<h2>Nesirinkti populiarių studijų krypčių paskatino pašaukimas ir savanorystė</h2>
<p>Rita <span style="font-size: 16px;">Škriadaitė-Vrubliauskė</span> – trijų vaikų mama, savanorė, socialinė darbuotoja, laisvalaikiu gaminanti keraminius dirbinius. Rita yra puikus šiuolaikinės moters pavyzdys, kai tenka ne tik auginti savo vaikus, bet ir rūpintis labiausiai pažeidžiamais, siekti karjeros. Būtent šis pavyzdys įrodo, kad nieko neįmanomo nėra – motinystė nesutrukdė dalyvauti mokymuose kitose šalyse, Rita į juos keliavo su kūdikiu ant rankų. Tiesa, finansinės gerovės pašnekovė niekuomet nesivaikė ir dirbo „iš idėjos“. Ir, nors, Ritą tuo metu mažai, kas palaikė – pašnekovė savo idėja, visgi, išplėtojo.</p>
<p>Savanorystės džiaugsmus Rita patyrė dar labai anksti – būdama vos keturiolikos. Pašnekovės teigimu, ji ieškojo erdvių, kur galėtų save realizuoti, tad atrado „Jaunimo centrą“, kuriame ir pajuto, kad jos pašaukimas yra darbas su žmonėmis.</p>
<p>Nuo paauglystės Ritai teko viešėti ir Kauno Apuolės g. esančiuose globos namuose, kuriuose gyvenantiems vaikams bei jaunimui reikalinga nuolatinė priežiūra. Kadangi Ritos teta tuo metu ten dirbo, o mažosios Ritos smalsumas ir noras suprasti kitus buvo beribiai, gana anksti jai pavyko pastebėti tokio tipo globos namų problemas: gyvenantys vaikai neturėjo jokio individualumo ar asmeninio kontakto. Šių žmonių kambariai buvo vienodi ir net drabužiai buvo bendri. Šiandien Rita į tai žvelgia kaip į labai vertingą patirtį:</p>
<blockquote>Apie šios patirties svarbą suvokiau kiek vėliau – tai davė man supratimo ateičiai, o vėliau, pradėjus dirbti toje sferoje, sukauptos žinios suteikė daug naudos.</blockquote>
<p>Visgi, Ritos užsidegimas neliko nepastebėtas – po 12 klasių baigimo jai buvo pasiūlyta sudalyvauti tarptautinėje savanorystės programoje vykstant į Vokietiją ir ten dirbant su „gatvės jaunimu“:</p>
<blockquote>Man tas pasirodė labai įdomu, ir, tuo metu, toks sprendimas buvo tarsi šuolis į nežinomybę. Bet, iš kitos pusės, mane ten siuntė organizacija, kurioje jau prieš tai buvau savanoriavus. Tuo metu tokį žingsnį ne daug kas palaikė.</blockquote>
<p>Vokietijoje Rita savanoriavo net dvejus metus ir kaip paradoksą įžvelgia tai, jog išvyko nemokėdama vokiečių kalbos – tačiau labai gerai mokėjo anglų. Tarptautinėje savanorystėje, pasak Ritos, šalies, į kurią vykstama, kalbos nebūtina mokėti, nors tai ir padeda labiau pažinti vietinius žmones.</p>
<p>Pašnekovės pasiteiravus kaip jai pavyko išvykti į Vokietiją savanoriauti, kai šiuo metu – tai studentams labiau prabangos „reikalas“, kuomet nereikia mokslų derinti su darbu, Rita atsakė, kad gavo tam skirtus kišenpinigius vykstantiems pagal savanorystės programą, o kartas nuo karto nesibodėdavo ir padirbėti, kadangi tėvai paremti finansiškai neturėjo galimybių:</p>
<blockquote>Gyventi pavyko kišenpinigių dėka, o studijų metu gaudavau stipendiją. Šią patirtį labai vertinau, kadangi šalia buvo draugų, kurie darbą turėjo derinti su mokslais ir tas jiems buvo labai sunku.</blockquote>
<p>Rita atvirauja – tuo metu, kai ji vyko savanoriauti, tai dar nebuvo taip populiaru kaip dabar, todėl susilaukė pačių įvairiausių nuomonių dėl savo sprendimo, o kartu vykusių jaunuolių iš Lietuvos buvo vienetai. Vokietija taip sužavėjo, kad Rita stojo studijuoti ir baigė čia socialinio mokslo studijas Evangelikų socialinio darbo aukštojoje mokykloje. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/volunteering-2.jpg" alt="Savanorystė" /></p>
