondoje“, o dabar vadovauja „Caliper financial services įmonei“.
Be to, S. Gustainio pusbrolis yra liberalas Šarūnas Gustainis. Tai buvęs Seimo narys, kuris liūdnai pagarsėjo „MG Baltic“ kyšininkavimo byloje. Visai neseniai, drauge su kitais kaltinamaisiais, jis išgirdo teismo nuosprendį. Š. Gustainis buvo pripažintas kaltu dėl kyšininkavimo ir jam paskirta beveik 19 tūkst. eurų bauda.
Tarp „Baltcap“ investicijų – keistai skambanti A. Landsbergienės mokyklos istorija
O kalbant apie „Baltcap“, verta prisiminti kur šis vardas skambėjo iki šiol. Kaip pasakojo Seimo Audito komiteto narys Artūras Skardžius, Š. Stepukonis su „Baltcap“ priešakyje pateko į jų akiratį jau prieš keletą metų. Jo teigimu, 2017-2018 metais „Baltcap“ brangiai pardavė ką tik pastatytą vėjo parką Jurbarko rajone, taip pat parką Estijoje „Lietuvos energijai“, o Š. Stepukonis tuo metu gyrėsi, jog labai gerai uždirba. A. Skardžius sakė:
„Tai jeigu labai gerai uždirba „Baltcap“ iš valstybinės įmonės parduodamas ką tik pastatytą projektą… Juk čia jų investavimo kryptis. Ir jie pastatė projektą, išvystė… Jie paprastai investuoja ten tuos pensijinus fondus ir visa kita, kad dvidešimt metų turėtų užtikrintą grąžą. Ir staiga parduoda. Dar nepradėję eksploatuoti praktiškai, parduoda iš karto, bet labai pelningai, labai gerai uždirbo – tai yra jo žodžiai. Tai jeigu gerai uždirbo, tai reiškia, kad „Lietuvos energija“ gerai „pradirbo“.“
Visą pokalbį su A. Skardžiumi galite peržiūrėti čia:
O štai 2018 metais buvo skelbiama, kad didžiausios Baltijos šalyse privataus ir rizikos kapitalo fonų valdytojos „Baltcap“ fondas „Baltcap Infrastructure Fund“ (BInF) investuoja 11 mln. eurų į naujos mokyklos bei vaikų darželio projektą Vilniaus Kalnėnų mikrorajone. Tose valdose įsikėlė Karalienės Mortos mokykla ir vaikų darželis „Vaikystės sodas“. Taip, tai ta pati mokykla, kuri priklauso Gabrieliaus Landsbergio žmonai Austėjai Landsbergienei.
Tuo laiku buvo sutarta, kad BInF 20 metų išliks pastato savininke, o Austėjos Landsbergienės mokykla bei darželis juo naudosis tiesiog mokėdami nuomos mokestį. Po įvykusio susitarimo net ir pats dabar jau liūdnai pagarsėjęs Š. Stepukonis džiaugėsi būsimu projektu[27]:
„Šis privačios partnerystės projektas – vienas Vilniaus švietimo infrastruktūros problemos sprendimo pavyzdys. Sostinės bendrajame plane numatyta 11 naujų švietimo įstaigų, o Savivaldybė viešino planus pastatyti 5 mokyklas. Fondo strategija ir finansinės ištekliai leidžia bent iš dalies prisidėti plėtojant reikalingą infrastruktūrą.“
Tačiau Lukšinės gatvėje esančiame 2 hektarų žemės sklype dygstant trijų aukštų ir beveik 7,7 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatui, ramybė truko neilgai. A. Skardžius pabrėžė, kad po brangaus elektrinių pardavimo vyko keisti dalykai, kuriuose esą dominavo A. Landsbergienė. Laidoje A. Skardžius teigė:
„Tas asmuo, kuris dirbo „Lietuvos energijoje“ ir viskuo rūpinosi atsinaujinančios energetikos skyriuje ir rūpinosi elektrinių pirkimu iš „BaltCap“, brangiai nupirkus valstybinei įmonei elektrines vėjo, pereina iš karto dirbti į „BaltCap“. Ir tampa direktoriumi mano minėtos įmonės („Baltcap Infrastructure Fund“). Ir tada jau rūpinasi Landsbergių mokyklos verslo reikalais. Ir niekam tas dalykas neužkliuvo. Galbūt niekas nebuvo prileistas, kaip ir prie Šarūno Stepukonio. Tai akivaizdu yra Landsbergių šeimos verslo partneris ir tai reikia drąsiai įvardinti.“
Mokyklos statybos buvo baigtos 2019 metais, netrukus po to į naujas patalpas įsikraustė A. Landsbergienės valdomų švietimo įstaigų mokiniai. Bet jau 2020 metais Valstybinė mokesčių inspekcija pradėjo mokestinį „Knowledge investment“ tyrimą dėl šios mokyklos statybų[28].
