Robertas Grigas laidoje „Riba“: herojais taps paisantys žmogiškumo ir krikščioniškos sąžinės

Jei turi priešų, vadinasi, ryžaisi ginti save ir savo įsitikinimus

Kunigas Robertas Grigas prisipažįsta besipriešinantis daugelio vakarietiškų vėjų gaudesiams, stodamas ginti ilgaamžes vertybes. Šio tikslo vedinas, jis rėžė kalbą Šeimų marše. Vyras pasižymėjo ir kaip pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, nepabijojęs išsakyti savo žodžio, atsisakydamas sakyti karo priesaiką. Jis džiaugiasi, jog prakaitu ir atkaklumu paženklintos kliūtys galiausiai nesutrukdė tapti kunigu.

Jo manymu, kiekvienas krikščionis ir save gerbiantis žmogus, turintis įsitikinimus, privalo juos branginti – o, reikalui esant, už juos pakovoti. Vyras tiki, jog plaukimas pasroviui neatneš nei saldžių vaisių, nei asmenybės augimo. Nepaisant to, jog vaikystės laikotarpiu prisimena save žvilgsniu skrodžiantį dangų ir sekundę kitą svarsčiusį tapti kosmonautu, gana greitai suprato eisiantis kitu keliu. 

R. Grigas didžiuojasi augęs viename iš gražiausių Lietuvos kampelių. Jo nuomone, ypatinga aplinka suformavo dabartinę pasaulėžiūrą, persipynusią su gamtos įstabumu. Dzūkijos pietvakarinis kampas, Leipalingio miestelis – būtent ta vieta, kur glūdi ryškiai žaliuojantys miškai, pakylėjantys pastarojo sielą. Kunigas skuba patikinti, esą kovą dėl laisvės žymi iki šių dienų ten išlikę lietuvybės paminklai.

Pašnekovas mena, kad šis kraštas taipogi garsėjo partizaniškomis dainomis, kurias „iš po stalo“ traukdavo net ir jo mama – tai skalbdama, tai gamindama valgyti ar atlikdama kitus namų ruošos darbus. Visa tai paliko ryškų patriotizmo pėdsaką R. Grigo atminties vingiuose.

1988-ieji – atskaitos taškas, žymėjęs legalų R. Grigo kunigystės kelią

Baigęs mokyklą pastarasis pradėjo studijuoti, vis tik, dėl kunigystės apsisprendęs tuo metu nebuvo. Gyvenimo kelias, kaip jis teigia, buvo vingiuotas, tačiau galų gale atvedė jį ten, kur reikia.

Iš pradžių vyras sekė tėvo pėdomis ir studijavo vokiečių kalbą Vilniaus pedagoginiame institute. Tačiau šis pasirinkimas reiškė dar kai ką. Vyras tokiu būdu teigia priešinęsis okupacinei sistemai, keturis metus atitolindamas tarnavimą kariuomenei. Nors žengti kunigo keliu jį pakvietė širdis ir pats likimas, tai nebuvo taip paprasta. Visgi, savo tikslo žinojimas, regis, paskatino nuversti kalnus.

Pašnekovas liudija, kad sovietmečiu kunigų labai trūko. Esamiems tuo tarpu buvo taikomos įvairios represijos. Mat valdžia kiek įmanydama stengėsi minti jiems ant kulnų, gaudydama tuos, kurie neva buvo įšventinti be „leidimo”. Bažnyčia taipogi buvo engiama. Dėl to atsirasdavo pogrindžiuose įšventintų kunigų – drąsiai kalbančių ir nepaklūstančių tarybos nuostatams. R. Grigui apmaudu, kad tuometinė valdžia turėjo galią nustatyti, kuris yra kunigas, o kuris – ne.

1988-aisiais, prasidėjus sukilimui tarp sąjūdžio ir sovietų Lietuvos valdžios, šalies fonas pradėjo keistis nutrūktgalvišku greičiu. Tai pačiais metais daugelis Lietuvos pilietybę turinčių politinių kalinių buvo išlaisvinti. Tie metai tapo R. Grigo atskaitos tašku, reiškiančiu legalų kunigystės kelią.