<h2>Dabartinė situacija globos namuose pasikeitusi – skiriamas didesnis dėmesys namų aplinkai</h2>
<p>Pašnekovės pasiteiravus, tai kaipgi viskas pasikeitė nuo tada, kai globos namuose ji lankėsi dar būdama paauglė ir dabar, Rita atsakė, kad dabar valstybiniuose globos namuose stengiamasi formuoti kuo artimesnę namams aplinką.</p>
<p>Dėl institucijų ardymo Lietuvoje plinta tokių žmonių gyvenimas mažose bendruomenėse, o jas prižiūri lydintis asmuo. Lyginant su ankstesne globos namų sistema, Rita pažymi, kad ankstesniame modelyje globotiniai neturėjo santykio su darbuotojais – nuolat keisdavosi auklėtojos ir buvo „tobula mokykla manipuliacijoms“:</p>
<blockquote>Iš tokių situacijų globotiniai išmokdavo manipuliuoti. Juk darbuotojai keičiasi, tad bendrų susitarimų nelabai yra – esant vieno darbuotojo pamainai susitariama vienaip, o kai ateina jau kitas – vėl kitaip.</blockquote>
<p>Rita pripažįsta, kad su manipuliacijos „genu“ negimstama – šio psichologinio „ginklo“ naudojimo subtilybių išmokstama iš pačių suaugusiųjų. Vis dėlto, didelė problema pastebėtina globotiniui sulaukus pilnametystės ir gavus vienkartinę išmoką – dažnai toks žmogus neturi elementarių finansinio planavimo įgūdžių, todėl pinigus išleidžia ne ten, kur reiktų:</p>
<blockquote>Yra labai daug jaunuolių, kurie tas gautas vienkartines išmokas padeda išsigryninti. Taipogi pastebime, jog jaunuoliai dažnai susideda su gaujomis, užmezga draugystes, o su tuo gauna ir tam tikrą pripažinimą. Tokiu būdu kai kurie jauni žmonės yra įviliojami į spąstus ir galiausiai lieka be nieko.</blockquote>
<p>Visgi yra ir sėkmės istorijų, kuomet žmogus, sulaukęs pilnametystes gautą išmoką panaudoja tikslingai: išsinuomoja būstą, laikosi automobilio teises, įstoja studijuoti į universitetą ir pan. Kad būtų galima atskleisti kiekvieno iš globos namų auklėtinio stipriąsias puses ir gabumus, reikalingas individualizuotas darbas – tik tokiu atveju, pasak Ritos, gali užsimegzti artimesnis ryšys, leisiantis pažinti žmogų bei atrasti jį dominančius dalykus.</p>
<p>Rita pažymi niekada nesistengianti jaunuolių atkalbėti nuo jų svajonių – štai, pasak pašnekovės, buvo vienas jaunuolis, labai norėjęs daryti tatuiruotes kitiems ir jam tai sekėsi. Tad, Ritos teigimu, nebūtina žmogaus „stumti“ klasikinių specialybių link – reikia atrasti nišą, kurioje jaučiamasi gerai.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/foster-home.jpg" alt="Globa" /></p>
<h2>Organizacijoje „Actio Catholica Patria“ padėjo žmonėms iš globos namų greičiau integruotis</h2>
<p>Pagalbos ištiesimas tam, kam labiausiai jos reikia, Ritai tikrai nėra svetimas ir tai ji įrodo dalyvaudama įvairiose veiklose, prisidedančiose globotinių gyvenimo kokybės gerinime. Viena iš tokių organizacijų, kurioje Rita taipogi dirbo yra „Actio Catholica Patria“. Pažymime, kad tai – viena pirmųjų jaunimo veiklos organizacijų Lietuvoje, veikianti jau nuo 1991 metų ir teikianti įvairiapusę pagalbą jaunimui.[1] </p>