Per tą laiką BInF valdoma „Knowledge investment“ pakeitė vardą, nes prieš tai vadinosi „Krajama“. Ji taip pat pakeitė ir valdytoją, nes savininke tapo A. Landsbergienė. Ji savininke tapo 2017 metų liepos 10 dieną. Pati įmonė buvo įsteigta 2016 metų sausio 26 dieną, o derybos dėl mokyklos statybų prasidėjo tik 2018 metų pradžioje. Š. Stepukonis aiškino, kad derybos truko 8 mėnesius, o A. Landsbergienė buvo priplanavusi įvairių prabangių dalykų:
„Su sąmata reikėjo skaičiuoti, suradome statybininkus, kurie galėtų. Buvo toks ilgas 8 mėnesių procesas, kurio metu baiginėjome techninį projektą. Turėjome pamažinti sąmatą, nes buvo prisiplanavę prabangių visokių dalykų. Vasarą užbaigėme techninį projektą. Tada gavome statybos leidimą, rugsėjį.“
Sklypas, kuriame vėliau išdygo mokykla, buvo įsigytas 2018 metų birželio 28 dieną. Tuo metu A. Landsbergienė dar tebevaldė „Krajamą“. O 2018 metų rugsėjo 13 dieną iš karto pasirašytos net trys sutartys:
- tarp įmonės „Krajama“ ir Estijos kapitalo įmonės „Merko statyba“ dėl mokyklos Lukšinės g. 29 statybų,
- tarp „Krajamos“ ir A. Landsbergienės valdomos įmonės „Kibirkštis“ dėl Lukšinės g. 29 nuomos,
- tarp A. Landsbergienės ir „BaltCap Infrastructure Fund“ dėl „Krajamos“ akcijų pardavimo.
Kai buvusią „Krajamą“ perėmė Estijoje registruotas „Baltcap Infrastructure Fund“, šį investicinį fondą valdė Dagnis Dreimanis, Martinas Kodaras, Peeteris Saksas ir Simonas Gustainis. Taigi, S. Gustainio ir Š. Stepukonio pavardės skambėjo įtartinoje A. Landsbergienės mokyklos pastatymo Vilniuje istorijoje.
Jau 2018 metų rugsėjo 25 dieną Seime veiklą pradėjo laikinoji tyrimo komisija, kuriai vadovavo parlamentarė Agnė Širinskienė. Ji į vieną iš posėdžių (2019 metų vasario 13 dieną) buvo išsikvietusi liudyti ir Š. Stepukonį, jo klausinėdama apie šias sutartis.
Pasirodo, jog „Krajamos“ akcijų sandorio tarp A. Landsbergienės ir „BaltCap“ vertė buvo vos 1 euras, o tai reiškia, kad Vilniuje esantis sklypas buvo atiduotas dykai, taip sėkmingai išvengiant VMI mokesčių. Tiesa, Š. Stepukonis tada tvirtino, kad juokinga sandorio vertė atsirado dėl kitokio pobūdžio avanso, o ne galimai siekiant išvengti mokesčių mokėjimo valstybei ar turint slaptų susitarimų:
„Tas sandoris buvo deklaruotas, sandorio vertė yra 1 euras, nes žemės sklypą mes imame kaip avansą, jeigu netesėtų nuomos sutarčių, kad turėtume kaip padengti riziką.“
A. Širinskienės vykdyto tyrimo išvadas Seimas patvirtino 2020 metų gegužės 14 dieną. Jose buvo įrašytas pavedimas VMI „atlikti mokestinį tyrimą bei įvertinti, ar 1 euro kainos „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo sandoriui nustatymas nebuvo pasirinktas siekiant išvengti mokesčių mokėjimo valstybei“. Toks klausimas atrodė gan logiškas, turint galvoje, kad vien sklypo rinkos vertė buvo 1,3 mln. eurų. Tiesa, galiausiai visa istorija buvo užmiršta, spaudoje net nebuvo pranešta, kuo baigėsi VMI tyrimas.
Tačiau verta paminėti dar vieną svarbų momentą. Parlamentarai tada klausė, ar G. Landsbergis neatstovavo pensijų fondų interesams. Tačiau parlamentarams buvo sunku kažką išsiaiškinti, nes Landsbergiai užsitvėrė tylos siena[29]:
„Seimo narys G. Landsbergis bei jo sutuoktinė A. Landsbergienė ir su jų šeima bei objekto statybomis susijusios įmonės atsisakė komisijai paaiškinti ir pateikti dokumentus, kurie pagrįstų UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo sandorį, jo vertę ir paaiškintų jo įsigijimo aplinkybes, dėl to komisija negalėjo baigti parlamentinio tyrimo šia apimtimi ir išvadose atsakyti į klausimą, ar toks sandoris yra skaidrus ir neturi politinės korupcijos požymių“, – rašoma komisijos tyrimo išvadoje.