Nors dabartinė visuomenė – pakankamai laisva, Grigui neretai kyla identiškų asociacijų. 

Kunigai šiuo metu neva išgyvena panašią patirtį kaip ir anuomet. Nepaisant to, jog pirmieji nepriklausomybės metai „atrišo” kojas ir rankas, dabartinė žmonių baimė kalbėti ir bausmės už išsakytą nuomonę (kitokią nei daugumos) turi sovietmečio braižo. Vyras iki šiol kvestionuoja, galbūt kitaip susiklosčiusi praeitis būtų galėjusi nutiesti kelią į geresnę dabartį...

Bažnyčios lankomumas padidėjo sąjūdžio laikais – tačiau dabar situacija kitokia

Nors senų laikų valdžia krikščioniškas tradicijas draudė, uždraustas vaisius tuo metu sulaukė nemažai dėmesio. Bažnyčios lankomumas dar labiau padidėjo sąjūdžio laikais, išnykus draudimams. Nors ne visi plūstantys į bažnyčias įsisąmonino jų svarbą, žmonių jose buvo daugiau nei yra dabar. R. Grigas pabrėžia: galbūt vyksta išsigryninimas, suvokiant tikrąją religijos svarbą.

Visgi paaiškėjo, kad bažnyčia taip pat paiso savitų taisyklių.

Vyras tikina, jog bažnyčia negali į viską žiūrėti tolerantiškai. Nepaisant to, jog gerbiamas kiekvienas žmogus, tolerancijos mastai turi turėti aiškią ribą – kas yra normalu, o kas žymi iškrypimų propagavimą. Lietuva, pastarojo manymu, išgyvena demografinę krizę. Tad vienalyčių santykiai, kurie prieštarauja prigimčiai, nėra sektinas pavyzdys. Valstybė, rūpindamasi tauta, turi galvoti apie jos ateitį, saugodama šeimos struktūrą. Tai yra kelias, kuriuo neva turėtų eiti Europa ir Lietuva, norėdama išlikti. Kunigas puoselėja viltį, kad neateis laikai, kai beprotybė bus skelbiama gėriu.

Modernizuojami laikai žymi ir dar vieną grėsmę, nors kai kam tai atrodo galimybė.

Techninės ir mechaninės priemonės iš tiesų palengvina buitį. Vertindamas dirbtinio intelekto (DI) galimybes, kunigas nesutinka, kad mašina kada nors galėtų atstoti žmogų ir, pavyzdžiui, būti patalpinama į klausyklą. Žinoma, jog kol kas nėra galiojančių bažnyčios kanonų, leidžiančių pakeisti šį santykį.

Šių laikų pavojai – skyrybos ir primityvūs konfliktų sprendimo būdai

Skyrybų statistikai mušant pavojaus varpais, žmonės vis dažniau renkasi gyventi atskirai nei spręsti problemas, iškylančias tarpusavyje. Šią tendenciją, kunigo nuomone, lemia individualizmo vakarietiškose kultūrose skatinimas, taip pat ideologinių vėjų progresas. Vis dėlto, jis ragina atminti, jog santykiai pereina įvairiausius etapus – pakilimus, nuosmukius, ir vėl iš naujo. Tad linki žmonėms kantrybės.

Kantrybė ir žmogiškumas, jo nuomone, pasitarnauja ir kitose gyvenimo plotmėse. Nepaisant to, žmonės skuba traukti „kuokas”, negalvodami apie pasekmes.

Kunigas tikina: žmonija nenuėjo nei žingsnelio toliau nuo urvinių žmonių. Jie vis dar negeba spręsti problemų dialogu. Matydamas visuomenę, kuri yra materiali ir manipuliuojama bei cenzūruojama, jis linki grįžti prie žmogiškųjų ištakų. Mat herojais taps tie, kurie paisys žmogiškumo, savigarbos ir krikščioniškos sąžinės. 

Dėmesio, pilna ir necenzūruota laidos „Riba“ versija visuomet prieinama tik 77.lt Ugniaus Kiguolio paskyroje.