<p>Kaip pagrindinį ir kone svarbiausią šios organizacijos tikslą pašnekovė išskyrė pagalbą jaunimui ruošiantis savarankiškam gyvenimui. Organizacija padeda jaunimui integruotis į visuomenę ir įgauti reikiamų socialinių įgūdžių, tokių kaip savarankiškas buities vedimas namuose, maisto gamyba, pinigų taupymas ir pan. Taipogi šiame centre esantys specialistai konsultuoja darbo su jaunimu, darbo su grupėmis, savanoriškos veiklos, tarpkultūrinio mokymosi ir kt. klausimais.</p>
<p>Dirbdama šioje organizacijoje Rita su kolegomis 2009 m. įsteigė būstą Šilainiuose, kuriame buvo vykdoma metinė programa jaunuoliams. Tame būste jauni žmonės mokėsi įvairiausių įgūdžių: nuo santykio užmezgimo su kaimynais iki grindų plovimo ar maisto gaminimo. Esą gyvenimas mažose bendruomenėse suteikia daugiau savarankiškumo ir atsakomybės – tokie žmonės mokomi ir mokėti už komunalinius mokesčius, jiems padedama suprasti sąskaitas ir pan.</p>
<p>Rita džiaugiasi, kad šiuo metu Lietuvoje daugėja nevyriausybinių organizacijų, dirbančių labai inovatyviai ir lanksčiai, orientuotai į jauno žmogaus poreikį. </p>
<p>Pokalbiui pakrypus apie mūsų visuomenę ir žmonių su negalia ar iš globos namų priėmimą, Rita neslėpė, kad Lietuvoje, priešingai nei Vokietijoje, negalia vis dar kelia nuostabą ir net pasipiktinimą žmonėms. Pašnekovė pabrėžė pastebinti žmonių „sluoksniavimą“ – jeigu žmogus dar turi problemų su priklausomybėmis, jis iškart yra „nurašomas“.</p>
<h2>Kelionės su kūdikiu rankose ir netikėtai atrasta aistra moliui</h2>
<p>Meilę moliui Rita atrado taipogi dar paauglystėje – prisiminimuose vis dar šmėžuoja Rumšiškėse buvusios staklės, žiedžiamos kojomis. Tačiau galutinai suprato, kad be keramikos nebegali gyventi tik išvykusi į Vokietiją:</p>
<blockquote>Ten pamačiau daug atvirų dirbtuvių, kuriose buvo galima ir glazūrų įsigyti, išdegti, sumokėti pinigus ir turėti dirbinį. Tad aš ten kartais užsiėmimus rengdavau ir savanoriams.</blockquote>
<p> Grįžusi į Lietuvą Rita šio hobio nebepaleido – įsigijo pečių ir sėkmingai lipdo, kai tik užeina tam ūpas:</p>
<blockquote>Jeigu tik turėčiau daugiau laiko, tai aš dar daugiau lipdyčiau. Tokiu būdu aš pailsiu nuo darbinio krūvio. Molis man yra tam tikras apčiuopiamumo simbolis, kadangi mano dabartinis darbas yra labai neapčiuopiamas – pokyčiai vyksta metų metais.</blockquote>
<p>Pašnekovė teigė savo keramikos dirbinius parduodanti jų norintiems už labai simbolinę kainą. Vis dėlto, kaip pagrindinio pajamų šaltinio molio Rita nematanti:</p>
<blockquote>Man tai yra hobis ir aš nenoriu per daug jo teoretizuoti. Man labiau patinka stebėti procesą, atrasti kažką naujo. </blockquote>
<p>Gimus vaikams Ritos gyvenimas nestojo – ji ir toliau dirbo mėgiamą darbą ir net dalyvavo „SOS vaikų kaimų“ organizuojamame tarptautiniame Palydimosios globos projekte pas partnerius iš Ispanijos bei Kroatijos. Šių mokymų Lietuvos specialistams trukmė buvo net 6 dienos, o kadangi Ritos kūdikiui tuo metu nebuvo net metų, tad ji keliavo kartu su juo. </p>
<p>Pasiteiravus, kaip visgi jai pavyko suderinti ir mokymus, ir motinystę pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais, Rita teigė, jog tokiais atvejais kreipdavosi pagalbos į jaunesnes asistentes, kad šios keliautų kartu ir prižiūrėtų kūdikį, kol Rita vesdavo mokymus. Šiuo metu Rita turi net tris vaikus: 1,5 m., 4 bei 6 metų amžiaus. Tad tai puikus pavyzdys, jog darbas ir sėkmingas šeimos gyvenimas yra suderinami.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ritos-molis.jpg" alt="Ritos dirbinys iš molio" /></p>