„Valstiečių“ atstovai tuo metu konservatorių vadovą G. Landsbergį dėl jo sutuoktinės verslo susitarimo su investiciniu fondu „BaltCap Infrastructure Fund“ kaltino atstovavus pensijų fondų interesams, kai šis inicijavo skundą į Konstitucinį Teismą dėl pensijų reformos. 2018 metais G. Landsbergio pasirašytą kreipimąsį į KT valdantieji vadino „politine korupcija“.
Jie pabrėžė, kad G. Landsbergio kreipimąsis beveik visiškai sutapo su pensijų fondų teisininkų parengtu tekstu. Be to, pensijų fondų investicijas valdanti privataus ir rizikos kapitalo fondų valdytoja „BaltCap“ kaip tik investavo į naują mokyklos pastatą Vilniuje, kurį nuomosis G. Landsbergio šeimos verslas. Žinoma, pats G. Landsbergis neigė kaltinimus, juos vadino insinuacijomis ir spaudimu Konstituciniam Teismui, kuris turėjo pasisakyti dėl pensijų reformos.
„BaltCap“ planavo kartu su O. Šurajevu statyti mokyklą Ukrainoje, bet staiga pasitraukė iš projekto
Beje, A. Landsbergienės mokykla nėra vienintelė, kurią statė „BaltCap“. Jie yra pastatę ir kelias kitas mokymosi įstaigas, su kuriomis nepanašu, jog būta kažkokių problemų.
Bet pasirodo, kad privataus kapitalo fondų valdytojos „BaltCap“ fondo „BaltCap Infrastructure Fund“ bendrovė „Nullus“ buvo įsitraukusi į projektą, kuriuo numatyta pastatyti mokyklą ne Lietuvoje, o Ukrainos Bučos mieste. Tačiau šiomis dienomis buvo pranešta, kad „BaltCap“ traukiasi iš projekto, nes Š. Stepukoniui pareikšti įtarimai nesiderina su kilniu projekto tikslu[30].
Viename labiausiai nuo karo nukentėjusiame Ukrainos regione esančiame Bučos mieste turėjo būti pastatyta lietuvių finansuojama nauja mokykla. Praėjusiais metais buvo aiškinama, kad 18 mln. eurų parama šiam projektui bus sutelkta per labdaros organizaciją „Bučos mokyklos paramos fondas“ (angl. „Support Fund for Bucha School“). Tiesa, dabar jau šnekama, kad projekto kaina turėjo būti ne 18, o kiek daugiau nei 14 mln. eurų, tačiau net ir ši suma atrodo kaip stebėtinai tolimas siekis, nes kol kas nesurinkta net 2 mln. eurų.
Šios organizacijos steigėjai buvo ne tik Š. Stepukonio valdomas investicijų bendrovės „BaltCap“ fondas „BaltCap Infrastructure Fund“, bet ir Ukrainoje veikianti lietuviško kapitalo verslo grupė „BT Invest“ ir skandalingojo komiko Olego Šurajevo „1K“ paramos fondas.
Beje, keista, kad iš projekto traukiasi tik „BaltCap Infrastructure Fund“, nors jam Š. Stepukonis nebevadovauja dar nuo 2023 metų rugsėjo vidurio. T. y., jis nebebuvo minėtosios įmonės vadovas praėjus vos kelioms savaitėms nuo pranešimo, kad Bučoje bus statoma mokykla. O štai „1K“ paramos fondas, kuriam iki šiol vadovauja šmeižtu, neteisėtu informacijos rinkimu ir žmogaus laisvės varžymu kaltinamas O. Šurajevas[31], apie pasitraukimą nepaskelbė. Jo valdomas paramos fondas vien per 2022 metus sulaukė daugiau nei 2,8 milijono eurų pajamų[32].
Projektui po užbaigimo lėšų turėjo skirti ir Aplinkos projektų valdymo agentūra, kuri žadėjo duoti 0,5 mln. eurų. Tačiau agentūros atstovė Eglė Pliuskuvienė pranešė, kad sutartis dėl paramos buvo nutraukta, vos tik „Nullus“ pareiškė apie pasitraukimą.
Minėtoji mokykla turėjo būti atidaryta 2025 metų rugsėjo pirmą dieną, tačiau ar tai įvyks, lieka neaišku. Pagal projektą, turėjo būti pastatytas beveik 15 tūkstančių kv. m ploto kompleksas su mokykla, vaikų darželiu, sporto aikštynu ir kita. Tačiau kol kas tėra parengtas mokyklos techninis projektas ir vyksta jo ekspertizė, po kurios bus kreipiamasi dėl statybos leidimo. Be to, mokyklai kol kas surinkta tik beveik 2 mln. eurų. Jau nėra atmetama, kad mokyklos atidarymo terminas gali būti pratęstas[33].
